2005 06 21

Darius Kuolys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Darius Kuolys. Tėvynė – tai ne žemė ir sienos, o teisės ir laisvės (I)

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL© Baltijos fotografijos linija

 

Apie valstybės raidos perspektyvas, modernios pilietinės visuomenės formavimąsi ir tautinių Lietuvos mažumų vaidmenį kalbasi Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys ir žurnalistė Tatjana Jasinskaja.

Ateities idealai – praeityje

 

Savo pranešimą neseniai Vilniaus universitete vykusioje mokslinėje konferencijoje mažų Europos kultūrų išsaugojimo tema Jūs pradėjote charakteringa citata: „Tėvynė – tai ne žemė ir sienos. Tėvynė – tai teisės ir laisvės“. Gal galėtumėte priminti, ką citavote?

XVI-XVIII amžiuose mūsų tėvynainiai į klausimą „Kas yra lietuvis?“ atsakydavo: „Tas, kuris myli laisvę“. Ir, pvz., vienas iš lietuvių didikų – Kristupas Radvilas – savo laiške rašė: „Tėvynė – tai ne sienos, ne ribos, ne žemės, o laisvės ir teisės“. Pirmiausia – pilietinės teisės.

Ar šiandien esame gerokai nutolę nuo šitokio Tėvynės supratimo? Ar dar nepasiekę jo?

Mano nuomone, dar nesame pasiekę. Ir mūsų visuomenės lietuvių dauguma, ir mažumos – įskaitant kalbančiuosius rusiškai bei lenkiškai – tebesijaučia Lietuvos valstybėje esantys ne visateisiai bendros valstybės piliečiai, o paskiri asmenys ar etninės grupės. Kas ypač verčia susirūpinti – dabarties lietuvio tapatybė mažai skiriasi nuo sovietmečio lietuvio tapatybės.

Kaip tai nustatėte?

Kol kas mes nesame darę išsamių tyrimų, bet tai paaiškėjo atliekant apklausas ir bendraujant diskusijų klubuose, sukurtuose mūsų Pilietinės visuomenės instituto ir nuolat veikiančiuose visoje Lietuvoje. Taip pat esame analizavę bendrą retoriką, vyraujančią laikraščiuose, Lietuvos politikų ir intelektualų kalbose. Ir paaiškėjo, kad visur etninė lietuvio samprata nustelbia pilietinę bei politinę. Taigi kol kas Lietuvoje egzistuoja tik paskiros etninės grupės, o bendrų pilietinių idealų ir vertybių erdvės, kuri vienytų mus visus, nepriklausomai nuo kultūros, kilmės ar kalbos, vis dar nėra.

O juk seniau, XVI-XVIII amžiuose, Lietuvos visuomenę vienijo būtent ši bendra pilietinių teisių ir vertybių erdvė. Manau, tas pat buvo ir Antrosios Lietuvos Respublikos pradžioje, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Tada Lietuvos vyriausybėje buvo žydų, gudų kilmės ministrų, kurta bendra nacionalinės valstybės erdvė. Taip buvo iki perversmo.

Kodėl ši erdvė buvo prarasta?

Ji buvo prarasta bendrų to meto Europos pokyčių kontekste. Beje, palyginti su kitais Europos režimais, tas lietuvių režimas dar buvo gana liberalus. Tačiau tai vis vien nepadėjo sukurti pilietinės visuomenės tradicijos. Ji buvo nutraukta. Todėl manau, kad labai svarbu šiandien grįžti prie istorinės atminties, prie bendro valstybinio gyvenimo tradicijos.

Žvelgiant į nūdienos Lietuvos politinę sceną, akivaizdu, jog ji remiasi ne nutraukta tarpukario tradicija, o etnocentristiniu diskursu. Gerai, kad dabartinis Seimas formaliai pagerbia atmintinas datas, susijusias su Lietuvos parlamentarizmo tradicijomis, bet, deja, mažai ko semiasi iš tų tradicijų iš esmės. O juk būtent XVI-XVIII amžiais mes turėjome Pirmąją Respubliką (pradžioje atskirą Lietuvos Respubliką, po to – kartu su lenkų tauta), kuri išsiskyrė bendrame to meto Europos kontekste, kai visur išnykdavo laisvos respublikos, o jų vietą užimdavo absoliutinės monarchijos. Lietuva ir Lenkija dar ilgai saugojo Romos Respublikos tradiciją, apie tai atvirai kalbėta daugelyje politinių ir kultūrinių tekstų. Todėl mums šiandien labai svarbu remtis sava tradicija. Ji yra. Tad demokratinis gyvenimo būdas ir pilietinio gyvenimo formos ne tik yra atnešamos pas mus iš Vakarų – jie mums būdingi istoriškai, tiesiog mes nepakankamai gerbiame savo pačių tradicijas.

Kaipgi jas vėl suaktualinti?

Manau, mokytis istorijos ir atidžiai skaityti knygas. Bet, deja, netgi tie, kurie šiuo metu aktyviai figūruoja Lietuvos pilietinėje erdvėje, labai nedaug težino ir mažai teskaito.

4 procentai ir visa likusi šalis

Koks yra, Jūsų manymu, visų Lietuvos gyventojų, o ne keliasdešimties matomų politinių asmenybių indėlis į politiką bei pilietinės visuomenės kūrimą?

Atsakydamas į šį klausimą, remsiuosi nauju jaunos politologijos daktarės Ainės Ramonaitės tyrimu. Ji apibendrino įvairias vertybių skales, politinio gyvenimo rodiklius visoje Europoje, palygino juos su Lietuvos rodikliais ir priėjo išvadą, kad nūdienos Lietuvos visuomenės susvetimėjimas – didžiausias iš visų Vidurio Rytų Europos šalių, gerokai didesnis nei gretimose Latvijoje ir Estijoje.

Norėdama tai paaiškinti, tyrinėtoja palygino du pagrindinius parametrus. Pirma, parama demokratinei sistemai apskritai mūsų šalyje pasirodė labai maža. Ji reiškiasi tuo, ar Lietuvos piliečiai remia demokratines vertybes, demokratinius rinkimus, demokratiškai išrinktas valdžios struktūras, ar išvis nemato skirtumo tarp demokratinės ir autoritarinės santvarkos. Pasirodė, lietuviai pagal šį rodiklį skiriasi labai ryškiai ir nusileidžia tik Rumunijos gyventojams.

Antras rodiklis – asmeninis įsitraukimas, t.y. tiesioginis žmonių dalyvavimas politiniuose procesuose, partijose, visuomeninėse organizacijose, rinkimuose, referendumuose ir t.t. Ir šis rodiklis Lietuvoje taip pat nepaprastai žemas.

Kažkur yra tekę skaityti, kad visose politinėse partijose ir judėjimuose dalyvauja tik apie 4 proc. šalies piliečių.

Taip, būtent šitaip. Stambiausios Lietuvos partijos turi po 13-14 tūkstančių narių, ir tai yra, be abejo, labai mažai.

Tai beveik niekas, palyginti su visa šalimi. Bet būtent šie 4 nuošimčiai nustato jos raidos strategiją ir taktiką.

Štai būtent! O apskritai pagal susiorganizavimo, dalyvavimo nevyriausybinėse organizacijose, klubuose, asociacijose, judėjimuose ir pan. Lietuvos visuomenė užima paskutinę vietą Europos Sąjungoje.

Kodėl, Jūsų manymu, taip yra? Galbūt tai natūralus procesas, kai, tariant medicinos terminais, po masių susidirginimo pirmais Sąjūdžio ir Nepriklausomybės metais mases apėmė apatija?

Taip, tai akivaizdu. Bet man atrodo, svarbiausia ne tai. Lietuvos piliečiai nesijaučia esantys savo šalies šeimininkai. Valstybė ir valdžia jiems reiškia praktiškai tą patį. Kartu mes leidžiame valdžiai manyti ir veikti, tarytum ji iš tikrųjų būtų valstybė. Ir lietuvių visuomenė visiškai nesipriešina dėl šitokios padėties. Tai akivaizdi problema. Klasikinės valstybės, kaip piliečių sąjungos ir politikos, kaip viešų reikalų tvarkymo, sampratos kol kas tiesiog nėra.

Gal Lietuvos įstatymuose trūksta mechanizmų, leidžiančių dalyvauti valstybės gyvenime didesniam skaičiui piliečių?

Tokių mechanizmų yra. Bet dėl labai mažo pačių žmonių aktyvumo jie šiuo metu beveik nepanaudojami. Nėra ir reiklaus visuomenės požiūrio į valstybės tarnautojus bei institucijas.

Lygiagretūs pasauliai

Kaip sekasi šitokioje valstybėje gyventi netitulinių tautų, kalbų, kultūrų ir kt. atstovams?

Kaip atskleidė mūsų atlikti Lietuvos politinės erdvės tyrimai, jų savijauta gerokai skiriasi nuo titulinės tautos savijautos ir pagal politines preferencijas, ir pagal informacijos šaltinių pasirinkimą. Šis skirtumas gana reikšmingas ir įdomus.

Mūsų instituto užsakymu apklausą šia tema yra atlikusi agentūra „Vilmorus“. Paaiškėjo, kad per pastaruosius Seimo rinkimus 2004 m. rudenį lenkų ir rusų kilmės asmenys praktiškai nebalsavo už dešiniųjų partijų atstovus. Pirma, tai byloja, jog rusai ir lenkai netenka visos politinio spektro pilnatvės, antra, kad dešiniosios Lietuvos jėgos išvis nesusikalba su šiais piliečiais ir nesugeba surasti su jais bendros kalbos, juk rusams ir lenkams buvo sunku palaikyti pagrindinį konservatorių rinkimų šūkį: „Būk labiau lietuvis!“, nes jis visiškai neatsižvelgė į realų šalies politinį klimatą. Dešiniosios politinės stovyklos išimtį sudaro apie 7 proc. Lietuvos rusų, balsavusių už liberalcentristus. Užtat daug labiau negu lietuviai rusai ir lenkai palaikė per pastaruosius rinkimus Darbo partiją ir tuos politikus, kurie pasižymi simpatijomis Rusijos atžvilgiu – tokius kaip Kazimiera Prunskienė ir Viktoras Uspaskichas. Būtent šiuos du politikus, sprendžiant iš apklausos, jie norėtų matyti premjero poste.

Į klausimą „Kokios išorės grėsmės Lietuvai yra realiausios?“ įvairių tautybių atstovų atsakymai taip pat išsiskyrė. Grėsmę iš Rusijos pusės mato tik 58 proc. lietuvių, tik 16 proc. lenkų ir 17 proc. rusų. Užtat JAV grėsmę įžvelgia 26 proc. lenkų, 22 proc. rusų ir tik 8,6 proc. lietuvių. Atotrūkis, kaip matome, yra įspūdingas.

Buvo ir šitoks klausimas: „Kaip Lietuvos piliečiai vertina Putino reformas Rusijoje?“ Teigiamai į jas žiūrėjo 57 proc. rusų, 51 proc. lenkų, bet tik 15 proc. lietuvių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Norint išsiaiškinti, kokiame informaciniame lauke gyvena lietuviai, rusai ir lenkai, respondentų prašyta atsakyti, iš kokio laikraščio jie dažniausiai sužino apie šalies įvykius. Lietuviai dažniausiai įvardydavo „Lietuvos rytą“ – per 30 proc. lietuvių, taip pat 15 proc. rusų ir 20 proc. lenkų. O „Respubliką“, kaip pagrindinį informacijos apie politinius įvykius šaltinį, įvardijo tik 5 proc. lietuvių, užtat 40 proc. lenkų ir 18 proc. rusų. Beje, nepaisydami to, kad per pusantrų metų būtent šis laikraštis išgarsėjo keliais diskriminaciniais išpuoliais prieš tautines mažumas.

„Kokiomis informacinėmis radijo laidomis jūs labiausiai pasitikite?“ Atsakydami į šį klausimą, visuomeninio transliuotojo (LRT) laidas įvardijo 44 proc. lietuvių, 13,6 proc. lenkų ir 11 proc. rusų. „Russkoje Radio Baltija“ žinioms pirmenybę teikia tik 1 proc. lietuvių, bet 28 proc. lenkų ir 20 proc. rusų (atkreipkite dėmesį, kad lenkų net daugiau nei rusų). Tačiau 15 proc. lietuvių, 24 proc. lenkų ir 35 proc. rusų atsakė išvis neklausą radijo.

Kaip patikimą informacijos šaltinį LRT „Panoramą“ įvardijo 37 proc. lietuvių, 16 proc. lenkų ir 19 proc. rusų. LNK žinioms pirmenybę teikia 33 proc. lietuvių, 22 proc. lenkų ir 21 proc. rusų. TV3 žiniomis pasitiki 22 proc. lietuvių, 36 proc. lenkų ir 21 proc. rusų. Kasdienę informacinę Pirmojo Baltijos televizijos kanalo laidą „Baltijos laikas“ („Baltijskoje vremia“) žiūri 0,2 proc. lietuvių, 8 proc. lenkų ir 16 proc. rusų.

„Koks interneto portalas, jūsų nuomone, geriausiai atspindi politines Lietuvos aktualijas?“ Atsakydami į šį klausimą, DELFI įvardijo beveik 17 proc. lietuvių, 8 proc. lenkų ir 6 proc. rusų. OMNI gerokai atsilieka nuo šių rodiklių: jį reguliariai skaito tik 2 proc. lietuvių, 1 proc. lenkų ir 3 proc. rusų. „Bernardinų“ dienraštis yra savas tik 1 procentui lietuvių, lenkai ir rusai jo išvis neminėjo.

Visai nesinaudoja internetu beveik 75 proc. lietuvių, 85 proc. lenkų ir 82 proc. rusų. Šie skaičiai labai liūdina. Bet, man rodos, jie ypač turėtų liūdinti Lietuvos rusus, kurie galėtų semtis informacijos iš labai įdomių, išsamių ir nepaprastai įvairių Rusijos ir pasaulio portalų rusų kalba.

Beje, apie pačią apklausą. Joje dalyvavo apie 1000 žmonių, atrinktų griežtai pagal Lietuvos gyventojų amžiaus, tautinės sudėties, gyvenimo vietos ir t.t. struktūrą

Kokias išvadas skatina daryti šios apklausos rezultatai?

Pirmutinė išvada yra ta, kad įvairių tautybių Lietuvos piliečių informacinės erdvės gerokai skiriasi. Lietuviams ji – viena, o rusams ir lenkams – kita.

Kodėl? Kokią pagrindinę šio nesutapimo priežastį jūs įžvelgtumėte?

Į šį klausimą galima atsakyti įvairiai. Pirmiausia – tai vertybinių ir geopolitinių orientacijų skirtumai. Trūksta vertybių, kurios vienytų mus visus.

O ar kas nors bent bando tai daryti?

Manau, po truputį šis procesas vis dėlto vyksta. Kaip matome, televizijos „Panorama“ ir LRT radijo laidos pamažu populiarėja ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp lenkų, rusų. Tuo pat keliu žengia komerciniai LNK ir TV3 kanalai. Kad ir mažu mastu jie vis dėlto jau yra tam tikra bendra informacinė erdvė. Tačiau būtų daug geriau, jei ji būtų kuriama kryptingiau ir racionaliau. Tikrai verta siekti sukurti bendrą informacinę erdvę, atrandant tų teritorijų visuomenėje, kur galėtų vykti pilietinės diskusijos tarp įvairių politinių pažiūrų, įvairių kultūrų ir tautinės priklausomybės žmonių.

(Bus daugiau)