2006 01 09

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Lukas Devita. Roko poetika: Ziggy’s Stardustas – gyvas (I)

Daug geros poezijos savo ištakomis siejasi su folkloru. Roko muzikos ar bent jau poetiško roko šaknys siekia folklorą. Jei nusikeltumėte maždaug į 1969-uosius, galbūt į folk muzikos aukso amžių, kai abipus Atlanto gimdavo legendos, atrastumėte liekną, trapų, ieškantį poetą, ilgomis garbanomis, grojantį 12-kastyge akustine gitara, dainuojantį skaidriu jausmingu balsu, – visa tai plokštelėje „Žodžių ir muzikos žmogus“ („Man of Words, Man of Music“, 1969). Poeto vardas Davidas Bowie. Jo dainos – senųjų mitologijų vaizdiniai, meilės baladės, dėmesinga socialinė kritika, o taip pat ir fantastiniai, pakylėti išgyvenimai, kaip kad hipiškame laisvės festivalyje Londono pakraštyje. Ne veltui tas pats dainininkas „šovė“ į hitparadą su daina „Kosmoso keistenybė“ („Space Oddity“, 1969), kaip tuomet buvo manoma, taikyta „sublizgėjimui“ pirmojo žemiečio išsilaipinimo Mėnulyje proga. Nors Davidas Bowie sakė rašęs dainą visai apie tai nemanydamas, o labiau filosofuodamas apie vidinius skrydžius. Ir jau tuomet pradėjęs pašiepti žiniasklaidą, pavyzdžiui, „laikraščiai norėtų sužinoti kokios firmos marškinėlius jūs dėvite“ – klausia skrydžio valdymo postas Žemėje į orbitą pakilusio kosmonauto Majoro Tomo. Pirmąkart Davidas Bowie pabandė pasakoti, lyg įsikūnydamas į personažą astronautą Tomą, kuris dainos gale negrįžtamai nunešamas į atvirą erdvę. Šitoks „personifikuotas“ išraiškos būdas palengva vystėsi dainininko vaizduotėje, kol kritika jau pradėjo laikyti jį „vienos dainelės artistu“.

Tikriausiai prarasdamas tikėjimą tiesioginiu dainos nuoširdumu, Davidas Bowie matė didesnę kūrybinę ir atlikimo laisvę prisidengdamas herojaus kauke. Palengva formuodamas skambesį ir stilių, vėliau pavadintą glam roku, vieną dieną į sceną jis išėjo ne tik nauju apdaru, bet ir „persikūnijęs“ į asmenybę, vardu Ziggy’s Stardustas. Nuo to momento roko muzika susiliejo su vaidyba ir teatru.

„Aš „užkibau“ už klastojimo idėjų populiarioje kultūroje. Realizmas ir nuoširdumas tapo nuobodūs daugeliui nuvargusių žmonių aštunto dešimtmečio pradžioje. Turbūt net mūsų grupė tik iš dalies suprato, ką turiu minty, bet man šovė į galvą sukurti ką nors absoliučiai nežemiška, nerealaus, ir tiesiog įvesti tai į gyvenimą lyg gyvą simbolį. Iš dalies Ziggy’s atsirado iš šitokio mąstymo, taip pat daug kas apsireiškė kaip mano paties problemų atspindys. Tai buvo būdas kurti save“ (Davidas Bowie).

Ziggy’o vardas greičiausiai siejosi su Davido aukštai vertinamu dainininku Iggy’u Popu, taip pat priminė žymaus „sixties“ epochos modelį Twiggį, anų laikų popkultūros ikoną. Stardusto pavardė atėjo iš kraštutinės kantri muzikos artisto Legendary Stardust Cowboy, apdainuojančio surogatinius kosmininius nuotykius. Romantiškas, pamišęs, linksmas, kurioziškas ir drovus Teksaso nepritapėlis, kaubojus, besižavintis indėnų karo šūkiais ir svajojantis apie kosmines keliones tapo postūmiu Davidui Bowie suvienyti naujame savo stiliuje popžvaigždės parodiją su drastišku iššūkiu.

Galima apibendrinti, kad Davidas Bowie visad buvo savotiškas popkultūros istorikas, vertinantis mažai žinomus „pogrindžio“ originalus. Vienas toks – egzotiškas, pamišęs dainininkas Vince’as Tayloras (1939–1991), kurio paranojiškas lakstymas su Londono planu rankose, rodant slaptų bazių ar kosminių laivų nusileidimo vietas (apie 1965-uosius), galėjo liudyti vaizdingą rokenrolišką krizę. Davidas Bowie – fantastikos mėgėjas, nuo paauglystės besidomintis ufologija, kūryboje rizikuoja būti naujoviškas ir nesuprastas ar galiausiai prarasti savitvardą. Kosminės temos, tikroji žmogaus prigimtis, dramatiškas santykis su šlovės užvaldytu savo paties ego giliai persmelkė Ziggy’o epą.

Didžiulę įtaką, ypač naujos grupės gyviems pasirodymams, darė Japonijos kabukio teatras. Nemažai būsimų Ziggy’o Stardusto sceninių kostiumų atkeliavo tiesiogiai iš kabukio spektaklių, kur buvo prieš tai naudoti, kiti – dizainerio Kansai Jamamoto sukurti derinant tradicinį Japonų drabužį su kosminės fantastikos herojų apranga. Kabukio teatras, kaip ir japonų kultūra tuomet simbolizavo absoliutų svetimumą ir keldavo vakariečiui nesupratimo šypsnį. Kruopštus dėmesys formai, spalvai, o taip pat kabukio teatro herojų androginiškumas tapo esminis Ziggy’o vizualiniame apsireiškime.

Ilgai ruoštas ir apmąstytas, bet spontaniškai ir greitai įrašytas albumas „Ziggy’o Stardusto bei „Marso vorų“ šlovė ir kritimas“ („The Rise and Fall of Ziggy Stardust and Spiders from Mars“) pasirodė 1972 vasarą. Nuo to laiko jis minimas geriausių visų laikų roko muzikos pasiekimų dešimtukuose kaip diskas, permainęs visą popmuzikos ar jos atlikėjo sampratą, atvėręs naują meninę erdvę.

Jau tuomet Davidas Bowie dainų kūryboje pradėjo taikyti bitnikų legendos Williamo S. Burroughso rašymo cut ups metodą, pažodžiui reiškiantį „sukarpymą“. Ši technika siekia atrasti daugiau naujų reikšmių derinant eilutes ar žodžius atsitiktiniu būdu, sudarant koliažus. Albumo pasakojimas, kuris sąmoningai nebuvo nuoseklia „linijine“ istorija, taip pat galėjo būti patiekiamas kaip epizodų montažas atsitiktine seka. Davidas Bowie siekė palikti klausytojui erdvę ir galimybę pačiam išvystyti istoriją. O vėliau ketino paversti Ziggy’o epą teatralizuotu vaidinimu televizijai, sudarytu iš keliasdešimt pilnai įsisavintų scenų – „…o vakare, prieš vaidinimą, sustoję ratu mes trauktume burtus iš skrybėlės, tokiu būdu nustatytume scenų seką ir eitume vaidinti… Taip spektaklis keistųsi kiekvieną vakarą“ (Davidas Bowie). Aktoriais būtų pats dainininkas bei nauja, gerai deranti grupė: bosistas Trevoras Bolderas, būgnininkas Mickas Woodmansey’us ir balsu pritariantis stilingas gitaristas Mickas Ronsonas, grojantis ir pianinu. Turbūt anksčiau, nei spėję susivokti, jie ir sudarė tikrą, o kartu mitologinę grupę „Spiders from Mars“.

Albumo muzikinis pasakojimas prasideda pranešimu, kad Žemė yra atsidūrus visiško žlugimo išvakarėse, po penkerių metų ji subyrės į šipulius. Pirmoji daina, kurią Bowie iš antro karto įdainavo galutinei versijai, prasidedanti sausu bet išraiškingu mušamųjų ritminiu piešiniu, „Penkeri metai“ („Five Years“), galėtų atspindėti viso albumo poetiką: nerimas, apokaliptinis regėjimas, ironija ir lyrika vienu metu:

„(…) ką tik pasklido žinia / penkeri metai mums beliko verkšlenti / naujienų pranešėjęs pravirko, tardamas, kad Žemė tikrai miršta / jo veidas buvo drėgnas nuo ašarų / ir žinau, jis nemelavo /

Išgirdau telefonus; operos teatre, mėgstamiausias melodijas / regėjau berniukus, žaislus, elektros laidus ir televizijas /galvoje spengė, lyg prikimštam sandėly, nebuvo kur pasisukt / turėjau sugrūsti ten tiek dalykų, kad viską sutalpint / ir storulius, ir liesus /ir aukštus, ir žemus / ir niekieno, ir kažkieno žmones / niekad nemaniau, kad man prireiks šitiek žmonių /

Mergina, mano amžiaus, pasimaišė, puolė mušt kelis mažus vaikus / jei tas juodaodis nebūtų atitraukęs jos, manau, būtų užmušus / kareivis, su sulaužyta ranka įsistebeilijo į kadilako ratus / policininkas suklupo ir pabučiavo dvasininko kojas, o homoseksualas pasibjaurėjo, tai išvydęs /

Manau, kad mačiau tave ledų salone / gardžiai geriantį pieno kokteilius per ilgą šiaudelį / besišypsantį, linguojantį ir taip puikiai atrodantį / tikiu, ne nenumanei, kad esi šioje dainoje /

Ir buvo šalta, ir pradėjo lyti, tad pasijaučiau lyg aktorius / pagalvojau apie mamą ir panorau sugrįžti / tavo veidas, tavo prigimtis, tavo kalbėsena / bučiuoju tave, tu tikra grožybė, judėk pirmyn /

Mums liko penkeri metai / mano akyse įrašyta / penkeri metai, tai bent netikėtumas / penkeri metai, galva įskaudus pilnai / penkeri metai, viskas, ką beturim /

Davidas Bowie. „Penkeri metai“

Jei atidžiai klausėte „Manau, kad mačiau tave…“, tai staiga išgirdote, kad kreipiamasi į jus, ir daugelis gerbėjų mini šią jaudinančią vietą, „kai net šiurpas perbėga“, kad esi pakviestas dalyvauti. Dainos pabaigoje Davidas Bowie pasileidžia į žavius šūksnius, o istorija tik prasidėjo, pereidama į švelnią „Įdvasintą meilę“ („Soul Love“), paženklintą Davido Bowie džiaziniu saksofono solo. Dainą, kurioje apibūdinama meilės rūšys, jų sąryšiai ir metamorfozės – „paminklinė“, skausminga ir begalinė motinos meilė drąsiam sūnui, kuris atidavė gyvybę „gelbėdamas lozungą“.

„Nauja meilė“ – romantinė, „tik jiems vieniems suprantamų žodžių“. O šiaip „meilė negailestinga savo pasirinkimuose“, „nusileidžia ant beginklių“ – skamba priedainyje, ir „viskas, ką turiu, tai mano meilė meilei, bet to nepakanka, kad mylėtum“. Tad ir visų aukščiausioji – sielos meilė, kaip „dvasininko, kuris patiria žodį“, „kaip meilės kalba – ir kaip Dievo aukštybėse, visa – meilė (…)“.

Šaižus gitaros akibrokštas pertraukia liūliuojančią dainos pabaigą ir taip prasideda „Mėnulio amžiaus svajonė“ („Moonage daydream“), savotiškai pristatanti Ziggį Stardustą – kosminį įsiveržėlį, pasiryžusį gelbėti pasaulį nuo anksčiau minėto žlugimo ar bent jau nuo banalybės. Herojus kiek apsvaigintas komercinės mokslinės fantastikos atributų. Štai lyg iš filmo iškirpta eilutė: „Na, priglausk tą lazerio šautuvą man prie smilkinio“. Daina be galo ekspresyvi ir iškart leidžia suprasti, kad Ziggy’s sutvertas iš religinių, kosminių bei romantinių idėjų, maišto, seksualinės revoliucijos ir meilės meninei kūrybai. Galbūt čia pasireiškia Ziggy’o agresyvioji pusė, kalbama tiesmukiškiau ir pirmuoju asmeniu.

Bet pasigirsta lyg iš folk akustinių gitarų įžanga į „Žvaigždžių žmogų“ („Starman“), kur ir atsiskleidžia nuoširdus pasakojimas apie ateinančiojo iš aukštybių esmę. Nebūtinai Ziggy’o, jis, trečiuoju asmeniu, tiesiog vadinamas žvaigždžių žmogumi, – galbūt kaip visų laikų gelbėtojo idėja. Dainininkas subtiliai dėsto įspūdžius, lyg atskleisdamas paslaptį. Kambaryje, klausydamas paprasčiausios radijėlės, jis išgirsta keistą, nežemišką pranešimą, lyg kosminį signalą, nutolus transliuojamos dainos garsui. „Ir tai tikrai ne laidos vedėjo balsas, greičiau miglotas kosminis džiazas“, – nuojauta jį pakeri.

„Tai žvaigždžių žmogus, laukiantis danguje / jis nusileistų susitikti su mumis / bet žino, kad mūsų protai susisuks“ – o mūsų sąmonė vertinga, nevalia jos trikdyt, todėl jis tik pakviečia vaikus, kurie atviri, pagauti šias gaidas, pasitikti naują mąstyseną. Kaip niekad iki tol atvirai nuskamba susitikimo su nežemiška būtybe tikrumas ir savotiškas paprastumas per tą pačią rokenrolo radijo stotį. Ir vėl gi betarpiškumas:

„Nesitverdamas kažkam turėjau paskambinti / tad suspaudžiau tau“. „Čia tai bent, tai ir tu girdėjai? / Įsijunk TV, gal pagausim kokias užuominas antram kanale / Ne, – žiūrėk pro langą, matau jo šviesą / jei mes įskelsim kibirkštis, jis gal ir šiąnakt nusileis/“. Ir puiki eilutė pabaigai: „Tik nesakyk savo tėvukui, nes užrakins mus baimėje“.

Davidas Bowie. „Žvaigždžių žmogus“

David Bowie „Space Oddity“