2006 01 17

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Edita Zabielaitė. Metalo muzikos fenomenas

Šiandien muzikos koncepcija daugialypė: nuo elementaraus „popso“ (elementaraus, nes teigiama, kad didžioji dalis žmonių šią muzikos kryptį renkasi dėl instinktyvių fiziologinių sąsajų: muzikos pagrindą sudarantis ritmas – tarsi aliuzija į motinos širdies plakimą nėštumo laikotarpiu) iki brutalios ir tamsios sunkiosios muzikos. Jau senovės civilizacijose, pavyzdžiui, Egipte buvo pastebėta nepaprasta muzikos galia, dėl to nesiginčijama ir šiandien.

Tam tikrai visuomenės daliai žinoma, kad klasikinė muzika malšina skausmus, liaudies muzika neva gerina virškinimą ir panašiai. Tačiau jau kurį laiką gan sparčiai vystosi sunkiosios muzikos subkultūros, kurių pagrindą sudaro atitinkama muzika, kaip teigiama, sukelianti tiek fiziologinius, tiek psichologinius sutrikimus: menkėja klausa, silpnėja protinė veikla bei valia, inspiruojama depresija, hipertoninė būsena ir taip toliau. Pasak VU Filosofijos fakulteto studijų prodekano Remigijaus Bliumo, Lietuvoje niekas rimtai netyrinėja muzikos psichologijos, ir per pastaruosius metus panašia tema buvo apginti tik du bakalauro darbai.

Vakarų psichologijoje ši tema tyrinėjama plačiau, bet visgi šiai krypčiai taip pat neskiriama itin daug dėmesio. Su Vilniaus universiteto sociologų pagalba buvo atlikta apklausa, kuria siekta išsiaiškinti, kokių bruožų individai dominuoja pačioje metalo muzikos subkultūroje ir kokią įtaką asmenybei gali turėti metalo muzika. Apklausos buvo platinamos internetu, o pasirinkti asmenys – glaudžiai susiję su metalo muzika.

Metalo muzikos subkultūros samprata

Teoriškai tyrimas turėtų prasidėti nuo klausimo, kas yra metalo muzika, tačiau rasti precizišką atsakymą būtų beveik neįmanoma. Tuomet leiskime sau interpretuoti subkultūros sąvoką. Privalu pasitelkti Birmingemo šiuolaikinių kultūros studijų centro tyrimus, kuriais, analizuojant subkultūras, buvo įrodyta, jog visuomenėje visgi egzistuoja reiškiniai, nutolę nuo masinės kultūros kanonų. Ne mažiau svarbi Dicko Hebdige‘o teorija, pabrėžianti stiliaus svarbą ir netradicinį stilių traktuojanti kaip taip pat netradicinę vartojimo formą bei savęs išraišką, tačiau neigianti visokį pozityvų destruktyvumą (plačiau: Dick Hedbige. „Subculture: The Meaning Of Style“, London, 1979).

Minėta apklausa įgalina tyrinėti, kas, anot apklaustųjų, yra metalo muzikos subkultūra ir ar apskritai ji gali būti išskiriama. 90% dalyvavusių apklausoje teigia, jog tokia subkultūra, be abejonės, egzistuoja ir turi būti išskiriama. Kone visi nurodė, kad šios subkultūros pagrindas – būtent muzika. Didžioji dalis tiriamųjų pažymėjo šiai visuomenės daliai būdingą individualumą, laisvumą, netradicinį požiūrį į visuomeninius reiškinius.

Daugiau nei pusė apklaustųjų akcentavo savotišką maištą prieš visuomenės suformuotus stereotipus. Remiantis psichologijos mokslu, kyla klausimas, ar maištas prieš taisykles, papročius, tradicijas yra moralinės brandos ir apsisprendimo kriterijus, ar paauglio sindromas (maištas, kaip „supervertinga“ veikla). Analizuojant laisvę bei nepriklausomybę subkultūros atžvilgiu, derėtų paminėti E. Frommą ir jo veikalą „Bėgimas nuo laisvės“, kuriame psichologas teigia, jog individas laisvės atsisako, remdamasis autoritetu ar prisitaikydamas prie esamos tvarkos ir dominuojančios nuomonės; tačiau atsvara bėgimui nuo laisvės – pozityvi laisvė, o tai reiškia, kad esi unikalus, savarankiškas ir nepraradęs ryšio su kitais. Taigi galima daryti prielaidą, jog metalo subkultūroje dominuoja pozityvios laisvės siekimas.

Statistinė charakteristika

Metalo muzika neabejotinai turi poveikį individui, tad dera klausti: koks tai žmogus, kokie tvirtą ryšį su šia muzika turinčios asmenybės bruožai dominuoja. Analizuojant šiuos klausimus, į apklausą buvo įtraukti amerikiečių psichologo R. B. Cattello bruožų teorijos ryškiausi asmenybės faktoriai („Sixteen Personality Factor Questionnaire“). Vertėtų pabrėžti, jog šia teorija buvo remtasi ne kaip darbo metodika, o kaip palankiu analizei asmenybės bruožų sąrašu. Taip pat reikėtų paminėti, jog apklausiami žmonės vertino patys save, tad subjektyvumas yra neišvengiamas.

Gavus rezultatus, paaiškėjo, kad statistiniam metalo muzikos gerbėjui (klausytojui) būdingi šie bruožai: uždarumas, konkretus mąstymas, emocinis nepastovumas, nuolankumas, susirūpinimas, taisyklių vengimas, drovumas, vyriškumas (kietumas), pasitikėjimas, praktiškumas, tiesumas, ramumas, konservatyvumas, nepriklausomybė, griežta savikontrolė, žema įtampa. Taigi, remiantis bruožų visuma, galima teigti, jog ryškėja emocinis nepastovumas su nuolankumo, susirūpinimo, taisyklių vengimo tendencijomis.

Muzikos koncepcijos bruožai

83% apklaustųjų kaip vyraujantį muzikos bruožą nurodė ekspresiją. Psichologai, aptardami šią statistiką, teigia, jog metalo muzikos perteikiama ekspresija – tarsi stimuliacinis poveikis, o tokios pasirinkimo tendencijos (kone 90%) gali būti stimuliacijos poreikio rodiklis. Mirties, tamsos, kančios motyvai lyrikoje – taip pat vienas dominuojančių bruožų. Analizuojant šią tendenciją, kyla klausimas, ar tai liudija asmenybės „suirimą“, kurio pasekmė – depresiškumas, ar atvirkščiai. Psichologai vis dėlto linkę manyti, jog kiekvienas individas turi poreikį (pasireiškiantį skirtingais būdais) pažinti. Šiuo atveju nepatenkinti poreikiai (mirties, kančios pažinimas) sukelia nesaugumo jausmą, kuris skatina individą „pažinti“ mirtį, kančią kūrybinėje terpėje, t.y. muzikoje.

10% apklaustųjų dažnai kylančią agresiją laiko vienu labiausiai žavinčių metalo muzikos bruožų (įdomu, jog šio bruožo nepaminėjo nė viena apklausoje dalyvavusi moteris). Agresiją galima interpretuoti pasitelkiant keletą agresijos teorijų. Anot psichoanalizės pradininko Siegmundo Freudo, žmogus turi agresijos „instinktą“. Telieka svarstyti, kiek tą „instinktą“ gali veikti sunkioji muzika ir ar tai gali būti terpė, sudaranti palankias aplinkybes „išnykti visuomet trukdančioms dvasinio pasipriešinimo jėgoms“. Freudas teigia, kad, tik esant palankioms aplinkybėms, agresija prasiveržia spontaniškai ir atskleidžia žmoguje žvėrį. Psichologai linkę svarstyti „palankių aplinkybių“ ir metalo muzikos ryšį, teigdami, jog muzikinė terpė gali atstoti agresijos proveržiui reikiamas aplinkybes. Agresija gali būti traktuojama ir kaip nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandančios nepatenkinant kokio nors poreikio, neįgyvendinant tikslo, pasekmė (frustracijos pasekmė). Kaip tai susiję su metalo muzika? Minėtą būseną galima nuslopinti. Taikant šią „teoriją“, metalo muzika – frustracijas pakeičiantis veiksnys. Įtemptą emocinę būseną galima nuslopinti ir racionaliais sprendimais, tačiau dera klausti, ar sunkioji muzika apskritai gali būti suvokiama kaip „sprendimas“ kokiems nors veiksniams nuslopinti. Taigi, apibendrindami svarstymus agresijos aspektais, psichologai tvirtina, jog agresija dažnai gali tapti tarsi gynybine reakcija, todėl jos „ieškoma“ muzikoje.

Tik 4% apklaustųjų pabrėžė dažnus fantastikos elementus muzikoje. Psichologai tai komentuoja pernelyg neišsiplėsdami: puiki metalo muzikos kūrėjų ir klausytojų simbolių kalba.

Sunkiosios muzikos poveikis

Šiek tiek mažiau nei pusė apklaustųjų yra girdėję apie sunkiosios muzikos poveikį. Maždaug 40% mano, jog psichologinis šios muzikos poveikis yra kenksmingesnis nei fiziologinis. Duodami tokie pavyzdžiai: slegianti nuotaika, mazochizmas, smurtas, netgi savižudybė. Kaip jau buvo minėta, depresiją, psichologų manymu, inspiruoja neurotiškumas, kurį sukelia emocinė įtampa. Smurtas, psichologiškai nulemtas muzikos, aiškinamas kaip galimas atsakas į visuomenės trūkumus (savotiškas maištas) arba kaip „piktybinė agresija“ (žiaurumas, būdingas žmogui, sukeliantis malonumą, patenkinimo jausmą). Tik apie 17% tiriamųjų (visi vyrai) teigia, jog yra susidūrę su metalo agresijos veiksniais. Išskiriant agresijos formas, nurodomos dvi pagrindinės: agresija, nukreipta į išorę (daiktų niokojimas ir pan.), ir agresija, nukreipta į kitus individus (muštynės, apsistumdymai ir pan.). Kaip jau minėta, psichologai agresiją traktuoja kaip gynybinės reakcijos apraišką.

Siekiant plačiau ištirti statistinį poveikį klausytojams, tiriamieji buvo paprašyti įvertinti atitinkamas tezes penkiabalėje sistemoje, kurios apibūdina jauseną klausant (ar nesiklausant) metalo muzikos. Paaiškėjo, kad, klausant metalo muzikos, tiriamuosius užplūsta teigiamos emocijos, patiriama ekstazė, pakylėjimas. Remiantis statistika, nesiklausant metalo muzikos, išryškėja neatitikimai: nors sutinkama su teiginiu „jaučiuosi puikiai“, visiškai atmetama ramybės, harmonijos būsena. Tokį poveikio pobūdį psichologai traktuoja kaip jau minėtą stimuliaciją, galimybę kurti (apskritai saviraišką), būdą „išsikrauti“.

Prisitaikymas ir saviraiška

Neabejotinai galime teigti, jog metalo muzika ne tik socialiai priimtinas būdas atsipalaiduoti, bet ir puiki terpė saviraiškai. Didžioji dalis apklaustųjų teigia, jog svarbiausi saviraiškos būdai metalo muzikos subkultūroje – kūrybinės energijos realizavimas (lyrikos kūrimas, grojimas tam tikru instrumentu), žurnalistinė veikla (koncertų, albumų apžvalgos ir pan.). Vienas svarbiausių prisitaikymo aspektų – įtampos sumažinimas, atsipalaidavimas. Psichologų nuomone, tokio pobūdžio prisitaikymas, susijęs su metalo muzika, – terapinis momentas. Anot E. Frommo, terapijos tikslas – skatinti žmogų geriau pažinti save ir taip atkurti nutrūkusį ryšį su pasauliu.