Prasmė tarp nesukarpytų lapų. Pro memoriam Paul Ricoeur

 Prieš dvejus metus popiežius Jonas Paulius II padėkojo protestantui Paului Ricoeurui už jo „milžinišką indėlį į ekumeninį dialogą“, vis dėlto didysis prancūzų filosofas savo dialoginį temperamentą atskleidė ne vien tik religiniuose klausimuose. Apie tai šis pro memoria. Gegužės 20-ąją, būdamas 92-erių, P. Ricoeura mirė netoli Paryžiaus, Chatena-Malabry.

Mėgstamiausia Paulo Ricoeuro vieta vaikystėje buvo netoli senelių namų esantis knygynas. Tais laikais Prancūzijoje knygos būdavo parduodamos dar nesupjaustytos, todėl jaunasis Paulas negalėjo perskaityti visos knygos iš eilės. Nori nenori pusė knygos likdavo neperskaityta. Toks tuometinių knygų ypatumas suteikdavo skaitymui savotiško paslaptingumo ir žavesio.

Ši istorija galėtų būti viena iš tų jaunystės prisiminimų, kurie yra lyg raktas, padedantis atskleisti tolesnio gyvenimo mįsles. P. Ricoeuras savo gyvenimą paskyrė tam, kad būtų susieta tai, kas atskirta, be to, jis buvo įsitikinęs, kad prasmę vis dėlto galima rasti. Tuometinių knygų ypatumas negalėjo nepaveikti tokio jo nusiteikimo – parsinešęs knygas namo ir sukarpęs puslapius, jis niekuomet neatsitrenkdavo į tuščius baltus lapus, priešingai, tuomet atsiskleisdavo prasmingas istorijos tęsinys.

Kaltė

P. Ricoeuro pasaulyje anapus knygų tokio užtikrintumo nebuvo. Jis gimė 1913 metų vasario 27-ąją Valensijoje; netrukus po to mirė jo motina (žodžio „maman“, kaip pats vėliau teigė, niekuomet nebūtų galėjęs jai pasakyti), o 1915-aisiais fronte žuvo tėvas. Kai P. Ricoeurui buvo devyniolika, nuo tuberkuliozės mirė jo sesuo; po to jį dar ilgai kankino kaltės jausmas, kadangi jai buvo skiriama mažiau dėmesio ir pripažinimo negu jam; nepriekaištingi mokymosi rezultatai atvėrė neturtingam protingam vaikui, kelią į studijas Sorbonoje. Kaltės tema vėliau sugrįžo į tokias jo knygas kaip „Kaltės fenomenologija“ („Žmogaus klaidingumas“ ir “Blogio simbolika“, 1960), o dar vėliau pasaulio istorija pateikė dar įtikinamesnių argumentų.

Klausinėdamas apie „prasmę“ P. Ricoeuras nesirėmė savo laikotarpiu; greičiau priešingai, jam priešinosi, retkarčiais taip perbėgdamas į kitą pasaulį. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje jaunasis socialistas P. Ricoeuras metėsi prie Karlo Marxo darbų. Per penkerius metus, kuriuos vėliau praleido vokiečių karo nelaisvėje, ant Husserlio knygos „Grynosios fenomenologijos idėjos“ paraščių jis užrašinėjo knygos vertimą. Šis egzempliorius, išsaugotas per visus žiemos žygius po Pomeraniją, jau po karo buvo išleistas „Gallimard“ leidykloje.

P. Ricoeurui, kaip ir daugeliui didžiųjų dvidešimtojo amžiaus prancūzų filosofų, Edmundas Husserlis buvo dvasios tėvas. Savuoju „atidumu išgyventai patirčiai“ (Ricoeuras) jis padėjo jiems rasti savo principingą poziciją prancūzų filosofijos senelio René Descartes`o atžvilgiu. Vėliau P. Ricoeuras nusisuko nuo Descartes`o „save permatančios dvasios“ ir galų gale pasipriešino Husserlio tikrovės suskliaudimui sąmonėje. Pasitikėjimas ir tikrumas savimi P. Ricoeurui buvo svetimi – jis nenorėjo jų laikyti modernų subjektą apibūdinančiomis žymėmis. Taigi didžioji P. Ricoeuro knyga apie Sigmundą Freudą („Interpretacija“, 1965) buvo taip pat ir Descartes`o kritika. Kaip alternatyvą Descartes`ui, jis pateikė Freudo metodą, kuris buvo atgręžtas į kalbą, reikšmę, taip pat prasmę. Psichoanalizė patraukė P. Ricoeuro dėmesį kaip tik dėl to, kad joje kalba yra atgręžta į tamsų požemį, kuris sielos gyvenime – ir ne tik jame – apsupa kalbą.

Kalba ir interpretavimas

Taip P. Ricoeuras rado pagrindinę gyvenimo temą: savo vėlesnėse knygose jis palikdavo kalbą ir ją įprasminančią jėgą grumtis su įvairiais išbandymais, ir jos visuomet likdavo nugalėtojos. Taip atsirado „Interpretacijų konfliktai“ (1969) bei „Gyvoji metafora“(1975) ir svarbiausia – trys rinkiniai apie „Laiką ir pasakojimą“ (1983–1985). Raktinis šių visų knygų klausimas P. Ricoeurui buvo: „Kaip mes kuriame reikšmes, kai kalbame?“ Jo atsakymas buvo toks, kad jos sukuriamos beprasmėje pasakojimų laiko sekoje atrandant akcentus, tvarką ir ryšį.

Kiti prancūzų filosofai susilaukė daugiau dėmesio nei Ricoeuras, pavyzdžiui Michelis Foucault arba Jacques Derrida. Pastarieji visuomet buvo aktyvesni viešojoje erdvėje, be to, žmonėms visą laiką patiko revoliucionieriai, o Ricoeuras toks nebuvo. Šiaip ar taip, šalia Hans–Georg Gadamerio Ricoeuras yra pagrindinis XX amžiaus filosofinės hermeneutikos atstovas. 1969–aisiais Ricoeuras, tuomet Nanterre dekanas ir kaip namų šeimininkas neįsileido policininkų į universitetą, kuriame tuomet vyko studentų maištas; senatvėje dėl to jis vis dar susilaukdavo pagiriamųjų žodžių iš Danielio Cohn-Bendito, to meto studentų revoliucinio judėjimo lyderio, kuris tuomet pas jį studijavo.

„Tarp“ karalystėje

„Tarp“ – būtent šiai pozicijai P. Ricoeuras, tiltų statytojas, visuomet teikė pirmenybę. Jam, vertinusiam dialogą ir susitarimą, Sorbona, kurioje jis 1957–1966 metais dirbo dėstytoju, buvo panaši į „dvasios dykumą“ – tuo metu čia viešpatavo autoritariniai monologai. Jam taip ir nepavyko įgyvendinti savo įsivaizdavimo apie „gyvenimo patirčių“ sujungimą su universiteto hierarchijos struktūromis ir valdymu, taigi jis netrukus paliko Nanterre universitetą. Tuomet dar tebevyko studentų maištas. Ricoeuras kaip joks kitas XX amžiaus filosofas buvo smalsus kitokioms pozicijoms ir kitokioms mintims, jis tiesiog mėgavosi dialogu. Ne vienam, kuriam teko su juo bendrauti, buvo malonu prisiminti tą akių švytėjimą, kuris atsirasdavo, kai jis įsitraukdavo į pokalbį.

Dėl savo aistros dialogui ir gilinimosi didžiųjų Prancūzijos amžininkų bendrijoje Ricoeuras jautėsi kaip svetimasis. Štai pora pavyzdžių. Kartą vienas laikraštis pakvietė Ricoeurą pokalbiui su Jean-Paulu Sartre`u. Pastarojo atsakymas į vieną iš dvylikos paruoštų klausimų truko pusantros valandos… Šio monologo metu Ricoeuro susidomėjimas Sartre`u dingo, ir diskusija nutrūko net neprasidėjusi. Arba dar vienas pavyzdys, kai Jacques Lacanas po vieno iš savo liūdnai pagarsėjusių seminarų paskambino Ricoeurui, norėdamas pasiteirauti jo nuomonės apie seminarą, ir išgirdo paprastą Ricoeuro atsakymą, kad jis seminare, deja, nesuprato nė žodžio. Lacanas iš karto padėjo ragelį.

P. Ricoeuras labai mėgo „tarp“ karalystę. Ir tai buvo jo stiprioji, taip pat ir silpnoji vieta. Jo knygose ir studijose sakinių struktūra dažnai sudaroma principu „kaip ir… taip ir…“. Nuolatinis kompromiso ieškojimas, svyravimas tarp „universalizmo“ ir „komunitarizmo“ dažnai įstumdavo jį, arba tiksliau jo skaitytoją, į miglą. Kitais žodžiais tariant, jo bandymai suderinti skirtingas pozicijas iškeldavo grėsmę jų aštrumui. Verta pažymėti, kad jis pats juto ir reflektavo šią savo problemą, ir pats ją įvardijo. Taip pat jam teko kovoti su savo polinkiu į „eklektizmą“ ir tam tikru „apsėdimu“ sutaikyti. Pats jis tai aiškino taip: „Man visų pirma norėjosi panaikinti savo paties vidinius prieštaravimus ir įtampas tarp skirtingų įtakų. Mano problema visuomet buvo ta, kad nežinodavau, ar aš pateikiu tik kompromisą, ar man vis dėlto pavyksta atrasti trečią poziciją, kuri atsilaikytų prieš kitas ir būtų joms lygiavertė“.

P. Ricoeuro filosofijoje „prasmė“ ir „kalba“ ėmė viršų prieš „struktūras“ ir „objektyvumą“. Vis dėlto jos nebuvo vien tik nugalėtojos. Kaip teigia pats Ricoeuras, šalia jų visuomet egzistavo įsitikinimas, kuris peržengdavo kalbą ir „kritiką“: tai buvo jo gilus tikėjimas. Savo filosofiją jis, tiesa, norėjo griežtai atskirti nuo savo protestantiško tikėjimo, tam, kad nebūtų laikomas moralumo apaštalu. Tačiau tai, jog jis buvo labai giliai įsitikinęs prasmės kūrimu ir universaliu „draugiškumo“ ir „meilės“ postulatu, be abejo, nulėmė jo pažiūrą, kad filosofija ir teologija nėra nutolusios viena nuo kitos. Paskutinė jo viltis buvo patirtis anapus kalbos, peržengianti jos ribas. Ricoeuras manė, jog mirties akivaizdoje „drąsos ir pasitikėjimo šaltiniai ateina iš kažkur, kas yra giliau nei kalba. Matyt, mirties akivaizdoje esama akimirkos – tikiuosi, kad taip bus ir man, – kurioje išnyksta kalbos skraistė, jos ribotumas ir apibrėžtumas – tam, kad būtų galima kalba išreikšti kažką fundamentalaus“. Gegužės 20-ąją Paulas Ricoeuras mirė Chatenay-Malabry, netoli Paryžiaus.

Pagal Dieter Thomä straipsnį iš Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher Zeitung“, Nr. 117

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė

Bernardinai.lt