2004 12 10

Arūnas Peškaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Arūnas Peškaitis OFM. Kaip praeinantys tampa praeitimi

Evgenios Levin nuotrauka

Parafrazės dviejų tylių knygų temomis.

…Tiesiog eini gatve. Gedimino prospektu – statybos, griovimai, technikos riaumojimas ir praeiviai. Tiesiog eini gatve. Pro praeivius, kurie eis pro tave, su tavimi, virš tavęs. Taip praeini pro namus prospekto kairėje, pasuki Pamėnkalnio gatvės link ir išvysti, kad bistro „Do-re-mi“ tebeveikia. Kaip prieš dvidešimt metų. Vėl tos pačios spalvos, tie patys kvapai. Kaip prieš dvidešimt metų. Pasiryžti kada nors užsukti, prikeldamas praeitį. Ir šita tavo pra-eitis pro XIX a. statinių kiemus jau pati virsta praeitimi.

…Sesers vestuvės įvyko beveik prieš keturiolika metų. Jos buvo nufilmuotos videokamera, jau po dviejų savaičių sumontuotą ir muzikiniu fonu įgarsintą juostą žiūrėjome kartu su tėvais ir dėdės šeima. Tėvas padarė labai estetiškų ir skanių sumuštinių. Iki tol nežinojau jį turint tokių gabumų. Po vieno iš vestuvinių šokių dėdina atsiduso: „Ir tai jau praeitis“. Tada nepatikėjau.

…Sėdėjom su bičiuliu – naktis ilga, kur skubėti; taip ir prabuvome devynias valandas. Jis sakė: „Kodėl mes bijom kalbėti apie mirtį? Gal ne katalikai esam?“ Ir kalbėjom su juo apie mirtį, ir apie tai, kas po jos. Apie skaistyklą. Nemokėjom nieko apie dangų.

Dariaus Kaunelio nepažįstu. Jis vertėjas ir verčia knygas, kurių beveik niekuomet neskaitau. Jis – balsas telefono ragelyje, nes trumpai šnektelėjome apie galimybę bendradarbiauti. Man Darius – tai pirmiausia jo knyga, atsitiktinai pakliuvusi į rankas; eilėraščių rinkinys: Darius Kaunelis. Išleisk mane tylų (Kaunas, 2003). Turbūt kelionės knyga – nuo mažens, nuo pradžios, nuo graudulingo naivumo. Nuo čia juk viskas prasideda ir gudreiviškame XXI amžiuje; kitaip negalėtų, nedrįstų parašyti (juolab viešai skelbti) „šiais laikais“ va tokio ketureilio: Ten lubinai. Ten rasos virpa./Ten smilgos ošia. Ten ramu./Ten žemuogės. Beržai palinkę/ties mirtimi ir gimimu./ Daugelis eilėraščių turi pavadinimus (cituotasis – „Ten lubinai“); po visais pažymėtos datos – chronologija labai nuosekli: nuo 1982 iki 2003 metų. Pirmoje knygos pusėje – daugiausia „sušukuoti“ ketureiliai, viskas surimuota, tvarkingai sudėlioti skyrybos ženklai. Tiksliai, gražiai, estetiškai. Ir protarpiais užuominos į Japoniją, protarpiais – kažkas panašaus į haiku: Milijardai žvaigždžių/virš mirštančio galvos/pavasario naktį/. Visai kaip mūsų gyvenimuose – protarpiais, netikėtai: baltos Kalėdos, vaikystė, žvaigždės, „chlopuškių“ dūminis kvapas, bengališkos ugnys, „Žiburėlis“ televizijos ekrane, vėl žvaigždės ir mirties artumos šventė. Kalėdos. Mažas baltas taškeli/virš ugnies ir lietaus/virš gyvybės ir mirties/ – atrodo, kad aš parašiau, kad mano; bet ne -čia D. Kaunelio, o gal niekieno ar šiaip kieno nors. Iš jo išmokau žaisti žodžiais: to dėlei – ko dėlei, to dėl – ko dėl, dėl to – ano dėl: Kitodėl ar todėl – kas dabar pasakys/tik paukštelis nutūpęs į tavo akis/pažiūrės/ir aklumą išgėręs kažką nutylės/ir pasaulis pasviręs staiga išsilies/kaip taurė/ (iš eilėraščio „Mirtis“). Kai kada labai sentimentalu, labai, labai – kaip pats likimas, kai jį skauda taip esmingai, kad negali atsitokėti, gal tik rašyti testamentus: Nepraraskite ryšio ir gyvo gyvenimo,/nepraraskite meilės kaip lengvo aklumo,/nepraraskite noro išeit į srovenimą,/į svaiginantį graudų aiškumą…/ („Testamentas“).

Nebegali patikėti, kad gyveni, kad esi, kad alsuoji – Dieve tu mano,/praregėjau, – galvojau, -/ o tik blindės žiedai./ Niekuo negali patikėti, viskas išdyla, išeina kitur – ten, kur nepagalvojai, kad gali išeiti, ten, kur nesitikėjai. Atlikimo menas ir amžinas atsilikimas, Advento pirmasis vakaras Ričardo ir Inesos šeimoje su dauniukais, autistais, cerebraliniu paralyžiumi sergančiaisiais („meilė yra kantri“, – sako apaštalas, bet negalėjau patikėti, kad ji gali būti tokio kantrumo: tie žmogiukai labai myli visus, per daug. Jie visuomet kartu, nuo jų neatsiplėši. Jie kitaip negali. Ir tu jau negali kitaip. Tu, Ričardai, tu, Inesa.). Pažįstamas vienas neseniai tarstelėjo: „Mokslininkai kažkokiam užkampyje surado labai atsilikusią gentį: ji nežino, kas yra melas, žudymas, vagystės, prievarta ir intrigos“. Nelok, šuneli, ant žvaigždės beširdės,/nešildys ji tavęs – o tau numirus,/ji ir kitų nešildys, gal tik širdį,/gal tik likimą/arba tik/pamilus…/ („Šunelis ir žvaigždė“). Artėdamas prie kelionės galo, Darius vis sunkėja, vis mažiau ketureilių, visai nedaug lengvumo. Išlieka (o gal dar ir išryškėja) skaidruma, beveik niekur nelieka skyrybos ženklų (ak, vėl „kaip gyvenime“): skaudyn/širdie/tik taip/kas surakinta/pavirsta upėm/tuštumos pilnėja/pilki drabužių pelenai/nukrinta/praeiviai/pasidaro/mylimieji

Paskutinės knygos „stotelės“ jau visai rimtos. Jokios žalumos. Tik kažkoks pribloškiančiai tikras buvimo skonis: iš akmens/nesulaikomas vynas/iš pasaulio visų akmenų/nebeliko daugiau negyvybės/ateinu Paskui itin skvarbiai: jie abu/vienas kitą pagimdė/o galbūt/prie konteinerio rado/jie abu/suklupo prie sienos/jie abu/neturėję kur dingti/man ant delno šią naktį atskrido/jie abu/vienas kita/viena („Širdis ir Atpirkėjas“). Ir visai paprastai, ir visai aiškiai, ir visai tyliai, nes tai jau beveik pati pabaiga, kur ištylimas lėtai giliai sapnuojamas laikas:išsibarstė/ širdis/ir delnai/atsitolino/dešiniąja/danguj/Amžinybę/braižai/o kairė/įsiurbta/šio pavasario/molyje

…Liudą pažinojau. Nesakau, kad labai gerai pažinojau (dabar galvoju – ar buvo nors vienas, kuris jį pažinojo gerai?). Paskutinį sykį mačiau gal prieš kokius 12 metų. Liudas praeidavo pro daiktus ir žmones lyg oras, vėjas, lietus – jo net kančia atrodė lengva; niekam savęs nesiūlė, bet mokėjo būti kartu. Jis – matematikas ir poetas, skaičiau jo rašinius, iš nežinia kur atklydusius į „Literatūros ir meno“ puslapius. „Liudas Giraitis, atrodo, negyveno, tik buvo kaip medis, paukštis ar praeivis“, – parašė taip kažkas apie jį, jo knygos IV viršelyje. O tą knygą radau 2004–ųjų vasarą Palangos knygyne: Liudas Giraitis Senų žodžių albumas (Vilnius, 1999). Liudo eilėraščiai be datų ir – daugelis – be pavadinimų. Tasai „kažkas“ iš IV viršelio rašo: „Albumas nepasakoja, nieko neįrodinėja, jis tik atverčia lapus. Ir nesi tikras, ką matai – ar medžius, ar žmogų, ar skausmą, duriantį iš praeities, kol galiausiai atpažįsti save: tokį, koks buvai ir esi“. Senasis laikas vėl sugrįžta/Per atmintį srovena tyliai/Lyg aklas liečia sustingusius daiktus/Retkarčiais krūptelėdamas Tu, Liudai, kažkur gyveni, žinau, tikiu, praeini pro šalį kitose šalyse ir laikuose, bet vis viena – ir pro mane. Tu – matematikas; tu vis dėlioji lygtis, teoremas ar dar kažką, ko aš nežinau, nes nemoku jūsų matematiškojo žodyno – juk jis pakitęs, kintantis, kitoks, nei buvo mano laikų mokykloje, ar ne, Liudai? Teisybę pasakius, aš nieko nežinau apie tą matematiką, visai nieko. O ką aš žinau apie tave? Pameni, gal jau prieš septyniolika metų buvome tokiam restorane, dabartinėj Pamėnkalnio gatvėj (dabar tai ten casino), ir tu neprotestavai, kai tau – šiaipjau vegetarui – padavėja atnešė kažkokių netikusių mėsos salotų. Nė žodžio tuomet neištarei. Tu suvalgei tas salotas. Aš gi norėjau apginti tavo teises, bet tu sakei, kad nereikia, kad tai padavėjai bus „skaudu“, jei atkreipsime dėmesį į jos klaidą; ir negalima tų salotų nevalgyti, nes ji gali pamanyti, kad vėlei kažkam neįtiko. Toks ir liksi man Liudai, toks niekieno taip ir neįskaudinęs. Ir, žinok, vis dar praeini pro mane, ir taip iki tylios Dievo artumos lieki čia. Aš pasilenksiu arčiau – įsižiūrėsiu, įsiklausysiu: Nuneški išmaldos skylėtam rėty/Tavo šešėlis slankioja griuvėsiuose/Muša lietus duobes į akmenis/Ir čirpauja lakštingala juodajam alksny – /Nežiūrėki („Pats sau“).

Bet aš noriu žiūrėti – net į tylą, kurios, sako, klausoma; net į garsus. Aš noriu žiūrėti, kaip Evangelijos neregys, paliestas gydančios Viešpaties rankos ir išsiilgęs paties žiūrėjimo – pro bet ką, bet kur, į bet ką. Tik žiūrėti, tik matyti. Sulaikęs kvapą ne klausai, o žiūri, nes juk girdi, vis tiek girdi – tai įprasta: žiūrėjimas ir matymas yra tikras stebuklas aklajam. Aš noriu žiūrėti – kaip besotis: į snieglašą, į stogus, kaminus, gotiką; į tai, kas praeina; į tai, kaip praeinu aš; aš noriu žiūrėti, aš noriu šaukti, kalbėti jums savo regėjimu, savo žvilgsnio lietimu, noriu į jus, su jumis (gal net ir dėl jūsų?): Pavogtoji žeme/Atrišk akis nesimeldžiančių/Kur jie stovi/Vargana daina paklydo/Subrinko pirštai kaimiečio/Ai – šaukia tamsios jo akys/Ai – bėga garsai per miestą/Nėra kam groti

Koks ilgus tasai žiūrėjimas. Kaip negali prisišaukti praeinančiųjų. Ir Liudo negali prisišaukti. Bet matai eilutes, skaitai eilėraščius, kartoji ir kartoji tai, ko jau niekados būti negali, ko jau nebebus: Aš ėjau pažiūrėti tokios tuščios/Vidunakty gatvės/Tavo namų stogas nudažytas/Raudona spalva/Tavo lange/Akvarelė mėlynai išlieta/Aš ieškojau nakties kai užgeso/Tamsa vidury jų

Vaikystėje, po antrosios pamainos mokykloje, eidavau tamsia Aleksoto gatve, o mane pasitikdavo tik du aukštaūgiai XX a. pradžios namai – tokie buvo vieninteliai toje gatvėje. Aš buvau alkanas jau tada; žiūrėdavau į jų langus, į pro užuolaidas prasišviečiančius sietynus, naktinių šviestuvų gaubtus miegamuosiuose, žvakides ir aukštus vazoninius augalus – aš jau tuomet buvau alkanas praeities, kurios dar nebuvau patyręs – Ar tu girdi, kaip stoja širdis akimirkų/(Liūdnieji prisiminimai gyvena ilgiau už mus),/Kaip vėjai verkia senuose malūnuose ir varpinėje paukščiai/Skraido po skliautais/Ir kuria savo tvarką amžinosios vilties ir nuopuolio.

…Kuo toliau, tuo labiau nežinai. Nežinai, kaip Dievas pasiekia žmones, kaip jie siekia Dievo; nežinai, vis labiau nieko nežinai apie tikėjimo dėsnius. Tik tirpsti iš meilės, gal iš meilės ilgesio, nes vis tiek nemoki mylėti. Tik nori meilės. Kaip kokios skaistyklos.

…Senamiesčio kiemas. Ir didelis juodas katinas (gražus toks) prigludęs prie lango iš lauko pusės. Prašosi vidun. Jo geltonose akyse nėra ilgesio, tik laukimo įtampa. Bet visas jo kūnas, visas jis – aksomiškai juodas katinas – yra ilgesys.