2006 05 29

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Laisvės kryžkelės (XVIII).Krėvė prieš Kersteną

1953 m. JAV Kongreso sudaryto Čarlzo Kersteno komiteto veikla, jo ištirtų bei priimtų dokumentų reikšmė šiandien – tema, iki šiol nepraradusi aktualumo.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

 


1953 m. JAV Kongresas sudarė Ch. J. Kersteno vadovaujamą komitetą, kuris tyrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos prievartinį inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Iš esmės šis komitetas buvo sudarytas Amerikos lietuvių iniciatyva. Komiteto surinkta bei paskelbta medžiaga ir šiandien yra reikšminga bei aktuali visiems istorijos tyrinėtojams, juolab kad toje medžiagoje bei Ch. J. Kersteno komiteto darbe buvo nemažai kontroversijų. Pirmiausia nesusipratimų kilo dėl buvusio vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro Vinco Krėvės-Mickevičiaus liudijimo.

Apie tai pasakoja istorikas Mindaugas Tamošaitis:

– 1953 m. rudenį lietuvių, latvių ir estų diplomatų dėka JAV Kongresas pradėjo kviesti liudytojus, kurie turėjo parodyti ir įrodyti, kad 1940 m. Lietuva, Latvija ir Estija buvo aneksuotos. Tuo metu vyko šaltasis karas, ir savaime suprantama, kad JAV norėjo parodyti Sovietų Sąjungos agresiją.

Antrojo pasaulinio karo nemažai buvusių svarbių Lietuvos asmenų pateko į JAV. 1947 m. ten pateko ir Vincas Krėvė (1940 m. marionetinės Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, rašytojas – aut. pastaba).

Vincas Krėvė

Daugiausia tuometinio Lietuvos pasiuntinio JAV Povilo Žadeikio bei kitų diplomatų pastangomis buvo siekiama, kad apie Lietuvos okupaciją liudytų tų lemtingų įvykių dalyviai. Pats Povilas Žadeikis asmeniškai juos ragindavo rašyti atsiminimus.

Yra žinoma, kad V. Krėvės liudijimai Kersteno komitete buvo keistoki. Gal galėtumėte pakomentuoti jo liudijimus?

– Apie tai kalbant pirmiausia reikia papasakoti, kokia tvarka vyko liudijimas. Išvakarėse liudytojus apklausdavo lietuvių diplomatai, juos tarsi parengdavo, o kitą dieną juos apklausdavo pats Ch. J. Kerstenas. Taip išvakarėse buvo apklaustas ir V. Krėvė, ir buvęs Lietuvos ministro pirmininko kanceliarijos viršininkas Vincas Mašalaitis. Jau pagrindinės apklausos išvakarėse V. Krėvės prisiminimai labai skyrėsi nuo kitų liudytojų prisiminimų, pirmiausia nuo V. Mašalaičio. Liaudies vyriausybėje V. Krėvė ėjo ir ministro pirmininko, ir užsienio reikalų ministro pareigas, o V. Mašalaitis Liaudies vyriausybėje buvo išsaugojęs savo ankstesniąsias pareigas. Jis buvo tas žmogus, kuris viską protokoluodavo, kitaip tariant, buvo žmogus, viską matęs iš šalies. Jų parodymai Kersteno komitete kardinaliai skyrėsi. V. Krėvės liudijimai skyrėsi ir nuo daugumos kitų liudytojų.

Po išvakarėse vykusios V. Krėvės apklausos dar buvo tikimasi, kad kitą dieną jis pakeis savo parodymus, bet nieko panašaus neįvyko. V. Krėvė ir toliau dėstė savo „tiesas“.

Ką konkrečiai V. Krėvė sakė „ne taip“? Jis kategoriškai neigė arba visai įmanomais būdais teisino savo veiklą iki 1940 m. ir pačiais 1940 m. Juk jis priklausė 1929 m. įkurtai „Lietuvių draugijai TSRS tautų kultūrai pažinti“. Nuo pat šios draugijos sudarymo V. Krėvė buvo jos vicepirmininkas, o vėliau ir pirmininkas. Kad ir kaip būtų keista, dauguma tos draugijos narių 1940 m. įėjo į Liaudies vyriausybės sudėtį. Net galima drąsiai teigti, kad tai buvo Maskvos penktoji kolona ir kad ta pati Liaudies vyriausybė jau buvo suformuota ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Tačiau duodamas parodymus Kersteno komitete, V. Krėvė teisinosi nieko toje draugijoje nedaręs, tik vieną kartą 1935 m. buvęs paprasčiausioje ekskursijoje Maskvoje.

Iš tikrųjų viskas buvo kitaip. V. Krėvė teigė nebendravęs nei su Justu Paleckiu, nei su Povilu Pakarkliu, nei su Antanu Venclova ir jų nepažinojęs… Bet yra žinoma, kad kurį laiką J. Paleckis buvo „Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti“ vicepirmininkas, t. y. paties V. Krėvės dešinioji ranka. Kitas įdomus faktas, kad Kersteno komitete V. Krėvė ėmė teigti, jog „Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti“ 1929 m. buvo įkurta Stasio Lozoraičio, tuometinio Lietuvos diplomatijos egzilyje vadovo, pastangomis. Tačiau 1929 m. St. Lozoraitis nebuvo užsienio reikalų ministras ir tikrai niekuo negalėjo prisidėti prie minėtos draugijos įkūrimo. Net po Kersteno apklausos tarp V. Krėvės ir St. Lozoraičio nuolat vyko susirašinėjimas. St. Lozoraitis primygtinai reikalavo, kad Krėvė paneigtų savo skelbtas nesąmones. Bet 1954 m. Krėvė mirė…

– Kaip į V.Krėvės kalbas reagavo Kersteno komiteto nariai?

JAV Kongreso komiteto pirmininkas Charlesas J. Kerstenas ir VLIK pirmininkas prel. Mykolas Krupavičius spaudos konferencijoje,
1953 m.

– Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kersteno komiteto nariai į V. Krėvės liudijimus nekreipė per daug dėmesio. Netgi buvo atsiradęs sparnuotas posakis apie daug šnekančius melagius, esą jie „kalba kaip Krėvė“. Tačiau yra dar vienas svarbus aspektas – net iki šių dienų kai kurie diplomatai ir politikai remiasi V. Krėvės rašytais atsiminimais. Iš tiesų tie jo prisiminimai yra visiškos nesąmonės, kurias reikia mesti lauk.

– Ar tarp latvių ir estų buvo tokių, kurie liudytų panašiai kaip V. Krėvė?

– Kersteno komitetas atsirado lietuvių pastangomis. Amerikos lietuvių tarybos „Altas“ nariai labai gerai bendravo su JAV Kongreso nariais, būtent tai padėjo įkurti Kersteno komitetą. Todėl visai suprantama, kad pirmiausia buvo apklausiami lietuviai ir tik paskui latviai ir estai; jų buvo apklausta gerokai mažiau. Kita vertus, pagrindiniai Latvijos ir Estijos vadovai buvo likę savo Tėvynėje (ir nužudyti sovietų represinių struktūrų – aut. pastaba). Tarp lietuvių buvo kur kas daugiau svarbių apklaustinų asmenybių.

Apžvelgiant tai, ką kalbėjome, galima drąsiai teigti, kad Lietuvos nepriklausomybės pamatai susiūbavo kur kas anksčiau nei 1939 m. spalio 10 d., su sovietais pasirašius savitarpio pagalbos sutartį. Galima teigti, kad legalus Trojos arklys į Lietuvą buvo įvestas jau 1929 m.

Taigi, pasak istoriko, tarpukario Lietuvoje aktyviai veikė sovietų penktoji kolona, kurios nariu buvo ir pats Vincas Krėvė-Mickevičius. Vadinasi, galime teigti, kad bolševikai jau tuomet planavo organizuoti perversmą ir aneksuoti mūsų valstybę?

Iš tikrųjų šiuos dalykus pabrėžė ir Kersteno komitetas. O bolševikų skverbimasis per tokias draugijas, apie kurias pasakojo istorikas M. Tamošaitis, yra klasikinis dalykas, aktualus mums ir šiandien. Ar galime tvirtinti, kad anuomet bolševikų sukurtas scenarijus nebuvo ar nebus kartojamas? Ar galime teigti, kad šiuolaikinėje Lietuvoje neveikia panašios prorusiškos destruktyvios institucijos ar organizacijos? Ar galime būti tikri, kad ir dabar valdžioje nėra šiuolaikinių krėvių-mickevičių?

Akivaizdu, kad V. Krėvė-Mickevičius vykdė probolševikinę politiką ir melagingai liudijo Kersteno komitetui. Tačiau, kiek yra žinoma, kai kurie jo šeimos nariai taip pat nukentėjo per sovietų okupaciją. Iš kur tuomet atsirado ta simpatija sovietinei santvarkai ar Rusijai, kuri agresiją vykdė mūsų atžvilgiu?

Tremties neišvengė net V. Krėvės sesuo Veronika ir jos šeima. Bet V. Krėvė išliko bolševikinių pažiūrų. Net ir A. Sniečkaus šeima nukentėjo, bet tai nesukliudė jam naikinti savo tautiečius. Reikia pripažinti, kad bolševikai savo ideologiniams priešininkams bei vadinamiesiems „liaudies priešams“ niekada nesiūlė aukštų pareigų. Reikėjo būti lojaliems jų politikai, užsitarnauti pasitikėjimą… Nors V. Krėvė ir buvo bene žymiausias tarpukario Lietuvos rašytojas, tačiau jis nėra jokia išimtis. Dar Nepriklausomoje Lietuvoje jis daugiau nei dešimtmetį glaudžiai bendravo su sovietų pasiuntinybe Kaune, teikė sovietams informaciją apie Lietuvos vidaus politinį gyvenimą, kai kurių mūsų to meto politikų nuotaikas, visada žavėjosi bolševikų neva kultūriniais laimėjimais ir t. t. Sovietams okupavus Lietuvą, V. Krėvė tapo vienu ištikimiausių sovietų valdžios rėmėjų bei aktyvistų. Tuometinis Laudies vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras savo sprendimais ir parašais po tuo metu priimtais įstatymais kartu su J. Paleckiu bei kitais aukštus postus užimančius veikėjais galutinai palaidojo Lietuvos Nepriklausomybę, skleidė dezinformaciją Lietuvoje akredituotiems užsienio valstybių pasiuntiniams apie tikrąją padėtį šalyje, ragino tautiečius aktyviai dalyvauti „liaudies“ Seimo rinkimuose, vadovavo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos panaikinimui ir t. t.

Istorikas M. Tamošaitis savo straipsnyje rašo: „[…] Daug klaustukų yra ir dėl Voldemaro sugrįžimo į Lietuvą okupacijos pradžioje, dėl jo nepagrįstų iliuzijų V. Krėvės atžvilgiu. Tik Lietuvos pasiuntinių užsienyje budrumas išgelbėjo jų gyvybes nuo pražūties Tėvynėje, į kurią savo telegramomis kvietė grįžti tuometinis užsienio reikalų ministras V. Krėvė. Iki šiol lietuvių tautai lieka nemažai neaiškumų dėl V. Krėvės pasitraukimo iš Liaudies vyriausybės tikslaus laiko. Istoriografijoje iki šiol gajus dešimtmečiais lietuvių visuomenei skleistas mitas apie tariamą V. Krėvės Lietuvos gelbėjimą 1940-ųjų metų vasarą. Mitui dirvą paruošė pats lemtingųjų įvykių dalyvis, savo veiksmus Liaudies vyriausybėje aprašydamas politiniuose memuaruose. Ne kartą memuarų autorius savo liudijimus, reaguodamas į kritikus, ketino patvirtinti teisme. Nepagrįstai. Surinkta gausi dokumentinė medžiaga išryškina negatyvią klasiko veiklą Liaudies vyriausybėje. Politiniai memuarai – fikcija“.

Ko verti tie V. Krėvės memuarai, buvo aišku ir iš jo paties melagingų liudijimų Kersteno komitetui. Amerikos Kongreso nariai į juos rimtai nereagavo. O pas mus apie V. Krėvės veiklą iki šiol mažai žinoma ir šnekama – nebent mokyklose nagrinėjama jo kūryba. Panašių „kūrėjų“ Lietuvoje niekada nestigo: tai ir Petras Cvirka, ir Salomėja Nėris, ir kiti bolševikai… Tuo metu būti bolševiku, matyt, buvo madinga. Žinoma, gal ir reikėtų jų kūrinius atskirti nuo politinės veiklos, bet negalima nutylėti akivaizdžių jų biografijų faktų.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, vienas pirmųjų apie tai, kaip V. Krėvė neva gelbėjo Lietuvą, prakalbo Albertas Zalatorius. Jo pėdomis pasekė istorikas Juozas Skirius. Abu autoriai atkartojo V. Krėvės atsiminimuose pateiktą versiją. Buvo pasikliauta politikoje „neturėjusių svorio“ asmenų atsiminimais, pavyzdžiui, Vandos Daugirdaitės-Sruogienės ir kt. Nesiremta ir gausia archyvine medžiaga, nekreipta dėmesio ir į V. Krėvės atsiminimus kritikuojančius straipsnius, nepateikta netgi lietuvių diplomatų pozicija tų politinių memuarų atžvilgiu, nebuvo gilintasi ir į V. Krėvės veiklą tarpukariu. Tuo metu kai kurie autoriai V. Krėvės veikloje vadinamojoje Liaudies vyriausybėje įžvelgė tragediją. Bene didžiausias rašytojo kritikas – tautininkas Bronys Raila. Jis dar 1945–1946 m. JAV lietuvių spaudoje V. Krėvę pavadino didžiausiu lietuvių tautos nusikaltėliu, prilygino jį žymiausiems Antrojo pasaulinio karo išdavikams – prancūzui Lavaliui ar norvegui Kvislingui, kuriuos tėvynėje po karo nuteisė mirties bausme. B. Raila ragino, kad taip pat būtų nuteistas ir V. Krėvė, kurio kaltė, kritiko teigimu, yra kur kas didesnė.