2005 10 25

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

D. Bluvšteinas: „John Peel Day“, funk’as, bliuzas ir užmarštis

Šių metų rudens muzikos sezonas pribloškė melomanus neregėta muzikos spektaklių, šou, koncertų, festivalių ir klubinių vakarėlių gausa. Įdomūs, verti dėmesio renginiai vyksta po du ar net tris tuo pačiu metu. Norint pabuvoti visur bilietams tektų pakloti apvalią sumą, gerokai viršijančią vidutines statistines Lietuvos piliečio pajamas.

Priminsiu kelis, gal net ne pačius reikšmingiausius, bet pakankamai įdomius poros praėjusių savaičių muzikos renginius.

Lygiai prieš metus, 2004 spalio 25 dieną, mirė garsiausias pasaulio roko radijo disko žokėjas Džonas Pylas (John Peel). Nuo 1967 metų iki pat mirties jis dirbo BBC Radio 1 populiarindamas naują įdomią roko muziką. Pirmiausia tai buvo psichodelinis ir avangardinis rokas („Tyrannosaurus Rex“, Captain Beefheart, „Pink Floyd“, David Bowie), aštunto dešimtmečio pabaigoje – pankrokas („Sex Pistols“, „Clash“, „The Damned“, „Buzzcocks“, „Siouxsie & The Banshees“, „The Jam“), vėliau – new wave ir indie rock („Joy Division“, „New Order“, „Simple Minds“, „Bauhaus“, “ Pulp“, „The Cure“, „Cocteau Twins“, „The Smiths“, „The Jesus And Mary Chain“, „The Fall“ ir begalė kitų).

Dž. Pylas savo laidose grodavo pačių įvairiausių stilių muziką, jungdamas archainį roką su hiphopu, reggae su elektronine šokių muzika, pankroką su akustinėmis baladėmis ir panašiai. Jis ne tik grodavo patikusių jam artistų plokšteles, bet ir organizuodavo nedideles įrašų sesijas BBC studijose, vadinamas „John Peel Sessions“, kad muzikantai galėtų paeksperimentuoti ir pabandyti įrašyti kažką naujo. Didžioji dalis tų įrašų yra išleista ir puikiai papildo žinomų grupių ir atlikėjų diskografijas.

Tarp radijo disko žokėjų yra tik du žmonės, kurių svarba populiariosios muzikos istorijoje prilygsta Dž. Pylo indėliui – tai Alanas Frydas (Alan Freed), šešto dešimtmečio viduryje „prastūmęs“ į Amerikos radijo eterį rokenrolą, ir Vilis Konoveris (Willis Connover), ilgametis Amerikos balso“ ( Voice of America“) laidų „Jazz Hour“ autorius, padėjęs šiuolaikiniam džiazui išpopuliarėti visame pasaulyje.

Šių metų spalio 13 dieną sukako lygiai metai nuo paskutinės Dž. Pylo laidos transliavimo ir BBC paskelbė jo atminties pagerbimo dieną „John Peel Day“.

Didžiojoje Britanijoje vyko daugybė renginių, o Dž. Pylo gerbėjai visame pasaulyje ėmėsi organizuoti savo paminėjimus. Lietuvoje taip pat. Interneto muzikos vartų „Ore.lt“ redakcija „Universiteto Pub’e“ surengė „John Peel Day Vilnius“.

Į ketvirtadienį vykusį nemokamą renginį susirinko daug jaunų žmonių ir keli vyresni, vertinantys Dž. Pylo palikimą. Koncertavo jaunos ir jau kiek ūgtelėjusios roko grupės „Axis“, „Verslo rizikos rezervas“, „Memoria“ ir buvęs žinomų praėjusio dešimtmečio nepriklausomų kolektyvų „Blyškus veidai“ ir „Empti“ vokalistas Šarūnas, atnaujinęs veiklą kaip Acoustic Bastard. Norisi tikėti, kad Dž. Pylo dienos taps kasmetiniu alternatyvios muzikos renginiu.

Sekmadienį, spalio 16 dieną, iš Vilniaus į Kauną patraukė virtinė automobilių su funk ir acid jazz muzikos gerbėjais ir muzikantais. Festivalio „Kaunas Jazz“ rudens sesijoje koncertavo legendinio, kultinio funk saksofonininko Meisijo Parkerio (Maceo Parker) grupė. M. Parkeris išgarsėjo dar septintojo dešimtmečio viduryje, kai jį į savo grupę pakvietė „funk’o krikštatėvis“ Džeimsas Braunas (James Brown).

Kauno sporto halėje M. Parkerio grupė sugrojo puikų koncertą. Buvo smagu klausyti dinamiško, temperamentingo grupės lyderio grojimo, puikios gitaristo technikos, įdomių ir techniškų trombonininko ir trimitininko improvizacijų. Nepriekaištingas ritmo sekcijos pulsas ir stilingos pučiamųjų aranžuotės paliko gerai sutepto, galingo ir puikiai veikiančio funk variklio įspūdį.

M. Parkerio koncerto nuotaiką šiek tiek temdė šaltoka publikos reakcija. Matyt visai su funk muzika nedraugaujantys žiūrovai išsijudino tik į pačią pabaigą, po ypač efektingai sugrotos „Hey Jude“ versijos. Deja, problema – dar nepažabota Kauno sporto halės akustika. Garso kokybę galima vertinti kaip patenkinamą tik nedidelėje, toliau nuo scenos esančioje parterio dalyje.

Praėjusį ketvirtadienį, spalio 20 dieną, Vilniuje beveik vienu metu vyko du labai skirtingi renginiai. Juos vienijo ne tik sutapimas laike, bet ir orientavimas į vyresnę, brandesnę auditoriją. Turiu omenyje amerikiečių bliuzo grupės „The Duke Robillard Band“ koncertą „Forum Palace“ ir projekto „Lethe“ pristatymą „Tamstos“ klube.

Kelios dienos prieš Djuko Robilardo (Duke Robillard) koncertą, gana vėlų vakarą suskambo mano telefonas ir pakimęs vyriškas balsas paprašė nedidelės konsultacijos. Pasirodo, žmogus norėjo sužinoti, ar tiesa, kad į Vilnių netrukus atvyks Styvis Rei Vonas (Stevie Ray Vaughan). Kai šiek tiek atsitokėjau (S. R. Vonas žuvo malūnsparnio katastrofoje prieš 15 metų), susivokiau, kad klausiama apie D. Robilardą, kuris kažkada bliuzrokinėje grupėje „Fabulous Thunderbirds“ pakeitė S. R. Vono brolį Džimį Voną (Jimmie Vaughan).

Praeities gitaros herojai neužplūdo Vilniaus. Užtat atvyko vienas iš žymiausių šiuolaikinių baltaodžių bliuzo gitaristų Djukas Robilardas su grupe. Kaip ir visi radijo stoties „Relax FM“ pristatomi bliuzo koncertai, šis atitiko pačius aukščiausius muzikinius ir techninius reikalavimus. Emocine prasme „The Duke Robillard Band“ ir jų lyderio muzikavimas manęs nesujaudino ir neišjudino, todėl dar nesibaigus jų pasirodymui išskubėjau į kitą renginį.

Muzikos klube „Tamsta“ ekscentriškas dailininkas ir muzikantas Artūras „Šlipas“ Šlipavičius pristatė tapybos-muzikos projektą „Lethe“. „Lethe“ reiškia užmarštį, tai – graikų mitų požemio karalystės Hado užsimiršimo upės pavadinimas.

Kažkada A. Šlipavičius nutapė paveikslų ciklą ir pavadino jį „Lethe“. Vėliau, visiškai priešingai nei mite, ne tik jo nepamiršo, bet atvirkščiai – dešimtį metų drauge su Vytautu Labučiu kūrė ir tobulino iliustruojančią paveikslus muziką.

Po 13 metų nuo šio darbo pradžios jis įgavo materialų kompaktinės plokštelės pavidalą. Ta proga A. Šlipavičius sukvietė kolegas iš grupės „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“, o V. Labutis – savo draugus džiazmenus į improvizuotą performansą-koncertą-pristatymą.

Koncertinė programos dalis susidėjo iš dueto pagrojimų, svečių solinių improvizacijų su minimaliu akompanimentu ir finalinio tutti. Geriausi miesto džiazmenai, drauge grojantys roką nuskambėjo efektingai, kiek primindami senus gerus Vladimiro Čekasino ansamblio pasirodymus.

Neatvykusiems į „Lethe“ pristatymą rekomenduoju bent jau įsigyti puikiai išleistą kompaktinę plokštelę su A. Šlipavičiaus darbų reprodukcijomis. Labiau pasiturintys galėtų įsigyti ir pačius paveikslus.