2004 12 23

Egidijus Aleksandravičius

Akiraciai

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Egidijus Aleksandravičius. Po pamokų

Šiandien, artėjant Kalėdoms ir skaičiuojant paskutines 2004-jų metų dienas, daugeliui prisimena metų senumo nuotaikos. Ar galime palyginti tuos jausmus, kurie lydėjo įsibėgėjantį Lietuvos prezidentūros skandalą, su šiandienos savijauta?

Praėję metai buvo tiesiog prikimšti įvykių, kurių reikšmę dar ne visiškai suvokiame. Apkalta pasibaigęs paksogeitas, įžengimas į Europos Sąjungą ir NATO, pirmalaikiai prezidento rinkimai, kurių išdavos labiausiai tenkino karščiausius Rolando Pakso priešininkus, ir ketveriems metams politinio kompromiso mįslę paspendę rudeniniai Seimo rinkimai- tai yra labai daug net brandžios politinės sąmonės visuomenei.

Per šiuos metus nesyk buvo minimos politikos pamokos, kurios neva turėjo būti išmoktos Lietuvos politinių sluoksnių atstovų. Jau krypstant saulei rudeniop, nesyk girdėjosi ir nusivylimo kupini žodžiai: mūsų politikai neatrodo pasimokę iš viso to skandalo. Apsižiūrėta, kad reikia atsargiau kalbėtis mobiliais telefonais, galvoti, ką kalbėt ir ko nekalbėt viešose vietose, ir daugiau nieko.

Apskritai vasara buvo paženklinta STT ir buvusio šios tarnybos vado Valentino Junoko žygiais, kurie atskleidė realų ar tariamą politikų korupcijos mąstą. Ko gero pirmą kartą nepriklausomybės metais politikų korupcijos įtarimai užgožė įprastinius valdininkų korupcijos įpročius. Nors su triukšmu iškelti kaltinimai dabar jau buvusiems Seimo nariams Vyteniui Andriukaičiui, Arvydui Vidžiūnui ir Rolandui Kvietkauskai iki rudens nutilo, tačiau taip ir liko neaišku, kokie tikrieji motyvai paskatino tokią šios istorijos pradžią ir pabaigą.

Galiausiai metai baigėsi kartu su derybomis dėl naujos koalicinės vyriausybės sudarymo bei Seimo valdžios dalybų. Keistas politinis kaleidoskopas susidėliojo prieš žiemą. Regis, pirmąsyk po nepriklausomybės paskelbimo į Seimą pateko tiek daug buvusių sovietinių nomenklatūrininkų, pabaigusių Sovietų kompartijos partines mokyklas. Net kiek netikėtai pasirodė, kad daugiausia tokios patirties veikėjų sugebėjo suburti visiškai nauja politine jėga save prieš rinkimus pristačiusi Darbo partija.

Šiandien kaip svarbiausią netolimos praeities įvykį beminint Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo Sovietų komunistų, norisi tik pastebėti, kad daugumas dabartinių darbiečių ekskomunistų anuomet išsibėgiojo iš nepriklausomos LKP. Po 15 metų jie sugrįžo lyg nauji herojai. Kas tai? Ypatingų politinių juslių, išugdytų aukštosiose partinėse mokyklose, rezultatas? Neonomenklatūros visagališkumo ženklai, kurie suspindi spaudos puslapiuose reklamuojamose naujos koalicinės vyriausybės narių biogramose? Štai pasirodo Krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas 1982 metais baigė komunistų partinę mokyklą ir įgijo politologo diplomą. Čia tai bent!

Lietuviška atmintis yra neprognozuojamas dalykas. Tą įrodo švieži rinkiminiai sentimentai. Tad nežinia, ar ta pati atmintis po kiek laiko neatgaivins ir Sąjūdžio revoliucijos paveikslo, perdažyto oranžine spalva. Šiandien tai pranašauja gal tik vienas Andrius Kubilius. Greičiausiai jis perdeda, klausydamas ukrainiečių minios ošimo. Tačiau juk yra logikos prielaidoje, kad, jeigu priskėlė komunistinė nomenklatūra, tai kodėl negali prisikelti tie, kurie prieš penkiolika metų stovėjo po sąjūdžio vėliavom, atkūrinėjo autentišką lietuvių socialdemokratija, ėmėsi tarnystės konservatizmo ar liberalizmo idėjoms?

Politika nėra visuotinio privalomo švietimo dalis. Čia niekas po pamokų nepaliekamas. Tad geriausia būtų komentaro pavadinimą suprasti taip: vienos pamokos jau baigėsi, ar lauksime kol jas kas nors imsis kartoti?

„Akiračiai“