2005 06 22

Darius Kuolys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Darius Kuolys. Tėvynė – tai ne žemė ir sienos, o teisės ir laisvės (II)

Evgenios Levin nuotrauka

Apie valstybės raidos perspektyvas, modernios pilietinės visuomenės formavimąsi ir tautinių Lietuvos mažumų vaidmenį kalbasi Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys ir žurnalistė Tatjana Jasinskaja.

Informuoti ar manipuliuoti?

Kas gali ir turi kurti tokias diskusijų erdves?

Manau, pirmiausia – žiniasklaida, jei ji ketina iki galo vykdyti savo pilietinę misiją, taip pat ir patys politikai. O kol kas, deja, mūsų politikai – taip pat ir su žiniasklaidos pagalba – susikuria visiškai izoliuotą uždarą erdvę, kuri nesiekia dialogo su visuomene, ir tarsi išvis nėra suinteresuota tuo dialogu. Mūsų politiniame gyvenime dažnai dominuoja informacinės technologijos ir atviri bandymai manipuliuoti visuomene kaip mase. Tokioje situacijoje, savaime suprantama, nereikia jokių diskusijų erdvių – reikia tik didelių pinigų ir tikslių technologijų, kaip apeliuoti į piliečių jausmus, norint pasiekti reikiamą rezultatą.

Per pastarąją rinkimų kampaniją nė vienos partijos programoje, deja, nebuvo matyti mėginimų eiti kitu keliu – išgirsti iniciatyvą, kylančią iš apačios, iš pačių Lietuvos gyventojų. Išimtį sudarė nebent politinė koalicija, vadovaujama Kazimiros Prunskienės, kuri bandė pritraukti į savo gretas jau iškilusius įvairiausių judėjimų ir susivienijimų lyderius: nuo smulkių verslininkų iki Vilniaus senamiesčio gynėjų bei tautinių mažumų atstovų.

 

Gyvenimo prasmės beieškant – šalin iš Lietuvos

Aš norėčiau sugrįžti prie tautinės daugumos problemos. Kodėl, Jūsų manymu, po 15 Nepriklausomybės metų būtent lietuviai, kurie, skirtingai nuo latvių ar estų, sudaro absoliučią daugumą savo valstybėje, taip neužtikrintai jaučiasi savo šalyje?

Priežastį, mano manymu, sudaro didelis politinis visų eilinių Lietuvos gyventojų ir jų pačių išrinktos valdžios susvetimėjimas. Lietuviai lygiai taip pat kaip vietos lenkai ar rusai nepakankamai gerai jaučia savo šalį esant jų šalimi. Ir tai yra didžiulė Lietuvos ateities problema.

Migracijos iš šalies lygis, mūsų duomenimis, yra daug aukštesnis nei iš gretimų Latvijos ar Estijos. Beje, turime labai tikslius pirmų mūsų buvimo Europoje metų duomenis, nes Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerija po pernykštės ES plėtros pasiūlė oficialiai įsiregistruoti visiems, norintiems gauti oficialų leidimą dirbti, nelegaliems migrantams iš naujų valstybių. Pasirodė, kad lietuviai Anglijoje užima pirmą vietą pagal polinkį emigruoti. Ir panašu, jog tai lemia ne tiek ekonominės priežastys, juk šiandien gyvenimo sąlygos, tarkime, Estijoje ar Slovakijoje yra maždaug tokios pat, kaip ir Lietuvoje. Turbūt veikia istorinė atmintis apie buvusias praėjusio amžiaus lietuvių emigracijos bangas, taip pat – toks svarbus veiksnys kaip „gyvenimo prasmės deficitas“. Žmonės netiki galėsią realizuotis, sukurti gerovę savo šeimai ir vaikams Lietuvoje.

„Gyvenimo prasmės deficitas“ – tai didelė problema pirmiausia lietuvių kilmės Lietuvos piliečiams. Jie patys iki galo nesijaučia nei savo šalies piliečiai, nei juolab – jos šeimininkai, todėl nepajėgia sukurti patrauklios idealų ir vertybių erdvės kitos kilmės tėvynainiams – rusams, lenkams, gudams, žydams ir pan. O juk didžiausią atsakomybę už bendro pilietinio lauko sukūrimą šiandien turi prisiimti būtent lietuviai. Pirma todėl, kad jie vyrauja pagal skaičių. Antra, nes jų istorinė pareiga sukurti prasmingos egzistencijos sąlygas ne tik sau, bet ir visai šaliai, visai Lietuvos politinei tautai. Kol kas tokių pastangų mes, deja, nepastebime.

„Optimistinis fatalizmas“ – kelias į naują vergovę

Kokios būtų Jūsų prognozės? Nejau mes, kaip šalis, turime vėl patekti į rimto išorės spaudimo ar, gink Dieve, atviros agresijos padėtį, kad vėl atrastume gyvenimo prasmę?

Žinoma, ne. Manau, tiesiog susiduriame su realiu pasirinkimu, kokia bus mūsų valstybė ir visuomenė. Į du labai svarbius klausimus jau esame atsakę: gana sėkmingai sukūrę visas formalias demokratinės valstybės struktūras ir paleidę laisvos rinkos mechanizmą su visais jos privalumais ir trūkumais, jis jau realiai veikia. Būtent pagal šiuos du kriterijus mes buvome pripažinti kaip lygūs su Vakarų šalimis. Tačiau pilietinės visuomenės – ryšių tarp žmonių, solidarumo, moralinių normų ir vertybių, kurios vienytų mus visus – srityje kol kas vėluojame. Mums dar teks ją atkurti, nes sovietmečiu ji buvo visiškai prarasta.

Atkurti normalią savarankišką visuomenę – sunkus, bet labai svarbus uždavinys. Arba turėsime demokratinę laisvų piliečių visuomenę, arba – vartosime korektišką retoriką, turėsime visas demokratines struktūras, tačiau neturėsime realaus valstybės turinio, jos prasmės. Turėsime kevalą, imitaciją, tačiau ne tikrą demokratinę valstybę, laisvą Respubliką. Tai iššūkis, į kurį dabar turime atsakyti.

Vis dėlto Lietuvos visuomenė turi gerą istorinę patirtį: Sąjūdžio metais, atkurdama valstybę, ji realiai pajuto, kad valstybės likimas, tautos likimas yra jos pačios rankose. Ši patirtis yra konkreti, ji išliko mūsų atmintyje, tad galime ir turime prie jos grįžti.

Tiesa, dabartinis mūsų gyvenimo kontekstas – totalus reklamos puolimas, vartotojiškos visuomenės formavimas – operuoja kita logika, kuri ne tik neskatina, bet atvirai trukdo kurti pilietinę visuomenę, nes primeta visai kitokias vertybių sistemas. Todėl kaip paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje mes turime eiti prieš šią srovę, nepasiduoti optimistiniams užkeikimams, atseit viskas būsią gerai ir be mūsų pastangų. Manau, jeigu pasiduosime šitokiai euforijai, galime netrukus išvis nebeturėti savarankiškos ateities.

Valstybė kaip „viešas reikalas“

 

Tada pateiksiu kiek provokacinį klausimą. Ar Jums neatrodo, kad visuotinį paskutinio dešimtmečio pradžios visuomenės įkvėpimo pasikeitimą į dabartinę socialinę apatiją (ir tas, ir anas, ekspertų vertinimu, siekė 90 proc.) iš dalies lėmė ir tai, jog Lietuva, kaip ir Rusija, kartkartėmis pretenduoja į „šalies su neprognozuojama praeitimi“ vardą. Bandymai peržiūrėti tolimą, o juolab visai neseną istoriją, sudėlioti visai kitokius akcentus skatina tai, jog žmonės nebepasitiki savo pačių pojūčiais, jiems iš po kojų slysta žemė, išnyksta ramus tikrumas dėl savo veiksmų nuoseklumo, taip pat ir gyvenimo prasmė. Aktyvūs bandymai įtikinti visuomenę tuo, kad per 50 sovietmečio metų Lietuva išvis nieko negavo ir nieko nepasiekė, yra iš prigimties savižudiški. Juk dabar gyventojų dauguma gerai pamena, kad Lietuva, jos ekonomika ir kultūra buvo tarp labiausiai pažengusiųjų buvusios sistemos „pirmūnų“. O šiandien šalies vadovai bando įtikinti mus visus, jog visi šie laimėjimai buvo tariami, o formalus „pirmūnų“ elgesys daugelį metų tik sumaniai maskavo istorinį kartėlį, tautos skausmą ir visišką ekonomikos suirutę.

Šiandien mūsų gyvenimo vektorius gana drastiškai pasuko priešinga kryptimi: iš rytiečių „pirmūnų“ mes vikriai persikvalifikuojame į vakariečių „pirmūnus“. Bet vėl kažkaip pernelyg paviršutiniškai, formaliai, kaip jau esate teisingai pažymėjęs. Gal jau metas liautis imitavus „sėkmę“ pasaulio stipriųjų akyse, o tiesiog pradėti pasitikėti savo pačių patirtimi ir tiesioginiais pojūčiais?

Manau, labai svarbu pripažinti, kad sovietmečiu Lietuva ir Lietuvos visuomenė neturėjo visavertiško savarankiško gyvenimo. Taip, Lietuva gyvavo ir vystėsi, iškildavo ryškių asmenybių, žmonės gyveno ir kūrė, taikėsi prie anų sąlygų. Būta kultūrinio gyvenimo, ir kaip etninė grupė Lietuva, be abejo, egzistavo, tačiau be nuosavos pilietinės erdvės. Todėl remtis sovietmečio pilietine tradicija mes negalime.

O štai ką, mano manymu, būtų svarbu turėti omenyje tolesnėje retrospektyvoje ir Lietuvos rusams, ir lenkams. Problema ne ta, jog mes neigiame sovietinį laikotarpį, o ta, kad dėl to neigimo nesugebame pažvelgti giliau į istoriją, į tuos laikus, kurie mus ne skyrė, o jungė, kai Vilnius gynė laisvos respublikos ir pilietinės visuomenės idėją.

Pasitelkę, tarkime, Andrejaus Kurbskio susirašinėjimą su Ivanu Rūsčiuoju, mes tai ryškiai pamatysime. Štai Kurbskis, cituodamas Rūsčiajam Ciceroną (kurį pats buvo išvertęs iš lotynų į senąją rusų kalbą), sako savo buvusiam draugui: „Tu pražudei respubliką, tu pražudei laisvą miestą. O mes čia, Lietuvoje, kuriame šį laisvą miestą. Pilietines teises ir pilietines laisves turime mes čia“. Kurbskis, matyt, pirmas išvertė į rusų kalbą lotynišką žodį „respublika“ – kaip „viešą reikalą“. Jis nuolat pabrėžia, kad „Lietuvoje šį „viešą reikalą“ mes turime, o jūs Rusijoje jo išsaugoti nesugebėjote“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vilnius išties turėjo tokių tradicijų, kurios vienijo visus gyventojus į vieną erdvę – nepriklausomai nuo kilmės, kultūros, kalbos, tikybos. Už jį, už šį „viešą reikalą“ kovojo visi Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo kilmės. Manau, tokia istorinė retrospektyva mums labai aktuali dabar. Kol kas mes tik kovojame dėl įvairių sovietmečio interpretacijų ir vardų, o reikėtų tiesiai ir atvirai ginti istorinę tiesą, kad laisva Lietuvos valstybė tuo metu neegzistavo. Ir tik šios istorinės tiesos suvokimas leido Sąjūdžio metais ją atkurti. Jeigu dabar pamiršime tai, neturėsime moralinės atramos ir valstybės ateičiai.

Lietuvos tautinės mažumos ir pilietinės visuomenės formavimasis. Kokią, sąlyginai tariant, užduotį Jūs, kaip specialistas, šiandien duotumėte patiems tautinių mažumų atstovams ir visai valstybei, kad visi sėkmingai dalyvautų šiame bendrame, mums visiems svarbiame projekte?

Man nepatogu ir nekorektiška tai daryti. Jeigu būčiau lenkų ar rusų kilmės lietuvis, tai būtų kitas reikalas. O kaip lietuvių kilmės lietuvis aš dar kartą pabrėšiu titulinės tautos atsakomybę už mūsų bendrą erdvę, tas vertybes, kurios mus jungia, už bendros informacinės erdvės sukūrimą. Negalime pasiduoti optimistiniam fatalizmui: atseit viskas savaime susitvarkys. To nebus. Todėl visiems žmonėms, kurie nori gyventi čia ir trokšta, kad mūsų bendri namai būtų jaukūs visiems Lietuvos gyventojams ir piliečiams, reikia dirbti drauge. Reikia būti reikliems ir aktyviems. Pilietinis pasyvumas, kuris šiandien Lietuvoje vyrauja, yra pavojingas. Mūsų valstybė ir visuomenė tebėra apimta erozijos. Privalome ją įveikti ir įžengti į konstruktyvesnę savo visuomeninės raidos pakopą.