2005 06 20

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Rita Miliūtė. Žiniasklaida kaip oligarchinių struktūrų interesų tenkinimo instrumentas

Prieš dvejus metus Jungtinių Valstijų televizijos industrijos visuomenė buvo sukrėsta, kai Nacionalinės transliuotojų asociacijos konvente Las Vege Barry Dilleris – televizijos prodiuseris, sukūręs televizinį reguliaraus devyniasdešimties minučių filmo formatą bei susikrovęs milijonus iš televizijos parduotuvių konglomerato QVC akcijų), kalbėdamas apie žiniasklaidos priemonių savininkų nuostatas, perspėjo dėl žiniasklaidos oligarchijos keliamų pavojų. Jis išreiškė nerimą dėl turinio įvairovės stokos ir dėl to, kad nuolat mažėja skirtingų požiūrių.

Dilleris teigė, kad jis visada kovoja su plačiai paplitusiomis išvadomis ir nusistovėjusiomis tiesomis, kurios per daug priklauso nuo stereotipų, ir jeigu istorija mūsų nieko neišmoko, vadinasi, stereotipai yra labiau paplitę negu tikroji išmintis. Dilleris tuomet teigė, jog vyrauja bendra nuomonė – žiniasklaida turi konsoliduotis, jos veikla niekaip neturi būti varžoma. Jis citavo 1996 metais priimtą Jungtinių Valstijų telekomunikacijų aktą, kuriam įsigaliojus neliko nuostatos, kad visuomenės informavimo priemonės turi didinti konkurenciją ir siekti didesnės įvairovės. Pasak Dillerio, po 1996-ųjų mažai kas supranta, kad keturi didieji JAV  tinklai (NBC, CBS, ABC, Fox) neturėtų steigti naujų nepriklausomų tinklų. Jis pasakė, jog radijo ir televizijos stotys dar turi šansų leisti pasigirsti nepriklausomam balsui, ir kad šiuo atveju vyraujantis požiūris yra neteisingas. Dillerio įsitikinimu, reikia daugiau taisyklių, nes be jų transliuotojai bus tik monolitinių įmonių platintojai, nors realiai yra vieninteliai nemokamos informacijos šaltiniai.

Lietuvos elektroninėje žiniasklaidoje dirbu daugiau nei dešimt metų. Sutinku su tais, kurie sako, kad mes Lietuvoje daugelį dalykų padarėme kur kas greičiau negu vadinamosios senosios demokratijos. Pavyzdžiui, itin sparčiai pasiekėme tai, kad įvairiose srityse atitiktume narystės Europos Sąjungoje kriterijus. Buvęs Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemannas-Jensenas šį pavasarį Lietuvos televizijai kalbėjo: „Kai man sako, kad jie (Baltijos šalys – R. M.) juda per sunkiai, aš visada atsakau: žmonės, palaukit, jie per keletą metų padarė tai, ką mes padarėm per penkiasdešimt ar šešiasdešimt“. Tačiau, kalbant apie politikų ir verslo gigantų santykius su žiniasklaida, teigiamų pokyčių dar greitai nenusimato.

Lietuvos politikai jau supranta, kad lemiamą įtaką rinkėjams daro jų įvaizdis.  Visame pasaulyje televizija pasitelkiama sustiprinti įspūdį, jog politikas yra pačioje svarbiausioje vietoje reikiamiausiu laiku. Pavyzdžiui, JAV prezidentas George‘as Bushas tiesioginiame televizijos eteryje pačiu žiūrimiausiu laiku paskelbė ultimatumą Irako diktatoriui Saddamui Husseinui. Po poros mėnesių Bushas nedideliu karinių pajėgų lėktuvu nusileido jūroje dreifuojančiame lėktuvnešyje ir pranešė apie karo Irake pabaigą. Busho nusileidimas į istoriją įėjo ir tuo, jog buvo kruopščiai suplanuotas pagal televizijos prodiuserių nurodymus – laivas dreifavo tokiu kampu, kad saulės apšvietimas būtų tinkamas kameroms.  Panašiai, tik kiek kukliau, savo įvaizdžiui propaguoti televizija naudojosi saksofonu grojantis Billas Clintonas ir motociklu važinėjantys buvę Lietuvos ir Čekijos prezidentai Rolandas Paksas ir Vaclavas Havelas. Lietuvoje visai sėkmingai įvaizdis kuriamas naudojantis tarsi ne reklamos priemonėmis.

Prieš keletą metų buvo toks atvejis – paskelbus informaciją apie vieną Lietuvoje platinamą prekę, dviejose valstybėse ji buvo išimta iš prekybos ir tiriama, kilus įtarimų, kad gali kelti pavojų žmonių sveikatai. Tos prekės platintojas Lietuvoje pareiškė atsiimsiantis reklamą iš televizijos, nes patyrė nuostolių – galiausiai jis buvo priverstas išimti tą prekę iš apyvartos. Kompanijos savininkas buvo įsitikinęs, kad ta informacija yra jo konkurentų užsakymas.

2000-ųjų vasario 25-ąją vyko žurnalistų, filosofų, parlamentarų ir komunikacijos teoretikų konferencija. Joje VU docentė Vilija Gudonienė kalbėjo, kad „į naujienas patenka elitiniai žmonės. Dėl to kyla nuomonių, jog kažkas į vienas naujienas pateko, į kitas – ne, ir kad tai yra kažkieno interesai. Egzistuoja atrankos kriterijai, bet jie profesiniai ir nebūtinai šališki. Naujienos nėra realaus pasaulio atspindys, o informacija apie faktus, kurie patys išlenda arba yra ištraukiami“, prieš penkerius metus sakė docentė V. Gudonienė.

Tai galima paaiškinti tuo, kad vienas ar kitas verslininkas jam nepalankią informaciją priima tik kaip konkurencinės kovos išraišką.  Po tam tikro laiko pavyko minėtosios kompanijos savininką įtikinti, jog paskelbta informacija nebuvo koks nors sąmoningas kenkimas, ir pasiekti kompromisą susitariant, kad visuomenė turėjo teisę žinoti apie minėtą prekę, net jei ji nebuvo pavojinga, bet buvo tiriama. Gerai, kad tas savininkas buvo supratingesnis už daugelį savo kolegų. Reklama liko televizijoje. Ji buvo dviejų mėnesių žinių tarnybos biudžeto dydžio – galima įsivaizduoti, ką reiškia toks finansinis spaudimas.

Prieš keletą metų dalyvavau Jungtinių Amerikos Valstijų radijo ir televizijos naujienų tarnybų vadovų stažuotėje. Prakalbus apie tokius atvejus, amerikiečiai sakė, jog gerą reputaciją sauganti kompanija ne tik neatsiims reklamos, kad nesusilauktų priešiškos visuomenės reakcijos tokią informaciją paskelbus, bet dar daugiau investuos į gerą įvaizdį. Anaiptol nenoriu idealizuoti JAV: tai rodo nesenas įvykis su filmu „Superdidelis aš“ („Super Size Me“), kai McDonalds perspėjo, kad nebepirks reklamos filmą reklamuojančiose stotyse –  irgi pamokomas, bet galiausiai ten, greitojo maisto užkandinėse, atsirado šviežių salotų.

Tarpukariu Juozas Keliuotis rašė, kad „kai kurie laikraščiai gauna milijonus už tai, jog kalba kieno nors naudai, bet dar daugiau jie gauna už tylėjimą. Jų tylėjimo biudžetas didesnis už kalbėjimo“. Lietuvoje  galioja būtent šis variantas. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką Lietuvos televizija rodė reportažų ciklą apie vienos bendrovės interesus svarbioje ūkio šakoje ir gana keistas tos šakos reorganizavimo schemas bei galimą Rusijos – tiek politikų, tiek oligarchų – įtaką tam procesui. Buvo galima laukti plataus atgarsio bent spaudoje, nes istorija – rezonansinė. Vietoj tęsinio atsirado daug tos bendrovės reklamos – sprendžiant pagal apimtis, ne už vieną šimtą tūkstančių litų.

Tarp naujausių pavyzdžių – Vilniaus mero rinkimų byla. Apsiribojant dviem didžiausiais nacionaliniais dienraščiais „Lietuvos rytu“ ir „Respublika“, būtų galima pasakyti, kad skaitydamas juos teismo proceso dienomis, skaitai aprašymus apie skirtingas bylas, kuriose stebuklingai sutampa kaltinamųjų pavardės ir bylos detalės – laikas, vieta, aplinka. Daugiau nieko. Nes vienas dienraštis rašė, jog Vilniaus meras buvo šantažuojamas, kitas – kad pats šantažavo. Šis pavyzdys geriausiai rodo, jog byloje susiduria ir susipina oligarchų interesai. Ir politikų, ir leidėjų. Kodėl taip daro politikai, suprasti paprasčiau: ką apie konkurentus pateiks žiniasklaida, tiek apie juos plačioji visuomenė ir žinos, o už tai – verta mokėti. Leidėjai taip elgiasi tam, kad politikai matytų pagrindą susimokėti, anot Keliuočio, už tylėjimą,  neutralumą. Ir nebūtinai pinigais – galima pažadėti kokį nors palankų sprendimą. Paprastai prieš kiekvienus rinkimus iškyla reklamos uždraudimo visuomeninėje televizijoje klausimas, nes čia puikiai sutampa politikų ir transliuotojų interesai – vieniems ne pro šalį dalis reklamos biudžetų, kitiems – neutralumas, ir apsidraudimas nuo tokių tyrimų kaip „abonento“ atvejis LNK žiniose.

Skaudžiausia yra tai, kad, kalbant apie oligarchijos įtaką žiniasklaidai, tiksliau jos naudojimą savo interesams, taip sunku išskalbti žurnalisto mundurą. Giliau žvelgiant – padėtis yra  beviltiška, nes oligarchijos įtaką žiniasklaidai stiprina pati žiniasklaida, per mažai jai priešindamasi. Viešųjų ryšių agentūrose dirbantys žmonės prasitarė, kad, kai kuriems rajonų spaudos redaktoriams mokant priedą prie atlyginimo, nekyla jokių problemų pirmuosiuose puslapiuose išspausdinti užsakovų reklaminius straipsnius redakcijos rašinių skiltyje. Viena Vilniaus universiteto dėstytoja neseniai teigė, kad dauguma jos studentų – antrakursių – yra pasirengę už pinigus užsiimti paslėpta reklama. Latvijoje atliktos apklausos parodė, jog du trečdaliai žurnalistų darytų lygiai tą patį. Todėl nereikėtų visko nurašyti tik leidėjams ir savininkams, kai patys žurnalistai visiškai normaliu dalyku laiko tai, kas šiaip turėtų būti nepriimtina. Kodėl, pavyzdžiui, Bronislovas Lubys turėtų būti suinteresuotas tuo, kad jo laikraštyje arba radijo ar televizijos stotyje būtų skelbiama informacija, kuri galėtų pakenkti kitam jo verslui? Kodėl Rubikono televizija turėtų kenkti savo kitiems padaliniams arba su įmonės savininkais glaudžius ryšius palaikančiam Vilniaus merui, jei klausimų dėl objektyvumo nekyla patiems žurnalistams.

Grįžkime prie B. Dillerio ir jo teiginio, kad reikia daugiau žiniasklaidos veiklą reglamentuojančių taisyklių. Visada sakiau ir sakysiu, kad Lietuvoje tų taisyklių reikėtų mažinti, kad tos taisyklės galiotų, nes jų per daug. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą turi būti skelbiami žiniasklaidos priemonės savininkai, bet Lietuvoje įprasta akcijas užrašyti kokiam patikėtiniui, todėl tie sąrašai Valstybės žiniose vargu ar turi kokią prasmę. Pagal įstatymą, Viešosios informacijos rengėjai ar platintojai, žurnalistai privalo savo visuomenės informavimo priemonėje paskelbti apie gautą paramą, jeigu ji viršija vienos minimalios algos dydį, nurodydami, kokio dydžio ir iš ko ta parama gauta. Bet ar kas nors kada nors yra matęs tokį pranešimą? Žurnalisto teisė ir pareiga –  atsisakyti vykdyti viešosios informacijos rengėjo vadovo pavedimą, jeigu tas pavedimas verstų pažeisti įstatymą ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą.

Tekstas buvo perskaitytas Demokratinės politikos instituto organizuotoje konferencijoje „Oligarchija Lietuvoje“.

www.politika.lt