2005 01 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Egdūnas Račius. Islamiškoji teisė ir seksualinė revoliucija

Europoje senai jau nieko nestebina nesusituokusių moters ir vyro gyvenimas drauge po vienu stogu sukuriant formaliai niekur neįteisintą santuoką, bei susilaukiant palikuonių. Tuo pačiu metu senajame žemyne katastrofiškai daugėja vadinamųjų „vieno tėvo“ (nors paprastai tai būna vienišos motinos) šeimų. Kai kuriose ES šalyse įteisintos ir tos pačios lyties asmenų santuokos. Sutuoktiniai homoseksualai jau pretenduoja į vienu ar kitu būdu „įsigyjamus“ palikuonis – per dirbtinį apvaisinimą ar paprasčiausią įsivaikinimą. Daugelis didesnių Europos miestų turi viešus ir legalius „Raudonųjų žibintų“ kvartalus. Ir visa tai seksualinės revoliucijos, kaip maras prieš kelis dešimtmečius praūžusios vadinamuosiuose „Vakaruose“, padariniai.

Kai kurie aukščiau išvardytus procesus mato kaip liberalių visuomenių, kartais vadinamų brandžiomis demokratijomis, laimėjimus, atspindinčius toleranciją ir pagarbą ne tik fundamentalioms žmogaus teisėms, bet ir įvairiausiems gyvenimo būdams, ypač mažumų. Tuo tarpu kiti juose įžiūri liberaliosios demokratijos ir jos pagimdytos civilizacijos išsigimimą, atvesiantį šias visuomenes į pražūtį. Tai, žinoma, kraštutinumai.

Nors seksualinė revoliucija dar praktiškai nepasiekė musulmoniškojo pasaulio, demokratijos (nors kol kas ir neliberalios) prievartinis brukimas tuose pasaulio kraštuose, kurių gyventojų daugumą sudaro musulmonai, jau tikrai įsibėgėjo. Jei tartume, kad seksualinė vakarietiško tipo revoliucija su jos padariniais, stebimais dabartiniuose procesuose tarpasmeninių santykių srityje, yra (liberalios) demokratijos kūdikis, būtų galima tikėtis, kad nors ir labai tolimoje ateityje, ji pasieks ir musulmoniškus kraštus.

Seksualinė revoliucija musulmonų pasaulyje susiduria su stipria kliūtimi – islamiškąja teise. Daugelis galėtų paprieštarauti, nurodydami, kad islamiškoji teisė iš šešių dešimčių musulmoniškų valstybių vienaip ar kitaip funkcionuoja tik pustuzinyje, tad ji nėra realus trukdys konstitucine teise besivadovaujančioms valstybėms, kur įstatymai yra arba apskritai sekuliarūs, arba tik puse lūpų užsimena apie islamiškus principus ir vertybes.

Tai iš dalies tiesa – islamiškoji teisė daugelyje musulmoniškų kraštų išties nėra funkcionali. Bet, kita vertus, nuo 1979 metų ne mažiau kaip šešios valstybės ar jų atskiri regionai įsivedė islamiškąją baudžiamąją teisę. Tai – Iranas, Pakistanas, Sudanas, Jemenas, Talibano valdytas Afganistanas, vienuolika šiaurinių Nigerijos valstijų bei kelios Malaizijos valstijos. Islamiškoji baudžiamoji teisė taip pat funkcionuoja Saudo Arabijoje, iš dalies Katare, Omane, Bahreine, atskiruose Somalio regionuose, iš dalies ir Libijoje.

Būtent islamiškoji baudžiamoji teisė (uždėjusi musulmonų bendruomenėms kultūrinį antstatą) yra realus kliuvinys galimai seksualinei revoliucijai musulmonų pasaulyje. Taip yra todėl, kad tarp šešių sunkiausių nusikaltimų, už kuriuos numatytos vadinamosios ribinės arba fiksuotos bausmės (chudūd), yra lytiniai santykiai už santuokos ribų, vadinami zina. Kiti šios kategorijos nusikaltimai yra vogimas, alkoholio vartojimas, plėšimas, atsimetimas nuo islamo bei melagingas kaltinimas nesantuokiniais ryšiais.

Islamo šventraštyje Korane, kuris yra pirminis islamiškosios teisės šaltinis, yra kelios tiesioginės ištaros, kuriose nedviprasmiškai pasmerkiamas seksas tarp nesusituokusių asmenų. Antai 24-o skyriaus 2-oje eilutėje sakoma, jog kiekviena moteris ir vyras, turėję nesantuokinių lytinių santykių turi būti nuplakami šimtu rykštės smūgių, ir kad jų atžvilgiu negali būti jokio gailesčio. Be to, bausmė turi būti atliekama viešai. Keliose kitose vietose nesantuokiniai lytiniai santykiai griežtai pasmerkiami. Koranas lygiai taip pat griežtai kalba ir apie homoseksualius santykius. Bent keturiose jo vietose (7-o skyriaus, 80-81-oje eilutėse, 26:165-166, 27:54-55, 29:28-29) pakartojama, kad vyrų homoseksualūs santykiai Dievui yra nepriimtini, nes nenatūralūs. Kitaip tariant, jie yra iškrypimas. Pasmerkiami ir moterų homoseksualūs santykiai, už kurios skiriant įkalinimo (iki gyvos galvos) bausmę (4:15).

Korane randamą bausmę už zina daugiau nei po šimto metų nuo Mohamedo mirties surašyta pranašo Suna sugriežtino – už santuokos ribų atlikti lytiniai aktai baustini mirties bausme (užmėtant akmenimis), jei nusikaltėlis ar nusikaltėlė turi savo šeimą. Nevedusiems/ netekėjusioms palikta šimto rykštės smūgių bausmė.

zina, kaip ir kitus šios kategorijos nusikaltimus, praktiškai vieningu musulmonų teisininkų sutarimu, skiriamos bausmės yra neginčytinos, nes šios kategorijos nusikaltimai pažeidžia vadinamąją „Dievo teisę“ (chak ilahi). Tiesa, norint asmenį nuteisti už zina, būtini keturi liudininkai, savo akimis matę lytinį aktą (24:4). Žinant, kokia bausmė laukia nuteistųjų, tokie veiksmai vargu ar kada galėtų būti atliekami viešai, stebint keturiems ar daugiau svetimų žmonių. Todėl ir pagautų nusikaltimo vietoje bei nuteisiamų už šį nusikaltimą musulmoniškose visuomenėse daug nebūdavo. Žinoma, tai nereiškia, kad musulmonų neužvaldo nelegalus geismas – nesantuokinis seksas musulmonų slapta neabejotinai praktikuotas per visą islamo istoriją, taip pat ir dabar.

Ir vis dėlto viešai apie tai nei kalbama, nei juo labiau praktikuojama. Per daugiau nei tūkstantį islamiškosios teisės evoliucijos metų musulmoniškose kultūrose susiformavo ir nerašyti įstatymai, egzistavę paraleliai formaliajai teisei. Todėl net ir panaikinus islamiškąją teisę, daugelyje musulmoniškų šalių ji tebefunkcionuoja neformalioje visuomeninėje plotmėje. Taip, pavyzdžiui, vyras, užklupęs ar įtardamas savo žmoną svetimavus ar dukrą paleistuvavus ir įniršio pagautas nužudęs nusikaltėlę, iš aplinkinių susilaukia ne neapykantos, bet viešos pagarbos, nors toks savivaliavimas yra žmogžudystė, baustina pagal tą pačią islamiškąją teisę. Lygiai taip pat bet kokie meilesni žvilgsniai ar frazės tarp nesusituokusių asmenų visuomenėje neretai susilaukia pasmerkimo ir apkalbų.

Musulmonai, net ir ne patys dievobaimingiausi, išlaikė pagarbą islamiškajai teisei. Ir nors daugeliui liberaliųjų visuomenių atstovų ji atrodo archaiška ar net anachronistiška, panašu, kad ją nurašyti į žmonijos istorijos šiukšlyną dar mažų mažiausiai per anksti. To geriausias pavyzdys – ES narystės siekiančios Turkijos vyriausybės parengtas pirminis naujojo Civilinio kodekso variantas, kuriame svetimavimas buvo įtrauktas į nusikalstamų veikų sąrašą. Deja, ES privertė Turkijos vyriausybę atsisakyti planuoto moters-žmonos teisių apgynimo įstatymo nuostata, draudžiančia vyrams praktikuoti zina. Tad ES dėka turkai vyrai gali, jei ir ne legaliai, tai bent nesibaimindami būti patraukti atsakomybėn, svetimauti. Tai gal seksualinė revoliucija vis dėlto prasiskins sau kelią į musulmonų pasaulį?