2006 01 11

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Antanas Šimkus. „Nėra dangaus su trupučiu pragaro…“

 

C. S. Lewis. Didžiosios skyrybos: sapnas. Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas ir Jolanta Kriūnienė.  – Vilnius: Katalikų pasaulis

 

„Bleikas rašė apie dangaus ir pragaro jungtuves. Aš parašiau apie jų skyrybas”, – teigia garsus britų rašytojas C. S. Lewis savo romano pratarmėje, pridurdamas, kad „gyvename ne tokiame pasaulyje, kur visi keliai yra tarsi apskritimo spinduliai, vis labiau artėjantys prie kits kito ir galiausiai susitinkantys centre. Tai veikiau pasaulis, kur kiekvienas kelias šiek tiek paėėjus iškart skiriasi į du, o šie šakojasi ir vėl, ir ties kiekviena kryžkele turi rinktis”.

Šis romanas skirtas pasirinkimo tarp gėrio ir blogio problematikai, kaip ir kitos visame pasaulyje perkamos autoriaus knygos, su kuriomis galėjo susipažinti lietuvių skaitytojas („Skausmo problema, Kipšo laiškai”, „Tiesiog krikščionybė”, „Malda: laiškai Malkolmui”, „Narnijos kronikos”).

„Didžiųjų skyrybų” vyksmas rutuliojasi sapne, kuriame pagrindinis romano veikėjas, ilgai klaidžiojęs po niūrų miestą per lietų, nesutikęs nė gyvos dvasios, išvysta autobusų stotelę ir žmonių eilę, norinčią patekti į autobusą. Atsitiktinumas, noras pabūti šalia žmonių nulemia, kad ir rašytojo kuriamas herojus prisideda prie keleivių grupės.

Kaip paaiškėja vėliau, ši transporto priemonė nėra paprasta – tai mašina, perkelianti iš pragaro (ar skaistyklos?) į rojų. O ir keleiviai ypatingi – visi jie jau yra mirę. Tai pagrindinis veikėjas pastebi ir supranta, ilgiau pabendravęs su šalia sėdinčiaisiais.

Atvykus į galutinę maršruto vietą, jį apima keisti potyriai: „Išlipau. Mane persmelkusi šviesa ir vėsuma buvo panaši į vasaros ryto – ankstyvo ryto prieš pat saulėtekį. Tačiau šiek tiek skyrėsi. Pasijutau taip, lyg būčiau didesnėje, galbūt kitos rūšies, negu man iki šiol teko pažinti, erdvėje. Atrodė, kad dangus driekiasi toliau, o žalia lyguma platesnė nei šitame mažyčiame žemės rutulyje. Aš „išėjau į lauką” ta prasme, pagal kurią pati Saulės sistema yra namai, vidus. Tai suteikė man laisvės pojūtį, bet kartu ir nesaugumo, galimo pavojaus jausmą, lydėjusį mane per visus tolesnius įvykius”.

Maža to, visi atvykusieji čia atrodo kaip perregimos, drumstos šmėklos. Šioje vietovėje labai sunku ir skausminga vaikščioti: viskas, augalai, upės vanduo, rasa yra daug tvirtesni, kietesni nei įprasta.

O čia dar pasirodo šviesūs, dideli „tvirtieji žmonės” – dvasios, kviečiančios eiti per lygumą aukštyn į kalnus, žadančios padėti ir prašančios pamiršti savo žemiškojo gyvenimo pasiekimus, nuoskaudas bei neteisybes. Daugelis šmėklų bando grįžti į autobusą, kuris parvežtų atgal į jau pažįstamą nykų lietingąjį miestą, kitos bando slapstytis. Taip prasideda antrasis romano-sapno etapas – jame autoriaus aprašomasis veikėjas stebi, analizuoja įvykius, istorijas, nutinkančius per šmėklų ir dvasių bendravimą.

C. S. Lewiso  studijos Oksforde ir profesoriavimas literatūros srityje jam, matyt, labai pravertė pažįstant žmogaus psichologiją ir jo prisirišimą prie fix-idėjų. Labai nuoširdžiai ir taikliai aprašomi vienokie ar kitokie atvejai, kai šmėklos yra taip įstrigusios savo siaurų nuostatų rate, jog niekaip negali jų atsisakyti, netgi kai tai trukdo pradėti naują, šviesų gyvenimą. Pavyzdžiui, viena ponia sielvartauja, kad yra perregima, todėl nieko nenori, kitas ponas visame kame įžvelgia tik piktus sąmokslininkų kėslus ir viskuo nusivylęs grįžta pragaran.

Šioje vietovėje yra laisvė rinktis. Tai pagrindiniam herojui padeda suvokti sutikta Mokytojo dvasia (atpažįstame žymų škotų rašytoją krikščionį Džordžą Makdonaldą, kurio kūriniai padarė didelę įtaką C. S. Lewiso atsivertimui į krikščionybę). Pasak Mokytojo, „galiausiai yra tik du žmonių tipai – tie, kurie sako Dievui: „Teesie Tavo valia”, ir tie, kuriems Dievas galų agale taria: „Teesie tavo valia”. Visi, esantieji pragare, patys jį pasirinko. Be šio savanoriško pasirinkimo jokio pragaro apskritai nebūtų. Nėra tokios sielos, kuri rimtai ir atkakliai trokštų džiaugsmo ir jo negautų. Kas ieško, tas randa. Kas beldžiasi, tam atidaroma”.

Bevaikštinėdami pagrindinis veikėjas ir Mokytojas išgirsta ir pamato daug liūdnų nutikimų, juos pakomentuoja šviesioji dvasia: motina, savo besaike meile sūnui kankinusi kitus artimuosius, vyras, savo jausmais visą gyvenimą šantažavęs žmoną, moteris, amžiais vertusi vyrą gyventi tik pagal jos materialinių vertybių nuostatas ir kt. Tie, kurie sutinka užmiršti savo žemiškas kančias, atsisakyti jų ir atleisti, iškeliauja į kalnus; tie, kurie nepasiduoda jokiems įkalbinėjimams ir neišdrįsta atsisakyti tariamai žmogiškąją esmę sudarančių dalykų, išnyksta iš šio slėnio.

Turbūt neatsitiktinai autorius parinko savo knygos epigrafui tokius Dž. Makdonaldo žodžius: „Ne, atsakomybė neišvengiama. Nėra dangaus su trupučiu pragaro – nė nemėginkite širdyse ar kišenėse pasilaikyti šiek tiek velnio. Šėtonas turi nešdintis visas, nepalikdamas nė plaukelio”.

Ir kuo gi baigiasi šis romanas, kas nutinka pagrindiniam veikėjui? Manau, kad ir taip daug papasakota, nors perteikti C. S. Lewiso stiliaus žavumo neįmanoma. Toliau skaitykite patys…

Bernardinai.lt