2005 04 13

Giedrius Kiaulakis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Giedrius Kiaulakis. Murza – atpirkimo ožys?

2005 m. balandžio 10 d. Lietuvos nacionaldemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Murza su bendražygiais paskelbė kovą „pasaulinei žydijai”. Sensacijų ištroškusi žiniasklaida žaibiškai išplatino šį savotišką politinį dokumentą Lietuvos visuomenėje, ir jau kitą dieną prokurorai ir garbūs politikai grėsmingai teigė netoleruosią tokių veiksmų ir pareiškimų.

Šioje istorijoje stebina ne tiek pati deklaracija, kurios beveik šimtmečio senumo retorika gana originaliai atrodo 21-ajame amžiuje. Stebina būtent aktyvi įtakingų politikų ir teisėsaugininkų reakcija, kurią netgi būtų galima pavadinti pilietiška, jei ši „murzininkų” deklaracija būtų kažkas naujo ir netikėto Lietuvos viešajame gyvenime.

Dar 2004 m. vasario 23 d. www.bernardinai.lt pateikė mano straipsnį apie antisemitizmo apraiškas Lietuvoje, kurios yra gana dažnas ir įprastas reiškinys dar nuo 1995-ųjų. Praktiškai visi tame straipsnyje minimi asmenys savo pasisakymuose ir straipsniuose propaguoja tas pačias antisemitines idėjas, kurios kitais žodžiais pateiktos balandžio 10-osios „murzininkų” deklaracijoje. Tačiau nei A. Pilvelis, nei V. Tomkus, nei J. Burba nesusilaukė nei politikų, nei pareigūnų pasmerkimo ir išvengė bet kokios teisinės atsakomybės.

Palyginkime situaciją dabar ir prieš metus. Prieš metus V. Tomkus išspausdino visą seriją antisemitinių straipsnių, papuoštų nacistinėmis karikatūromis. Nė vienas aukšto rango politikas į šias publikacijas nereagavo, o prokuratūra tyrimą pradėjo tik po didelės grupės visuomeninių organizacijų kreipimosi. Tyrimas baigėsi prokuroro išvada, kad V. Tomkus pajuokavo, o protestavusių organizacijų atstovams prikišta, kad jie yra pernelyg jautrūs ir nesupranta juokų.

O dabar vietoj iš anksto suplanuotos ir apgalvotos propagandinės kampanijos mes matome vos vieną kliedesių kupiną deklaraciją, tačiau reakcija visiškai kitokia – aukšti politikai ir pareigūnai svaido žaibus, o prokuratūra jau pirmadienį pradeda baudžiamąją bylą.

Kuo skiriasi V. Tomkus nuo M. Murzos? Ar tik ne tuo, kad M. Murza tėra neįtakingas regioninis politikas, o V. Tomkus valdo daugiatūkstantinių tiražų spaudos imperiją, su kurios pagalba gali išpilti ant kiekvieno savo oponento daugybę purvo? Beje, jis dėlto jokių skrupulų neturi, kaip rodo jau kuris laikas vykdoma šmeižto kampanija prieš Atviros Lietuvos fondą. Ši organizacija koordinavo visuomeninių organizacijų protestus prieš antisemitines publikacijas, todėl jau kuris laikas „Respublikos” ir „Vakaro žinių” puslapiuose mirga straipsneliai, kaip Atviros Lietuvos fondas prekiauja narkotikais mokyklose ir panašios iš piršto laužtos nesąmonės.

Taigi V. Tomkaus keršto visi bijo, M. Murza keršto įrankiais nedisponuoja, todėl į jo išpuolius tiek A. Paulauskas, tiek A. Klimavičius reaguoja drąsiai, pilietiškai ir valstybiškai. Matyt, šiuo atveju nerimta būtų priminti, kad mūsų Konstitucijoje yra numatyta piliečių lygybė prieš įstatymą.