2006 05 30

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Eglė Laumenskaitė: Šiandienos Bažnyčios rūpesčiai ir viltys

Pagal pranešimą, skaitytą jubiliejinėje konferencijoje „Panevėžio vyskupijos 80-ties metų kelias“

Šią temą pasiūlė man vyskupas Jonas Kauneckas. Suprantama, Bažnyčios rūpesčiai yra kasdienė vyskupo tikrovė, ir jo sudarytas jų sąrašas būtų ilgiausias. Tačiau į šią tikrovę jis, taip pat ir mes galime atsakyti, nuo jos nebėgdami, bet tvirtai įsišaknydami viltyje, kuri yra iš Dievo. Jei bent kiek pažįstame Bažnyčią iš vidaus, žinome, kad, matant esamas problemas, vien žmogiška viltis tuoj pat kapituliuotų. Šiandien, kai mūsų laikmečio liga yra vilties trūkumas, akivaizdu, kad reikia pirmiausia kalbėti apie pagrindinį rūpestį – rūpestį, kad mes būtume Bažnyčia, kad būtume Kristaus Bažnyčia – kad mūsų širdyse prabustų Jo meilė, kuri mus jungtų, stiprintų ir keistų mūsų gyvenimus, duodama vilties.

Gal kas tikėjosi, kad kalbėsiu sociologiškai, labiau remdamasi skaičiais. Tačiau žinome, kad jie nuolat kinta: dabar kylantis Bažnyčios reitingas, nes žmonės nusivylė kone visomis visuomenės institucijomis, gali netikėtai kristi, išaiškėjus kokiems nors skandalams Bažnyčioje, kurie neišvengiami, nes patys jos žmonės nėra šventi. Tai būtų labai skaudu ypač mūsų situacijoje, nes žmonių pasitikėjimas kuo nors visuomenėje yra grindžiamas tik lūkesčiais, norint matyti svarbius dalykus tobulus, bet dar ne realiu dalyvavimu mūsų bendrame gyvenime, kas ir pasitikėjimą darytų realų. Visi dalykai, kuriuos daugiau ar mažiau gali atspindėti kintantys skaičiai, yra suvestini į vieną, kuris ir būtų pagrindinis, aptarimo vertas rūpestis: ar esame gyvais Bažnyčios kaip Kristaus mistinio kūno nariais – ne sausomis, o gyvomis šakelėmis vynmedyje, kad jomis sroventų Kristaus duodama gyvybė ir gyvenimas, kuris neštų vaisių? Kaip mums tokiems būti?

Atsakymas turėtų būti aiškus – gyventi tikėjimu. Bet kaip?

Atrodo, kiekvienas kažkuo tiki. Ko gero, apie save taip mano ir vos ne visi mūsų išrinktos valdžios žmonės, kaip teigė ir tie parlamentarai, prieš kelerius metus į žurnalo „Katalikų pasaulis“ klausimą – „Ar esate katalikas?“, atsakydami: „Esu tikintis“. Daugelis išrinktųjų į Seimą, prisiekdami – „Tepadeda man Dievas“, neprieštaravo savo sąžinei taip sakydami, nes Dievą supranta savaip: kas kaip abstraktų Gėrį ar kaip visatoje egzistuojančius amžinus darnos ir tvarkos dėsnius, kas tiesiog kaip „kosmosą“ – toks tikėjimas niekam neįpareigoja. Mes kol kas nesame atvirai priešiški krikščioniškam tikėjimui, bet manau, kad to daigai jau bręsta jaunoje kartoje, kuri gyvena kitokį gyvenimą, bet kol kas dėl tėvų, o gal labiau dėl bendros kultūrinio katalikiškumo nuostatos tiesiogiai netrukdančios jiems gyventi savaip, to neišreiškia. Kol kas tai dar ne mūsų problema, nors stiprėjanti sekuliari liberalistinė laikysena, ignoruojanti bet kurią kitokią vertybinę nuostatą, vis labiau juntama.

Mūsų pagrindinė problema kol kas kita – drungnas, išskydęs, efemeriškas, gyvu ir atviru veidu nepasireiškiantis tikėjimas. Kai yra sunku tarsi kažkuo tikima ir tuo guodžiamasi, o kai sunkumas praeina, vėl gyvenama kaip anksčiau. Arba tikima likimu, ir tada niekas nuo mūsų nebepriklauso. Taigi nuo tokio tikėjimo mūsų gyvenimas nesikeičia – ne ta prasme, kad turėtume būti turtingesni, saugesni, bet ta, jog tikėjimas, jei jis būtų krikščioniškas, duotų atvirumo, drąsos, tikrumo ir todėl džiaugsmo, net jei jis kartais būna pro ašaras, kai tenka priimti kitų ir savo ribotumą.

Tačiau dar aiškiau tikėjimo problema pasirodo tuomet, kai mes elgiamės kaip katalikai, t.y. švenčiame krikščioniškas šventes, krikštijame vaikus, nueiname į Mišias ir net Komuniją priimame, o išėję iš bažnyčios gyvename visiškai taip pat kaip netikintys piliečiai: plaukiame pasroviui, vien piktinamės, bet niekur nesikišame… Dažnai net nedrįstame viešai pasakyti, kad esu katalikas, o juo labiau nesutikti su tuo, kas prieštarauja tikėjimui. Bet ar nuvokiame, kuo prieštarauja, ar susimąstome, kas mūsų elgesyje šiandien su šituo žmogumi ar kasdienėje laikysenoje neatitinka tikėjimo, kurį manome išpažįstantys? Kitaip tariant, ar nesame suskilę: katalikai – Bažnyčioje, o už jos ribų – „kaip visi“? Gal taip elgiamės, nes manome, kad tikėjimas yra privatus dalykas – nėra ko kitam jį rodyti? Toks privatus, kad net nustembame, jei ne susigūžiame, kai kitas, linkėdamas mums Kristaus ramybės per Mišias, ištiesia mums ranką.

Mišias mes kantriai išklausome, kartkartėmis vis nuplaukdami mintyse su savo rūpesčiais, bet negiedame, t.y. Dievo nešloviname – tegu gieda choras… Dažnai net neatsakinėjame į kunigo kreipimąsi, tuo neišpažindami savo dalyvavimo Mišiose. Kitaip tariant, Mišiose atbūname, bet nedalyvaujame, nes nelabai suprantame, kas ten vyksta: pradžioje žiūrime, kaip elgiasi kiti, po kurio laiko jau patys žinome, kada klauptis ar sėstis, ir net kartais verčiame tą daryti savo mažiau patyrusius artimuosius, kurie dėl to jaučiasi neoriai ir netrokšta į tokius renginius vaikščioti be didelio reikalo… Manome, kad taip atliekame krikščionišką pareigą? Pradžioje gal mums kyla klausimų, bet nedrįstame klausti, kad neapsijuoktume, juolab kad nelabai žinome, kaip ir ko paklausti. Maldyne tik tekstai atsakinėjimui ir maldos, o jei ir yra paaiškinimų, jie labai trumpi ir ne itin suprantami. O kokį ryšį visa tai turi su mano gyvenimu, iš viso neaišku…

Moterų bažnyčioje daugiau, ypač pagyvenusių – jėgų dirbti šiandieniu tempu yra jau nedaug, norisi širdį nuraminti, be to, vis daugiau yra dėl ko melstis: tiek bėdų ir skausmo… Šios moterys gal ir pačios nežino, kad jos vykdo tokį svarbų, tiesiogiai nejuntamą užtarimo darbą. Jei kas joms tai pasakytų ir padrąsintų, jos dar uoliau melstųsi ir jaustųsi reikalingos. Moterys ir tikėjime kažkaip intuityviai išsilaiko – išbūna bažnyčioje nedaug ką suprasdamos. Bet nelabai žinodamos, ką tiki ir dar mažiau, kaip tai sieti su gyvenimu, grįžusios namo negali „įtikinamai liudyti apie mumyse gyvenančią viltį“, kaip tam kviečia apaštalas Petras (1 Pt  3, 15), nes maldoje tam kartui jau nuraminusios širdį, jos ko kito gal ir nesiekia, todėl gyvena kaip ir anksčiau. Vaikai, kol jie maži, yra lengviau nuvedami į bažnyčią (bent anksčiau taip buvo), bet jau paaugusiems vaikams, o ypač vyrams reikia perteikti tikėjimą kaip tikrą, įkvepiantį, nuoseklų ir tikėtiną pasirinkimą. Vyrams vaikščioti į bažnyčią, kol jie patys įsijaus nesuprasdami, yra sunku, todėl jie nelabai ir eina… Vienas įžvalgus kunigas, gyvenęs Lietuvoje dešimtmetį, stebėdamas mūsų situaciją, pasakė: „Jei šeimoje motina praktikuoja tikėjimą, vaikai gerbs religiją, jei praktikuoja tėvas – vaikai praktikuos“. Tai paaiškinama sociologiškai: religinė praktika, apimanti ne vien asmeninę maldą ir ėjimą į bažnyčią, bet ir bendrą maldą šeimoje, tikėjimo dalykų svarstymą bei dalyvavimą Bažnyčios gyvenime, yra socialinis dalykas. O šeimoje socialinę patirtį vaikams, ypač berniukams, perduoda tėvas. Gal tuo galima paaiškinti mūsų masinį „katalikiškumą“ (apie 80% Lietuvos gyventojų save laiko katalikais) ir kartu menką krikščioniško tikėjimo praktiką, kuri mūsų gyvenimo nekeičia?

Atrodo, jau metas suprasti, kad visuomenės gyvenimas yra tiek pasikeitęs, jog tikėjimas nėra savaime atsinešamas kaip istorinis-kultūrinis paveldas ar „viešoji nuomonė“, ką reikėtų tik „įforminti“ ir palaikyti, tarsi jis paties gyvenimo pasaulyje nebūtų nuolat ir vis kitaip kvestionuojamas. Labai lėtai vykstantis pasauliečių įtraukimas į bažnytinę veiklą kol kas labiau rodo dalies funkcijų perleidimą, pasidalijimą tam tikra veikla, nei santykio su žmogumi pasikeitimą, kuris iki šiol išlieka dažniausiai funkcinis: sociologiškai žvelgiant, vieni yra tam tikrų, labai specifinių paslaugų „davėjai“, kiti – jų „vartotojai“. O vartojimas, (net ir „dvasinių dalykų“) lieka tik vartojimu, nes neugdo nei sąmoningumo, nei juo labiau asmeniškos atsakomybės ir dalyvavimo. Ar ne įprasta sakyti, jog už tą ar kitą žmogų (dažniausiai jau mirusį) reikia „užpirkti Mišias“?

Vakaruose dėl jau senokai vykstančio visuomenės sekuliarėjimo ir santykinai stabilaus gyvenimo bei jo įvairovės šios „specifinės paslaugos“ daug kam atrodo nebereikalingos, juolab kad jų prasmė nelabai suprantama, todėl bažnyčios tuštėja. Pas mus situacija kol kas truputį kitokia: didžiuosiuose miestuose net pastebimas kiek didesnis bažnyčios lankomumas, turbūt paaiškinamas ir tuo, jog nemažėja viešo ir privataus gyvenimo dramatiškumas ir vis dar nėra patvaresnių socialinio saugumo atramų; kita vertus, turbūt tai daugiausia vyksta sąskaita tos kartos, kuri Nepriklausomybės pradžioje bendro pakilimo dėka buvo atvira tikėjimo galimybei bei Bažnyčios mokymui. Katechezės netobulumą tuomet kompensavo pirmųjų mokytojų entuziazmas ir nuoširdumas. Praėjo daugiau nei penkiolika religinės laisvės metų, o bendruomeninio gyvenimo užuomazgos matomos tik tose parapijose, kur jis bandomas kurti, įgyvendinant kurią nors krikščioniškos dvasios atnaujinimo programą: „Alfa“ kursą, „Atgaivink“ ar kažką panašaus. Martynas Buberis, kalbėdamas apie kolektyvybės ir bendruomenės skirtumus, sakė, jog „bendruomenė yra ten, kur bendruomenė vyksta, nes ji remiasi asmeniškumo augimu ir jo patvirtinimu, atsigręžiant vienas į kitą; bendruomenė skirtingai nuo kolektyvybės yra ne vienas prie kito sukrautų individų ryšulys, nebe-buvimas-vienas-šalia-kito, o vieno-buvimas-pas-kitą, ir net kai tie asmenys kartu juda į tam tikrą tikslą, jie patiria tam tikrą vilnijimą nuo prie Tu.[1] Taigi kol kas Bažnyčia pas mus dar nėra bendruomenė tikrąja prasme. Ji, pasak kardinolo L.J. Suenenso, tėra sueinanti į pamaldas anoniminė tikinčiųjų minia, deja, neišgyvenama kaip tarpusavy bendraujanti Bažnyčia, nors ir telkiasi apie Eucharistiją. 

Kitų dalykų atžvilgiu situacija pas mus, manau, yra blogesnė nei Vakaruose: aktyvių pasauliečių mažiau, jų teologinė ir praktinė formacija gerokai menkesnė, kunigų formacija – taip pat; parapijų ir daugelio vienuolijų finansinė situacija blogesnė, o pasauliečių noras paremti Bažnyčią ar kažkaip kitaip prisidėti yra, ko gero, mažesnis, nei leidžia finansinė ar kita padėtis (laikas, profesionalumas ir pan.). Neseniai spausdintame „Bernardinai.lt“ pokalbyje Arūnas Kučikas citavo vieno pokomunistinėse šalyse veikusio užsienio fondo eksperto pastebėjimus, kvestionuojančius pas mus vyraujančią nuomonę, jog materializmo ir savanaudiškumo nuostatos atėjusios iš Vakarų: vidutinis, nors ir daug didesnių galimybių turintis vakarietis gyvena santykinai santūriau ir labiau linkęs dalytis nei vidutinis Rytų europietis, nes atpažįsta ir liudija solidarumo būtinumą. Kitaip tariant, ir šiuo atžvilgiu nelabai jaučiamės esą Bažnyčia.

Šiandienis gyvenimas viskuo stelbia tikėjimo svarbą, nors vietoj jo tegali pasiūlyti vien alinamą darbą ir laikiną užsimiršimą po jo, dažną susvetimėjimą tarp sutuoktinių, nes nedrįstama ar nemokama kalbėtis apie tai, kas sunku, kas nesuprantama, kas iš tikro svarbu. Su tuo susietas ir nesusikalbėjimas su vaikais, nes jiems laiku neskiriama būtino dėmesio, jau nekalbant apie dar nematomą augančios kartos apleistumą ir destruktyvias to pasekmes, nes nemažas skaičius dabartinių vaikų, tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį, turi pamestinuko patirtį. Kitaip tariant, pasaulis be tikėjimo mums tegali pasiūlyti nuovargį, susvetimėjimą ir vienatvę, o galiausiai depresiją, nes dėl išaugusių materialinių rūpesčių vieni nuo kitų užsiveriame. Todėl net tikint reikia asmeniškų pastangų vis iš naujo tikėjimą „atsikovoti“ ir gilinti, jį siejant su savo gyvenimu: tikėjimo tiesos turi būti tikrinamos gyvenimu, o gyvenimo teisingumas tikrinamas tikėjimo tiesomis.

Bet tam, kad taip būtų, reikia susivokti, ką iš tikro tikime – skaityti Dievo žodį kasdien bent po truputį, taip pat ir grupelėse, aiškinantis ir meldžiantis, nes krikščioniškas tikėjimas yra grindžiamas Dievo žodžiu, priimant jį kaip Dievo meilės laišką mums. Viena iš pagrindinių mūsų tikėjimo problemų yra ta, kad jis nėra krikščioniškas tikėjimas tikrąja prasme, o greičiau vienpusis srautas dažnai mechaniškų maldų, nepaliaujamų prašymų ar skundų. Jei sakoma, kad Dievas žino, ko mums reikia dar mums burnos nepravėrus, svarbiau yra ne Jam kalbėti, o Jo klausytis, nes, kaip sako apaštalas Paulius, „tikėjimas yra iš klausymo, kai skelbiamas Dievo žodis (plg. Rom 10, 17). Tai reiškia, ir iš klausymo, ką Šv. Dvasia šia konkrečia Evangelijos eilute ar pastraipa, kurią skaitau širdyje klausydamasis, nori man pasakyti būtent šiandien, nes Dievas kalba ne abstrakčiai, bet kalbindamas kiekvieną mūsų jo gyvenimo konkretybėje. Juk būtent taip mes nuolat gauname Jo šviesą ir stipriname tikėjimo ryšį su gyvenimu.

Mūsų laikais, kai nebemokame klausytis nei Dievo, nei žmogaus, asmeniškai priimti Dievo meilę padeda Švč. Sakramento adoracija, ypač nuolatinė. Ji patraukia net tuos žmones, kuriems dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių ar įvykių sunku įeiti į Bažnyčios gyvenimą per bendrą liturgiją. Čia tiesiog būdami Jo akivaizdoje ir leisdami, kad Kristus pats mums kalbėtų, patiriame svarbiausią dalyką, pagrindinę evangelinę tiesą mums – kad kiekvienas esame Dievo nepaprastai mylimi, nes kaip asmenys, sukurti pagal Jo paveikslą, esame unikalūs ir besąlygiškai vertingi.  Juk ir tie, kaip pažymėjo Francis Fukuyama, kurie kaunasi dėl turto ar socialinės padėties, nes tik taip dabar matuojamas žmogaus vertingumas, tokiu būdu siekia ne ko kito, o kitų žmonių pripažinimo.[2] Jie netiki ir nejaučia, kad patys be nuopelnų yra savaime vertingi. Daugeliui mūsų tuo sunku patikėti, nes net Bažnyčioje, kaip karčiai yra pasakęs kardinolas Ratzingeris, žmogaus laimėjimai buvo laikomi vienintele realybe[3]. Jei priimame Kristaus artumą kaip Dievo meilę mums, mes palaipsniui išdrįstame priimti tiesą apie kiekvieno mūsų savaiminę vertę, ir tai padeda mums išsitiesti, atsiverti kitiems ir išlaisvina mūsų žmogiškąsias galias. Todėl tą reikia liudyti ir kitiems, išreiškiant šią tiesą savo dėmesiu jiems ir pagarba. Žmonės gal ne iš karto tą priims, nes viena iš didžiausių mūsų problemų, sakyčiau, nelaimių, yra ta, jog esame praradę savo kaip asmens savivertę[4], todėl sutinkame būti priemone didesniems pinigams, priemone vienas kito naudojimui ir išnaudojimui, kas galiausiai pakerta gyvenimo prasmę ir veda į depresiją, alkoholizmą, smurtą bei kitas negandas.

Mūsų tikėjimas pasaulio išbandymuose neišsilaikys, jei jis liks tik privatus. Jei esame įsitikinę krikščioniško tikėjimo tikrumu – jei atpažįstame, kad tai, ką sakė Kristus, o dabar skelbia Jo Bažnyčia, yra tiesa, jei širdies tyloje ir maldoje prisileidžiame Kristų, jei pažįstame Jo asmenišką artumą, kurio niekas negali nuginčyti, – tuomet mes ne tik suprantame, bet ir imame trokšti, kad ir kiti žmonės tą tiesą pažintų ir atsivertų Dievo teikiamo gyvenimo pilnatvei. Karlas Barthas apie tai kalba radikaliai: „Tikėjimas, neįgyjantis vienokios ar kitokios skelbimo formos, nesireiškiantis kaip pasitikėjimo Dievo žodžiu liudijimas, Dievo gailestingumo liudijimas, jei vengiama su skelbimu ir liudijimu susietų sunkumų, reiškiasi kaip netikėjimas, paklydimas, prietaras“[5]. Juk Dievas įsikūnija – apsireiškia Jėzuje Kristuje, kad būtų pažintas. Neretai ir mes patys įtikime tik sutikę tikrai tikintį žmogų – iš jo atviro veido, gerumo, ramybės, kantrumo, palankumo mums ir kitiems patiriame, kad tikėjimas yra tikras dalykas. Krikščioniškai tikėti ir taip gyventi, – sako Josephas Ratzingeris, – galima tik būnant bendratikiu – tikint drauge su kitais. Tik toks tikėjimas yra krikščioniškas: jis atveria mus ne tik Dievui, bet ir vienas kitam ir taip leidžia patirti tai, ko kiekvieno žmogaus širdis labiausiai trokšta – būti mylimam ir mylėti. Būtent tik Bažnyčioje kaip bendruomenėje mes to mokomės, nes tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu padeda priimti vieniems kitus – priimti tokius, kokie esame. Tik šitaip galime palengva keistis.

Čia priėjau prie dalyko, kuris kol kas yra didžiulė kliūtis mūsų tikėjimui augti. Jei tą atpažinsime ir bandysime keisti, tai gali tapti dideliu postūmiu mūsų Bažnyčios gyvenime. Kalbu apie išpažinties supratimą ir praktiką. Vengdami šios nemalonios, sakyčiau „buhalterinės ataskaitos“, kurią žmonės susirašo pagal maldyne pateikiamus punktus (nurodyta, kad reikia išvardyti nuodėmes ir pasakyti jų skaičių), jie eina išpažinties daugiausia tik prieš didžiausias šventes. Po jos gal jaučia šiokį tokį palengvėjimą bent jau kaip atlikę pareigą, tačiau nelabai supranta viso to prasmės ir tai neduoda jiems šviesos gyvenimui, juolab kad prieššventinės išpažinties eilės riboja kunigo galimybę pasakyti ką nors daugiau, nei vieną kitą bendrą dalyką, kurio iš nemalonaus susijaudinimo tie gal ir neišgirsta.

Išpažinties vertę ir prasmę man padėjo suprasti dvasios tėvo perduota patirtis. Kai jis buvo dar vaikas po išpažinties kunigas jam pirmiausia sakydavo: „Džiaukis ir pasitikėk, nes visą, ką tu dabar pasakei, Dievas paėmė, tu išlaisvintas, ir pasistenk to daugiau nedaryti“. Todėl atgailai duodamas nedidelę užduotį santykiui atitaisyti, jis visuomet pridurdavo: „O dabar eik ir nusipirk savo mėgstamiausią pyragaitį…“ Išpažintis ir atgaila yra malonė, nes tai galimybė būti panardintam į Dievo gailestingumo jūrą. Ir jei mums paaiškintų, kad tai ne smerktinų veiksmų ataskaita (Viena pagyvenusi moteris sakė: „Tai kad aš nuodėmės nedarau – gyvenu viena…“), bet mums duodama malonė atpažinti, kur ir kaip mes užvėrėme savo širdį Dievui, tėvams, sutuoktiniui, vaikams, bendradarbiams ar net kažkokiam žmogui gatvėje, mes kitaip į ją reaguotume. Net norėtume savo nuodėmes atpažinti, apgailėti ir Viešpačiui atiduoti, kad per Jo gailestingumą mūsų širdis vėl atsivertų, ir mes galėtume atviru veidu atsiprašyti, atleisti ir patirti susitaikymo džiaugsmą, kuris yra gyvenimo jėga.

Jei stebime kokios nors didelės religinės šventės transliaciją per televiziją, ką mes matome? Minią net ne susikaupusių, bet greičiau dar neprabudusių veidų, žvelgiančių blausiomis akimis, ir tik vieną kitą gyvą žvilgsnį… Tai vis dar negyvo tikėjimo, mumyse dar neprabudusios Bažnyčios išraiška.

Kelias sąmoningam tikėjimui, – kad tikėjimas keistų mūsų gyvenimą, – yra ne vien autentiška išpažinties praktika, kurios mes stokojame ir kuriai reikia prašyti pagalbos. Žmonėms, kad jie pasijustų oriai, kaip suprantantys, norintys ir galintys dalyvauti Bažnyčios gyvenime, reikia daugelį dalykų aiškinti jų eigoje, aiškinti paprastai ir ne kartą, drąsinant net tokiam paprastam judesiui, kaip ištiesti šalia esančiam ranką ir palinkėti Kristaus ramybės. Turbūt kunigams atrodo, kad viskas ir taip turėtų būti aišku… Tačiau mūsų pagarba žmogui – tai pirmiausia matyti, kaip jis reaguoja, kas iš tikro su juo vyksta, ir klausiant bei atsakant jam atitinkamai padėti. Šitoks dėmesys kitam yra ne našta, o džiaugsmas, ir pirmiausia mums, nes mus pačius išveda iš uždarumo – mes atpažįstame, kas esame tik kito akivaizdoje ir kito dėka.

Taigi dar gilesnis dalykas, kad tikėjimas keistų mūsų gyvenimą (Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ – Jn 10, 10), yra asmeninių rekolekcijų praktika. Kalbu ne apie „dvasingas paskaitas“ kokia nors tema, kai į mus tarsi nebylius indus pilama kažkieno išmintis, bet apie galimybę per Dievo žodį, maldą, su palydėtojo pagalba asmeniškai atsiverti Šv. Dvasiai, t.y. Dievo meilės šviesoje pamatyti save visoje savo santykių, skausmo, priklausomybių ar baimių tikrovėje. Tai ir yra atsivertimas – esminis atsivėrimas Dievui ir kartu savęs atvėrimas. Būtent tai mus išlaisvina ir išveda į gyvenimą, į troškimą būti Bažnyčia. Tie, kurie tokių rekolekcijų „paragavo“, žino nelygstamą atsivėrimo Dievui vertę, liudija tą kitiems bei drąsina, ir tokioms rekolekcijoms jau renkasi eilės. Manyčiau, kad būtų gerai šią galimybė užtikrinti pirmiausia kunigams ir seminaristams – Bažnyčioje daug kas keistųsi. Mums visiems reikia Dievo prisilietimo ir gydymo. Gyvenimo patirties žaizdotumas ir žmogiškas bei dvasinis nebrandumas kol kas visuomenėje nemažėja, bet auga. Todėl darosi nesuprantama, kodėl pas mus vis dar delsiama ir tik fragmentiškai atsiveriama visuotinėje Bažnyčioje esamai vidinio išgydymo vaisingai patirčiai. Bijoma neišlaikyti norom nenorom kuriamo Bažnyčioje tam tikro kunigo įvaizdžio, išgirsti teisėtus žodžius „gydytojau, pats pasigydyk“? O gal mes dar nesuprantam esminės evangelinės žinios „Jo žaizdomis mes buvome išgydyti“ (plg. Iz 53, 5) ir nedrįstam Kristui patikėti savo žaizdų, kad per jas Jis gydytų ir teiktų gyvybę kitiems? Juk dabartinė vien sakramentinių „paslaugų“ teikimo rutina (tuo tampa Krikštas, Pirmoji komunija, bet labiausiai laidojimas ir Mišios už mirusiuosius) baigia nualinti net tuos kunigus, kurie trokšta visavertiškai tarnauti.

Tai savo ruožtu keistų ir kitą Bažnyčiai itin svarbų dalyką – tikėjimo pagrindų perdavimą. Kol kas katalikiškos tikybos mokymui savo vaikus patiki daugelis tėvų. Gal iš tradicijos, gal iš pareigos suteikti vaikui bent krikščioniškų tiesų ir elgsenos nuovoką, nes patys to nelabai turi, kad jis nesijaustų balta varna bažnyčioje, kaip gailiai atrodo ne vienas valdžios žmogus, ten patekantis vien per šventes. Taigi tinkamas tikybos mokymas kalbinant vaiką realiose gyvenimo situacijose ir jam atveriant Dievo bei artimo meilės svarbą jo gyvenime galėtų būti tikromis „durimis“ eiti į Bažnyčią, o tampa kuo? Dar vienu įvaizdžio kūrimo būdu, nuo gyvenimo atsietu „pamaldžiu“ buvimu ar šiaip pakalbėjimu ar žaidimu, kuris priimtinas iki Pirmosios komunijos, kai įsiamžinama nuotraukoje su gražia suknele ir žvakele rankoje, kad būtume  „kaip visi“. Statistika rodo, kad po to tikybą lankančių vaikų skaičius gan smarkiai krinta.

Bažnyčios ypatingos pastangos, kurios dabar skiriamos jaunimui, nes be jo nebus Bažnyčios ateities, manau, taip pat nėra labai vaisingos. Tą rodo jau kai kurių parapijų patirtis. Jaunimas renkasi uždaromis grupelėmis, gerai ir net prasmingai leidžia laiką (organizuojami žygiai, stovyklos, kiti jaunatviški renginiai), bet dažniausiai negavęs svarbios užduoties tikėjimo ir tarnystės džiaugsmą nešti į visą bendruomenę bei ieškoti būdų, kaip į ją įsilieti, atėjus metui, kai jaunus žmones užgula mokslo, darbo ir sukurtos šeimos rūpesčiai, jie iš tokio „jaunatviško“ gyvenimo Bažnyčioje po truputį traukiasi kaip iš pereito jaunystės etapo.

Taigi prieinu prie svarbiausio dalyko, į ką reikia sudėti ne tik mūsų viltis, bet ir sutelkti realias pastangas: kol krikščioniško tikėjimo ir maldos praktika nepersikels į šeimą, kol šeima nebus Bažnyčios gyvenimo centre, sekuliaraus gyvenimo vilionės nustelbs net katechizuotų vaikų tikėjimą. Net Bažnyčioje ūgtelėjęs katalikiškas jaunimas, sukūręs šeimas, pasitrauks į jas, į Bažnyčią ateidamas geriausiu atveju tik per sekmadienio Mišias. Kol Bažnyčioje realiai nebus stiprinama šeima kaip „mažoji – namų Bažnyčia“ ir pirminė meilės bendruomenė, nesustiprės mūsų asmeniško tarpusavio ryšio patirtis, atvirumo ir pasitikėjimo patirtis – kiekvieno asmens nelygstamos vertės patirtis. Neužtenka tik trumpalaikio ir dažnai formalaus sužadėtinių rengimo santuokai, pati šeima turi būti realus Bažnyčios rūpestis, ir tada ji taps tikrąja viltimi mūsų tikėjimo ir gyvenimo vienybei. Kai pavieniui ateinantys šeimos nariai mokysis būti šeima – vienu kūnu, Bažnyčioje deramą vietą turės visi: ir vaikai, ir jaunimas, ir seneliai. Tuomet ir vienuolių bei viengungių pašaukimas Bažnyčios tarnystei bus labiau įprasmintas ir kunigų celibatas – taip pat, nes šeimos meilės tikrovė ir gyvybė tam bus tikra atrama, visus stiprinanti Kristaus meilės bendrystei ir dalijimuisi ja Bažnyčioje.

Dar vienas dalykas, kuris gerokai sustiprintų tikėjimo ir gyvenimo ryšį ir kurio stygius stabdo Šventosios Dvasios proveržį, yra tas, kad mes gyvename atsiskyrę nuo kitų brolių krikščionių: stačiatikių ir įvairių denominacijų protestantų – liuteronų, reformatų, baptistų, sekmininkų bei kitų mažesnių gyvai tikinčių krikščionių bendruomenių, kurios yra mūsų miestuose, mūsų kaimynystėje. Mes, katalikai, būdami didžiausia Bažnyčia Lietuvoje, vis dar leidžiame sau likti nedėmesingi kitiems krikščionims ir neatviri. Nepriimdami jų kaip kiek kitokių akivaizdos, t.y. nebūdami „veidrodžiais“ vieni kitiems, mes nesiekiame pažinti ir katalikų tikėjimo turtų, todėl esame ne tokie sąmoningi ir gyvi, nei tie (pavyzdžiui latviai katalikai), kurių kaimynai yra didelės kitų krikščioniškų konfesijų bažnyčios. Juo labiau negalime patirti bendro tikėjimo, kad Kristus yra tarp mūsų, džiaugsmo – vienos Kristaus Bažnyčios džiaugsmo, kurios susiskaldymas yra pasauliui didžiausias liudijimas prieš krikščionybę. Juk pirmieji krikščionys buvo atpažįstami tarp netikinčiųjų pagal tai, kaip jie vienas kitą myli.

Jėzus savo kančios išvakarėse kreipėsi į Tėvą: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Šiandien, kai pasaulis vis iš naujo ir garsiau abejoja, ar Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, turėtų būti akivaizdu, jog tai, kad Jo sekėjai būtų viena, yra didžiausias stebuklas, kurio Jėzus troško – stebuklas, galintis paveikti pasaulį taip, kad šis įtikėtų. Suprantama, kad tą įgyvendins ne mūsų formaliai rengiamos pamaldos per krikščionių vienybės savaitę, ne paskiri ekumeniniai renginiai, bet Jėga iš aukštybių, jei mes jai atsiversime, kad ji pirmiausia suvienytų mus pačius kaip asmenis mūsų tapatybės gelmėje. „Tai turėtų būti vienybė, kuri įgalina asmenišką laisvę, dovanodama mums patirtį, jog kiekvienas esame unikalūs ir nelygstami asmenys. Tai Slėpinio, kurio siekia religinė patirtis, esmė: Vienybė ir nuo jos neatsiejama absoliuti Laisvė – Švč. Trejybės gyvenimas, į kurį esame kviečiami.“[6] Juk Jėzus neliudija tik save patį, bet visad kartu ir Tėvą, ir Jo siųstas visiškai laisvai save paaukoja. „Jo įsikūnijimas neapsiriboja vien kūnu, pradėtu Marijos įsčiose, – toliau sako Lorenzo Albacete, – bet Jis taip pat veikia ir siekdamas įkūnyti vienybę tarp Jį tikinčiųjų – Kristaus Kūno vienybę. Jo realus buvimas Eucharistijoje yra tam, kad sukurtų kas buvo vadinama Realiu Kristaus Buvimu – būtent vienybę tarp jo pasekėjų, kurie sudaro Jo Kūną, vienybę istorijoje, kurios kaip Slėpinio ilgisi mūsų širdis.“

Tai yra ypatinga Bažnyčios viltis net visų priešiškumų, skandalų ir mūsų nuodėmingumo akivaizdoje – Kristaus Bažnyčios meilė, kuri neštų viltį ir pasauliui.

Bernardinai.lt

 


 

[1] Buber, M., Dialogo principas II, Vilnius, Katalikų pasaulis, 2001, p. 88-89.

[2] Fukuyama F., Trust: The Social Virtues and the Creation of Prosperity. New York: The Free Press, 1995, p. 19; Fukuyama F., The End of History and the Last Man, New York: The Free Press, 1992.

[3] Ratzinger J., „Kodėl aš dar Bažnyčioje“/ Naujasis Židinys-Aidai, 2005, Nr. 6, p. 265.

[4] Tą rodo 1999 metų Europos vertybių tyrimo duomenų analizė. Plačiau žr. Laumenskaitė I.E., Vertybini orientacijų pokyčiai Lietuvoje ir nauji iššūkiai, www.religija.lt/content/view/23/47, 04.07.15.

[5] Barth, K., Dogmatics in Outline. Harper Collins Publishers, 1959, p. 28-34.

[6] Albacete L., “The Greatest Miracle”, in: Traces, Litterae communionis, No 6, 2001.