2006 03 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Renata Vanagaitė SSC: Jėzaus maldos link

Blankios šviesos šventųjų slavų ikonose, iš lampadų pasklidusios… Ladano lelijų aromatas ir šventinė ramybė, jaukumas, primelsta cerkvės erdvė po ilgos liturgijos… Visa tai dvelkia kažkokia paslaptimi. Šlovingojo Visareginčiojo artumu…  

Menu, kai dar buvau vaikas, bėgdavau pas tetą Valentiną. Ji – tikra stačiatikė, – kampiniam kambario ikonostase uždegdavo raudoną lampadą ir užtraukusi užuolaidą prietemoj pasakodavo apie šventuosius senolius. Dainuodavo piligrimų dainą apie Serafimą Sarovskį. Senolį, miškų vidury gyvenusį. Pūstelninką, kuris nuolat melsdavosi ant akmens klūpėdamas prieš liepoje kabančią Dievo Motinos ikoną.

Nuolatinė malda – tai giliausios stačiatikių dvasingumo šaknys. Iš kartos į kartą buvo perduodama vadinamoji „Jėzaus malda” (Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio). „Dobratoliubija” – knyga, kurioje rašoma, kaip išmokti šios  maldos. Knyga, kurią pūstelninkai – keliauninkai nešdavosi krepšeliuose, žygiuodami per plačius slavų miškus nuo vieno senolio pas kitą, kol galop jų lūpos nenustodavo tyliai šnabždėjusios šią maldą nuo aušros iki tamsos. Kol maldos žodžiai netapdavo dvasios kvėpavimu. Tai buvo tarsi keliaujanti maldos mokykla. Stačiatikių dvasingume viskas persunkta malda. Pradedant ikonų rašymu (ne tapymu), baigiant pilka kasdienybe. Malda, kuri yra širdies atvėrimas Beldžiančiajam. Leidimas Šlovingajam mus susirasti pilkoje kasdienybėje.

Malda, kurioje pajunti šlovingą Dievo artumą. Tartum priartėjus prie Rubliovo „Trejybės“. Prisiartinus prie Trijų Šlovingųjų stalelio. Nors darosi nedrąsu, nejauku dėl savo nuodėmių, kuriomis Jį skaudinam. Ir dėl to norisi tartum pasislėpti pajutus savo menkumą, baimes, nuodėmes, žaizdas… Prieš Vienintelį, – Šventąjį, kaip šventumo šaltinį, prie kurio prisilietė žmonės, kuriuos vadiname šventaisiais. Prieš Kurį nublanksta visas žemėje esantis grožis. Prieš kurį kaip žvakės prieš saulę nublanksta visos žemiškos šviesos. Pasaulinės šlovės, įvertinimai, titulai. Prieš Kurį nutyla visos postilės, homilijos, ištarmės… Ir savo vidumi – mintimis ir vaizduote nurimsta, nutyla žmogus. Nutyla tam, kad pasinertų į Amžinybės himną Šventas šventas šventas. Kad tinkamai atliktų savo partiją. Atliktų ją ne tiek balsu, kiek mintimis, širdimi. Visu savo vidumi, nebesiblaškančia vaizduote. Ir pagaliau nurimtų Tame, kurio sąmoningai ir kartu nesąmoningai alksta. Kad dvasia sugrįžtų pas Tą, Kuris ją įkvėpė. Į gimtuosius Dieviškus plaučius. Kaip vandens lašelis, sugrįžtantis į vandenyną. Kaip į gausybės (bet šįsyk jau sočiai užpildančios gausybės) laimę. Šitos šlovės mažą atspindį gali pajusti kelias valandas trunkančioje „Liturgijoje“, kai dešimčių įvairiaspalvių lampadų šviesoje, ladano aromate ir choro skambėjime pražysta žemiškosios Dievo tautos malda. Kai Salafielis – Arkangelas, kurstantis Dievo maldą žmonių širdyse – prisiartina. Kai pajunti Šventojo Rašto eilučių „Nusiauk apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė. Aš esu tavo Tėvo Dievas“ (Iš. 3,4) svarbą.

Ir šis maldos Taboras – ne tik dėl savęs. Tai būtinybė tiems, kurie norime nešti Gerąją Naujieną. Nes, anot Makarijaus Didžiojo, negyvenantis maldoje, o tik skelbiantis žmogus panašus į tą, kuris neragavęs medaus kalba apie jo saldybę.

Tad ragaukime maldos medų. Tiesa, galbūt ne visad jausim jo saldybę. Galbūt reiks ištvert įvairiopą maldos skonį. Tačiau tik ji yra tiltas į Tikrosios Saldybės Šaltinį.