Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Andrius Navickas:Krikščionių vienybė ir okultizmo cunamis

 

Sausio 18 dieną prasidėjo kasmetinė krikščionių vienybės savaitė. Tradicijai skirti vieną sausio savaitę kitoniškumo iššūkiui apmąstyti daugiau nei šimtas metų. Per šį šimtmetį pavyko išsklaidyti ne vieną stereotipą, ir šiandien skirtybės nebeatrodo tokios gąsdinančios, jos daug rečiau virsta brolžudiškomis priešpriešomis. Taip pat pripratome ir prie ekumenizmo sąvokos. Tiesa, daugeliui ji tėra dar vienas „izmas“, dvelkiantis biurokratišku šaltuku, sustingusia proginė šypsena ar abejingu pakantumu viskam. Tačiau galime pasidžiaugti, jog įvairių konfesijų krikščionys draugiškai triūsia su kaliniais, padeda skurstantiesiems, renka aukas nukentėjusiems nuo cunamio Pietryčių Azijoje.

Per penkiolika nepriklausomybės metų gerokai pasikeitė ir įvairių krikščioniškų bendruomenių santykiai Lietuvoje. Gerai prisimenu, kai Atgimimui atšildžius sovietmečio įšalą pabudo ir seni prietarai, baimės, pradėjo kraujuoti senų nuoskaudų žaizdos. Sena taisyklė – kuo silpnesnis esi, kuo trapesnė tavo tapatybė, tuo priešai atrodo baisesni, o kitoniškumas pradedamas vadinti grėsme.

Peržvelgus 2004 metų religinio gyvenimo įvykius, džiugina tai, kad krikščioniškų bendruomenių apsikumščiavimų praktiškai nebuvo. Tiesa, kiekvienai iš jų netrūko vidaus problemų, tačiau jas bandyta kantriai spręsti, nedarant iš kitų bendruomenių „atpirkimo ožių“. Ne tik katalikai, bet ir reformatai, net „Tikėjimo žodžio“ išpažinėjai džiaugėsi, jog Lietuvos liuteronai vėl turi vyskupą. Pastarasis negailėjo šiltų žodžių broliams krikščionims, tik guodėsi, kad neretai geroms bendroms krikščionių iniciatyvoms paprasčiausiai pritrūksta laiko.

Geranoriškumo, atrodo, padaugėjo ne tik tarp hierarchų, bet ir tarp eilinių tikinčiųjų. Bent jau gerokai sumažėjo „sektų karų“, kai kiekvienas kitą tikėjimą išpažįstantis žmogus skelbiamas pavojingu visuomenei.

Tiesa, į šį idilišką paveikslą galėtume įpilti ir šaukštą deguto, suabejodami, ar religinė pakanta dažnu atveju nėra tik naujas abejingumas. Gal kitoniškumas nežeidžia ne dėl to, kad praplatėjo širdys, tapome jautresni ir atviresni, bet dėl didesnio abejingumo, noro patogiai ir ramiai gyventi? Gal paprasčiausiai užsisklendžiame kiaute ir savo gyvenimu liudijame, jog nesame savo brolių sargai?

Tokį klausimą kelti skatina ir tai, jog pastaruoju metu vis blyškesni krikščioniškos pozicijos pėdsakai viešajame gyvenime, o mes patys skęstame po okultizmo, magijos bei astrologijos cunamio banga. Pakanka įsijungti bet kurį Lietuvos televizijos kanalą ir išvysime burtininkų, bioenergetikų, spiritizmo seansų, prisiklausysime postringavimų apie dvasių spalvas ir ryšį su dar negimusiais kūdikiais. Formaliai krikščioniškame krašte didesnio pasipiktinimo nesukėlė nė tai, kad vienos Baltijos televizijos laidos vedėja tapo moteris, prisistačiusi kaip „profesionali burtininkė“. Gal ir neverta stebėtis, juk matyti, kad Lietuvoje jau kuris laikas lyg ant mielių auga okultizmo industrija, o visokie būrėjai, karmos perprogramuotojai, auros fotografai, astrologai sulaukia vis daugiau klientų. Na, o žiniasklaidos priemones, kurios neskelbia horoskopų, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Tai, kad okultizmo industrija jau daro įtaką ir politikams, galėjome įsitikinti dar Rolando Pakso prezidentavimo laikais. Tiesa, tada kilo skandalas. Nors iki šiol nesu tikras, ar tokio visuomenės pasipiktinimo būtų sulaukusi Prezidento ir burtininkės bičiulystė, jei čia dar nebūtų įsivėlęs ir malūnsparnių gamybos ekspertas iš Rusijos bei kitos aplinkybės.

Praėjusią savaitę išgirdome ir dar vieną unikalią naujieną. Lietuvos moksleivių ir jaunimo rūmuose padaugėjo vaikams siūlomų būrelių skaičius. Teigiama, kad jie įsteigti, reaguojant į naujus moksleivių poreikius. Tarp naujai atsiradusiųjų yra ir astrologijos bei burtininkavimo būreliai. Visa tai vyksta valstybėje, kurioje absoliuti dauguma gyventojų vadina save krikščionimis, t.y. turėtų okultizmą laikyti nuodėme. Deja. Įvairios kultinės praktikos, ezoterinė retorika įtraukia ne tik tuos, kurie į bažnyčią ateina kartą ar du per metus. Paklauskime dažniau su parapijiečiais bendraujančio kunigo, kuo tiki net ir reguliariai bažnyčią lankantys žmonės. Manau, daugeliu atveju nustebsite išgirdę, kad horoskopais ir astrologų pranašystėmis didelė žmonių dalis remiasi labiau nei Evangelijos teiginiais.

Kodėl į šį didelį deguto šaukštą noriu atkreipti dėmesį būtent per krikščionių vienybės savaitę? Pirmiausia, manau, jog tai bendras visų krikščionių rūpestis. Krikščionių vienybės augimas nereiškia savosios tapatybės atsisakymo, bet veikiau jos stiprinimą. Ekumenizmas – tai ne tik krikščioniškoji „aukštoji“ diplomatija, bet kartu ir širdies pedagogika. Jokie oficialūs draudimai ar įstatymai nebesustabdys okultizmo cunamio. Padėtų tik autentiškas krikščioniškas atsakas, kurį subrandinti gali širdies pedagogika.

„Mažoji studija“, 2005 m. sausio 22 d.