2006 02 21

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Recenzija. Antanas Šimkus. Alkoholis: „prieš“ ir „už“

Nick Brownlee. Alkoholis. Kitos knygos, 2006

Penktadienį, kai vakare eini per miestą, ieškodamas laisvesnės vietelės kokiam nors bare ar kavinėje, nusivylęs turi pripažinti: mūsų tauta mėgsta svaigintis. Pavėlavai iškart po darbo sėsti į užstalę, keliauk namo. Barmenai nespėja pilstyti, padavėjos nešioti. O ką jau ir kalbėti apie tuos, kurie linksminasi namų sąlygomis. Ten irgi be svaiginimosi atsipalaidavimas niekaip neįsivaizduojamas. Kaip žinoma, nemažai piliečių daliai didelę įtaką daro svaigieji gėrimai. Taigi alkoholis.

Knyga kaip tik tokiu pavadinimu ne taip seniai pateko man į rankas. Jos autorius Nickas Brownlee jau atpažįstamas iš prieš kokius metus išleisto leidinio „Kanapė”, kuriame buvo surašyti visi tos žolės vartojimo pliusai ir minusai.

Ką siūlo ši brito knyga? Įvade teigiama: „Rinkdamas medžiagą (…) kalbėjausi ir su paprastais žmonėmis, ir su vadinamaisiais ekspertais – taip siekiau sukurti kuo išsamesnį XXI a. alkoholio paveikslą. Nepaisant to, ar jūs geriate alkoholį, ar ne, ar esate pažinęs jį, ar ne, alkoholis vis tiek kaip nors veikia jūsų gyvenimą. Kodėl taip yra, sužinosite perskaitę šią knygą”. Tad ir pabandykim patenkinti savo smalsumą.

Statistika teigia, kad daugiau kaip 85 procentai suaugusių žmonių pasaulyje vartoja alkoholį. Kodėl? Ne taip lengva atsakyti. Šį klausimą užduoda sau tūkstančiai alkoholikų, šiuos žodžius kažkada vienoje planetoje girtuokliui ištarė Antuano de Sent Egziuperi Mažasis princas girtuokliui, o vienareikšmio atsakymo nerandama iki šiol. Pasiekta tik tiek, kad alkoholizmas oficialiai pripažintas sunkia liga. „Nepaisant nieko, jis mus pasitinka šiame pasaulyje, bręsdami matome savo tėvus jį vartojant ir nekantriai laukiame dienos, kai patys galėsime nesislapstydami jo paragauti”. Alkoholis, rodos, yra persmelkęs savo buvimu visą mūsų gyvenimą. Jis sukūręs aplink save milžinišką talentingų žmonių trauką. Kaip teigiama N. Brownlee knygos skyriuje „Kultūra“, be alkoholio negalėjo ir negali apsieiti daugelis popmuzikos ir roko žvaigždžių, dailininkų potraukis į absentą visiems žinomas, šiuo aspektu neatsilieka ir garsūs rašytojai: „Rašymas ir girtuokliavimas visuomet buvo artimi draugai, ir kai kurie žymiausi rašytojai – Edgaras Allanas Poe, Stephenas Crane’as, Dylanas Thomas, Hermanas Melville’is, Dorothy Parker, F. Scottas Fitzgeraldas ir Wiliamas Faulkneris – buvo jei ne visiški alkoholikai, tai smarkiai geriantys žmonės. Tiesą sakant, daugeliu atveju alkoholizmas būna ne tik rašymo padarinys, bet ir esminė, būtina kūrybinio proceso dalis“.

Šiuos knygos žodžius galėčiau patvirtinti: didelė Lietuvos rašytojų dalis tikrai nespjauna į alkoholį. Pažįstu ir rašančiųjų, kuriems alkoholis yra tarsi varomoji kūrimo jėga. Tiesa, galbūt reikėtų turėti galvoje ir mūsų šalies geografinę padėtį bei politiškai susiklosčiusias aplinkybes – šiuose kraštuose pastaruosius penkiasdešimt metų buvo geriama daug, negailint savęs ir artimųjų. Prisiminkime kad ir tokius genialius alkoholinės literatūros pavyzdžius kaip rusų rašytojo V. Jerofejevo „Maskva-Petuškai” arba lenko J. Pilcho „Stiprusis angelas“.

Apie mūsų regioną knygos dalyje „Pasaulis“ rašoma štai kas: „Buvusioje Sovietų Sąjungoje alkoholio vartojimas tiesiog barbariškas, palyginti su kitomis Europos šalimis. Vakarinės Europos dalies gyventojai negali iki galo suvokti, kokią vietą alkoholis užima šios šalies žmonių gyvenime – jo galia čia tiesiog magiška“. Magiškumas iliustruojamas skaičiais. Tiesa, Lietuva nei čia, nei kituose leidinio skyriuose neminima, belieka kliautis „slaviška“ statistika: „Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė sumažėjo, ir dabar vyrai vidutiniškai gyvena vos 59 metus – 14 metų trumpiau nei Vakarų Europoje. Atsakymas į klausimą, kokie gi lemtingi veiksniai, kurie taip sutrumpina Rusijos vyrų gyvenimą, toks nuspėjamas, kad kartais netgi sukelia šypseną: kiekvieną žiemą tūkstančiai žmonių gatvėse girti mirtinai sušąla, o vasarą upių ir ežerų dugnai nusėti mėgėjų pasimaudyti išgėrus lavonai“. Šis liūdnas vaizdelis mažesniais mastais, žinoma, matyt, taikytinas ir lietuviams.

Skyriuje „Istorija” sužinome, kad alkoholis atrastas prieš maždaug dešimt tūkstančių metų, nupasakojama, ką mėgo ir išrado senovės egiptiečiai bei graikai, paaiškinama įvairiausių alkoholinių gėrimų kilmė, raidos etapai. Pavyzdžiui, apie degtinę galima sužinoti tokių dalykų: „XIV a. viduryje Britanijos ambasadorius Maskvoje, kartą prabudęs nuo pagirių plyštančia galva, pavadino degtinę rusų nacionaliniu gėrimu. (…) Bet, nors pavadinimas vodka yra kilęs iš rusiško žodžio voda – vanduo, degtinės išradėjais skelbiasi lenkai. Girdi, jie varę degtinę jau VIII a., kokiu šimtmečiu anksčiau, nei atsirado pirmieji rašytiniai liudijimai apie degtinės gaminimą Rusijoje”.

Daug rašoma ir apie viduramžiais paplitusį besaikį džino vartojimą Anglijoje, įvairiausius bandymus riboti tautų girtavimą, kurie beveik visada pasibaigdavo vyriausybių fiasko. Ypač pamokomas Prohibicijos įstatymo priėmimas JAV XX a., kai kontrabanda klestėte suklestėjo, o šalies biudžetas prarado milžiniškas įplaukas.

Testas, skirtas priklausomybei nuo alkoholio nustatyti, daugybė pamokomų pavyzdžių, kaip svaigieji gėrimai kenkia žmogaus kūnui ir sielai, vaistų nuo alkoholio poveikio išradimas – visus šiuos dalykus galima rasti skyriuje „Sveikata”. Perskaičius jį, iš tikrųjų suvoki, kad ne veltui žmonės buriasi į anoniminių alkoholikų draugijas, siekdami nenusiristi į visuomenės dugną ir paprasčiausiai išlikti gyvi. Deja, jų garsioji „dvylikos laiptų“ programa dažnam sutrumpėja iki pirmojo: „Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholį ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas“. Taip ir sukasi karuselė – nei sustabdyt, nei išlipt.

Knygos pabaigoje aprašoma, kaip veikia galinga pinigų gaminimo iš alkoholio mašina – reklama. Pasirodo, viena labiausiai apsimokančių sričių – reklama sporte. Tai štai kodėl mus taip vienija „alus ir pergalės”, ir alkoholio jūros paviršiuje atsispindi švyturio gaisai…

Perskaitęs šią knygą (kuri vartojantiems alkoholį taip, kaip įprasta šiam kraštui, turbūt pasirodys tik įvadas naiviems turistams), radau daug daugiau neigiamų faktų negu teigiamų. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, skyriuje „Papildoma informacija” rasime ir tokius žodžius: „Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95 atvejais iš 100 šios savybės – tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę”. Tačiau jokiu būdu ne butelį, – pridėkime nuo savęs.