Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Andrius Navickas: Trys šmėklos ar trys karaliai?

 
   

Mūsų kasdienybėje vis daugiau praeities šmėklų. Vieni tvirtina, kad tai tik politiniai miražai bei sunkios adaptacijos globaliame pasaulyje padarinys. Kiti tvirtina, kad regėjimas neapgaudinėja, bet silpsta imunitetas, be to, nebuvo tikro politinio egzorcizmo, ir dabar praeities dvasios reiškia pretenzijas į mūsų gyvenimą.

Idant išsivaduotume iš daugelio praeities šmėklų, reikalinga tiesos terapija. Deja, iki šiol visos buvusios valdžios norėjo tik dalies tiesos. Tos dalies, kuri apšviečia oponentus, bet, šiukštu, ne savuosius, tiesos, kuri patogi.

Deja, o gal dėkui Dievui, kartais tenka rinktis tarp tiesos ir galingųjų aplodismentų. Tokiais atvejais tikrai verta prisiminti Senojo Testamento pasakojimą apie Dovydą ir Galijotą. Jų kovoje demonstratyvi galia beviltiškai pralaimėjo.

Istorinė tiesa nėra patogi ne tik daugeliui iš mūsų, ji nepatogi ir tiems galingiesiems, kurie į pasaulį žiūrį tarsi į tortą, kurį galima pasidalyti. Galingiesiems, kurie įsijautė į pasaulio viešpačių vaidmenį, kurie save pavertė teisingumo standartu, kurie, švęsdami Jaltos konferencijos 60-metį, nori matyti tik žiedus be spyglių.

Daugelio galingiausių pasaulio valstybių vadovai mus ragina gegužės 9 dieną švęsti Maskvoje, tarsi neklaužadą vaiką mokytų mandagumo. Esą mes nevertiname Kremliaus svetingumo, norime išsiskirti iš minios, nenorime taikaus solidarumo. Tiesą pasakius, nesunku juos suprasti, jiems nėra patogu prisiminti praeities įvykių: nei Miuncheno, nei Jaltos susitarimų. Tada taip pat galingieji mokė likusį pasaulį mandagumo ir dalijosi jį kaip tortą, pūsdami ant jo karo žvakutes.

Žinome, kad Rusija mus pasiglemžė pagal susitarimą su kitomis imperijomis. Kai vyksta galingųjų sandėris, jame dalyvauja ne tik pirkėjas, bet ir pardavėjas. Stalinas mus nupirko, o Vakarų galingieji pardavė. Šiandien šio sandėrio dalyviams statomi paminklai. Teigiama, kad jie užbaigė karą. Prisiminti, jog, pavyzdžiui, Lietuvoje Ribbentropo, Molotovo, Stalino, Roosevelto, Churchillio palaimintas pasaulio perdalijimas pasibaigė tik 1993 metais, kai pagaliau čia nebeliko okupacinės kariuomenės, nenorima ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose. Vakarų galingieji nenori prisiminti ir to, kad Lietuvos partizanai žuvo miškuose, vienas kitam kartodami girdėtą pažadą, jog Amerika mums padės.

Ne apie politinių nuoskaudų buhalteriją kalbu, bet apie galingųjų pomėgį tapti viešpačiais ir spręsti kitų likimus. Miuncheno suokalbio dalyviai aukojo Vidurio Europą, nes norėjo nusipirkti laiko didinti galybei. Jaltos suokalbio dalyviai paišė pasaulio žemėlapį, galvodami ne tiek apie tuos, kurių likimai perpiešiami, bet apie trijų galingųjų valstybių strateginius interesus.

Jie įsijautė į trijų Naujojo Testamento karalių vaidmenį ir tapo sekuliariu trijų karalių įvaizdžiu. Pagrindinis skirtumas nuo Evangelinių prototipų – jie niekam nenorėjo nusilenkti, o jų dovanos buvo suteptos krauju. Ne, man jie neprimena trijų išminčių, tik keistą ligotų bei nuo alkoholio ir valdžios apsvaigusių žmonių grupelę, kuri manė, jog turi teisę rinktis už mūsų tėvus ir senelius.

Be abejo, kiekvienas šios trijulės herojus į Jaltą atvyko su savo planais ir rūpesčiais. Stalinas – Tifliso dvasinės akademijos auklėtinis, vaikystėje patyręs skurdo ir kančių. Jis bandė atkeršyti jo galias ribojantiems dievams. Jis pats norėjo būti Viešpačiu ir Teisėju. Prie invalido vežimėlio prikaustytas Theodore‘as Rooseveltas, atstovaujantis galingiausia tampančiai pasaulio valstybei, save vadino ir krikščionimi, ir demokratu. Tačiau, pasak jo biografų, nemėgo daug apie tai svarstyti. Rooseveltas tikėjo, kad šiuolaikinis žmogus pirmiausia turi būti praktikas, o vertybės jam tik trukdo. Į Jaltą jis atvyko tartis dėl kraštų, kurių nė nesistengė pažinti. Winstonas Churchillis, kaip atskleidžia biografai, buvo daug dvasingesnis. Jis kiek išsiskyrė Jaltos trijulėje. Tačiau jis tylėjo, kai kiti du skirstėsi įtakos zonas. Galbūt manė, kad kontinentinės Europos dalybos neliečia jo ūkanotojo Albiono. Be to, konjakas ir cigarai patogiau, nei gelbėti silpnuosius.

Nepriminčiau šios trijulės, jei ne istorijos atsikartojimo grėsmė. Pažvelkime į dabartinius pasaulio galinguosius. Jie turi savas gyvenimo istorijas, savus pomėgius. Tačiau svarbiausia, kas verčia susimąstyti ir suklusti – jie taip pat tiki, kad turi galią kitiems nurodinėti, spręsti kitų likimus. Juk jei 1990 metais mes būtume paisę galingųjų nuomonės, Nepriklausomybė veikiausiai taip ir nebūtų paskelbta.

Esame maža tauta, tačiau žinome, kad tautos jėga – ne jos gausumas, bet tai, ant kokio pamato ji kuria savo gyvenimą. Mums labai reikalinga tiesa, net jei ji nepatogi ne tik mums, bet ir pasaulio galingiesiems. Tikroji galybė iškovojama ne kumščiu trankant pasaulio žemėlapį, bet nusilenkiant prieš tą, kuris yra tikrasis Karalius, ir pripažįstant savąjį trapumą.

Tekstas parengtas pagal komentarą „Mažojoje studijoje“.

Bernardinai.lt