2006 06 05

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Laisvės kryžkelės (XIX).Pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių kalinimo vietos Lietuvoje

Okupavę Lietuvą, sovietai įsteigė daugybę įkalinimo vietų. Dauguma jų buvo skirtos politiniams priešininkams palaužti bei „perauklėti“.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Sovietams reokupavus Lietuvą, LSSR NKVD aparate buvo ir Kalėjimų skyrius. Kalėjimų skyriui (viršininkas Čečevas) priklausė dvylika miestų kalėjimų. Skyriaus operatyvinis poskyris užsiėmė jam pavaldžių kalėjimų darbuotojų (kalėjimų prižiūrėtojų, apsaugos) tikrinimu, kalinių izoliavimo ir režimo stiprinimu, taip pat kalinių sekimu ir jų verbavimu.

Pataisos darbų kolonijų skyriui (Otdel ispravitelno trudovych kolonij, OITK) priklausė Vilniaus pataisos darbų kolonija (ispravitelno trudovaja kolonija, ITK) Nr. 1 ir Pravieniškių pataisos darbų kolonija Nr. 2. Vėlesniais metais MVD sistemoje buvo įsteigta daugiau tokių kolonijų. Jų kaliniai dirbo pramonės, medžio apdirbimo, durpių kasimo darbus. NKVD OITK priklausęs operatyvinis skyrius sekė ir verbavo kalinius, rinko apie juos kompromituojančius duomenis ir pan.

1946 m. kovo 15 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimu SSRS NKGB buvo pavadintas SSRS valstybės saugumo ministerija (SSRS MGB). Atitinkamai ir vietinės NKGB valdybos bei skyriai buvo pavadinti MGB valdybomis ir skyriais.

1946 m. gruodžio mėn. įsteigto LSSR MGB Kalėjimų poskyrio žinioje buvo MGB vidaus kalėjimai prie MGB miestų bei apskričių skyrių būstinių. 1949 m. MGB Kalėjimų poskyriui priklausė 22 vidaus kalėjimai. Centriniame MGB pastate Vilniuje veikęs vidaus kalėjimas buvo išskiriamas kaip atskiras padalinys. Vilniaus vidaus kalėjimui buvo numatytas 200 žmonių limitas, bet visą pirmąjį pokario penkmetį LSSR MGB vadovybė ir kalėjimo administracija prašė padidinti limitą iki 400, atitinkamai išplėstas ir personalas. Po MGB administraciniu pastatu esančiuose pusrūsiuose per visą Gedimino prospektą, Aukų ir Vasario 16-osios gatvių perimetrą 1946 m. buvo 58 kameros; jos užėmė 883 m2 plotą.

1954 m. kovo 13 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu buvo įkurtas Valstybės saugumo komitetas (KGB). Buvęs MGB–MVD vidaus kalėjimas tapo KGB vidaus kalėjimu. 1959 m. birželio 23 d. supaprastinus SSRS KGB Kalėjimų skyrių, KGB tardymo izoliatoriai buvo perduoti Įskaitos ir Archyvų skyriams (nuo 1966 m. – 10-asis skyrius) ir centre, ir periferijoje.

Apie savo išgyvenimus sovietų kalinimo vietose Lietuvoje pasakoja keturi buvę politiniai kaliniai. Pirmasis pašnekovas – Jonas Abukauskas. Jis nuo 1945 m. iki 1947 m. kalėjo Macikų lageryje, netoli Šilutės. Ten jis pateko už tai, kad 1944 m. praėjus frontui buvo prisirinkęs ginklų, t. y. už nelegalų ginklų laikymą. Tačiau Macikuose jis nebuvo laikomas politiniu kaliniu. Iš lagerio jis buvo paleistas 1947 m. rugpjūčio mėn. Grįžęs namo, į Aukštaitiją, iš karto užmezgė ryšius su partizanais, buvo jų ryšininku, o 1949 m. buvo priimtas į brolių Stasiškių vadovaujamą būrį. Partizanavo iki 1952 m. Taigi pasakoja Jonas Abukauskas:

Lageryje

„Nesakyčiau, kad mirtingumas Macikų lageryje buvo labai didelis. Visi buvo alkani, bet iš bado niekas nemirė. Vienas jaunas vyras mirė persivalgęs arkliams skirtų avižų. Tą pačią dieną jam nieko kaip ir neatsitiko, bet kitą rytą, atėjus laikui eiti į darbą, jis jau nebeatsikėlė. Avižos išbrinko žarnyne, ir tai buvo jo mirties priežastis.

Lageryje būdavo tokios tariamos medicininės komisijos. Retkarčiais reikėdavo „pereiti“ tą komisiją. Ten mus, kalinius, sverdavo, matuodavo… Jei svoris būdavo kritiškas, kalinius siųsdavo į OP – ozdorovitelnyj punkt, lietuviškai tai būtų kaip ir sveikatos sustiprinimo punktas. Kalinius, patekusius į tą punktą, galima būtų prilyginti Rusijos lagerių „dachodiagoms“ arba vokiečių konclagerių klipatoms. Tiesa, kaliniai, anksčiau kalėję Rusijos lageriuose, sakydavo, kad Macikuose yra daug blogiau.

Tai štai 1947 m. ir aš patekau į tą OP. Ten kaliniai „taisydavo sveikatą“ apie du mėnesius. Būnant OP nevarydavo į darbą ir neva šiek tiek geriau maitindavo. Bet kol tas papildomas maistas pasiekdavo kalinius, nelabai kas iš jo ir likdavo. Ypač į atmintį įstrigo tas momentas, kai praleidus du mėnesius OP, reikėjo iš naujo eiti medicininę komisiją. Ji kalinius sverdavo ir žiūrėdavo, kiek pastarieji priaugo svorio. Pats OP viršininkas buvo senas storas žydas. Surengė jis tą komisiją iš ryto po pusryčių, ėmė sverti kalinius. Ir staiga nusprendė viską tęsti po pietų. Visiems buvo labai aišku, dėl kokių priežasčių…“

Suimti antisovietinio pasipriešinimo dalyviai dažniausiai buvo kalinimai ir tardomi didesniuose apskrities, kurioje jie veikė ir buvo areštuoti, kalėjimuose. Vėliau, jau išgirdę nuosprendį, jie buvo pervežami į kurį nors Vilniaus persiuntimo kalėjimą, o iš ten etapais buvo vežami į įkalinimo vietas Rusijos gilumoje. Apie Vilniaus persiuntimo kalėjimą, buvusį Sluškų rūmuose, Kosciuškos gatvėje, pasakoja kitas pašnekovas – buvęs Tauro apygardos Igliaukos apylinkių partizanų ryšininkas Algirdas Kujalis, sovietų už šią veiklą nuteistas 25 metams. Pasakojime veiksmas vyksta 1950 m. pabaigoje – 1951 m. pradžioje.

„Prieš etapą kaip paprastai mus nuvedė į pirtį, o vakare, sutemus, susodino į mašiną, uždėjo antrankius ir dar įsodino kelis kriminalinius – pajudėti buvo neįmanoma. Ir dar ginkluota sargyba. Ir taip mus nuvežė į Marijampolės geležinkelio stotį. Viskas buvo apsupta dviejų eilių enkavėdistų, kurie vaikė prie artimųjų mėginusius prasibrauti žmones. Sulaipino mus į taip vadinamą Stolypino vagoną. Vagonas nebuvo labai perpildytas, sėdėjome laisvokai. Vėliau traukinys stabtelėjo Kaune, ten įlaipino labai „blatnų“ kriminalinių kalinių ir tada jau vežė į Vilnių.

Vilniaus geležinkelio stotyje mus išlaipino ir mažomis grupelėmis vedė skersai per visą geležinkelio stotį į dabartinę berods Tankistų gatvę (dabar Dzūkų g. – aut. pastaba). O ten jau laukė vadinamas „varanokas“. Jame mus suguldė ir vežė. Kur vežė, orientuotis buvo sunku, tik jautėme, kad posūkių buvo daug. Atvežė į Kosciuškos gatvę. Ten buvo persiuntimo kalėjimas (buvusiuose Sluškų rūmuose – aut. pastaba). Į mūsų daiktus kaipmat ėmė skersakiuoti kriminaliniai nusikaltėliai, bet mes buvome jauni ir stiprūs, todėl mūsų kliudyti jie nedrįso. Pirtyje taip pat prausėmės pasikeisdami – vieni prausėsi, kiti saugojo daiktus. Po pirties mus nuvedė į kameras. Jos buvo trečiame aukšte. Kamera buvo didelė, o joje jau buvo nemažai žmonių. Apie trisdešimt. Vietos buvo daug, buvo sukalti dviaukščiai gultai, bet gulėti teko apsirengus ant grynų lentų. Pasivaikščiojimams išvesdavo kelių kamerų kalinius į bendrą aikštę. Pasivaikščiojimų aikštėje buvo netgi kioskas, jame galima buvo nusipirkti sąsiuvinių.

O kameros su kiekviena diena pilnėjo. Antrame aukšte buvo moterų kameros, tai mūsų gyvenimą labai paįvairino susirašinėjimas su jomis. Mes, visi bendrabyliai, buvome kartu. Pirmąjį išvežė Urboną Petrą. O po Naujųjų metų (1951 m. pradžioje – aut. pastaba) ir mus visus iššaukė į etapą…“

Sovietų suimti rezistencijos vadai, žymesni rezistencijos dalyviai dažniausiai būdavo kalinami ir tardomi Vilniaus MGB–KGB kalėjime. Pasibaigus tardymams, išklausę sovietinio teismo nuosprendį, nuteistieji dažniausiai būdavo perkeliami į Lukiškių kalėjimą, o jis tuo metu priklausė persiuntimo kalėjimų kategorijai. Jei žmogui būdavo paskirta mirties bausmė, tai visuomet jis būdavo uždaromas į specialiai įrengtą mirtininkų kamerą Lukiškėse. Tik nuosprendžio vykdymo dieną vėl būdavo pervežamas į MGB–KGB kalėjimą. Ten šaudymo kameroje būdavo įvykdoma egzekucija. Mirties nuosprendžiai MGB–KGB kalėjime buvo vykdomi nuo 1944 m. iki 1947 m. gegužės 26 d. Šiuo laikotarpiu ten buvo nužudyta apie 760 žmonių. Nužudytųjų kūnai slapčiomis nakties metu būdavo išvežami ir užkasami buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje. 1950 m. mirties bausmės vykdymai buvo atnaujinti ir šiose patalpose tęsėsi iki 1962 m. Vilniaus MGB–KGB kalėjime vėl buvo šaudomi žmonės…

Prieš kelerius metus nužudytųjų palaikai buvo ekshumuoti ir perlaidoti toje pat vietoje įrengtame kolumbariume, nužudytųjų pavardės iškaltos ant buvusio KGB pastato cokolio, buvusiame MGB-KGB kalėjime, taip pat ir šaudymo kameroje įrengtos Genocido aukų muziejaus ekspozicijos (Aukų g. 2, Vilnius).

Apie mirtininkų kamerą Lukiškių kalėjime, Vilniuje, 1955 m. pasakoja Žemaičių apygardos partizanas, paskutinis Šatrijos rinktinės vadas Povilas Bagdonas-Atlantas. Jis buvo suimtas 1954 m. spalio 24 d., nuteistas mirties bausme, tačiau vėliau bausmė pakeista į 25 metus lagerių.

„Po tardymų buvo teismas ir nuteisė mane mirties bausme sušaudant. Bet iš karto po nuosprendžio liepė rašyti malonės prašymą. Nenorėjau tų iliuzijų, todėl, motyvuodamas tuo, kad esu sužeistas, rašyti malonės prašymą atsisakiau. Bet jie patys viską surašė ir man davė tik pasirašyti. Po to keturis su puse mėnesio praleidau mirtininkų kameroje. Sėdėjau ten ir vienas, ir dviese, ir trise…

Buvau visiškai basas, apsiauti niekas nieko neduoda, ir iš viso nieko neduoda. Bet leisdavo nuo ryto iki vakaro žaisti šachmatais. Taip pat patiems liepdavo išsišluoti kamerą. Tada ir pastebėjau, kad iš vielos, kuria buvo surišta šluota, galima pasidaryti adatą. Šiaip ne taip atlaužiau gabalą vielos ir iš jos pasidirbom adatą. Tą adatą darėme tris mėnesius. Trise. Ir padarėme. Dabar kas taip lieptų, jokiu būdu nepadaryčiau, o tada buvome pripratę iš nebūto padaryti būtą…

Jeigu ką nors iš mirtininkų kamerų išvesdavo, kitą rytą jau visi kaliniai žinodavo, ką išvedė. Ryšys tarp visų kamerų buvo palaikomas Morzės abėcėle. Per kameras buvo pravesti stori šildymo vamzdžiai – mažiausias barkštelėjimas į tą vamzdį buvo girdimas visur. Prižiūrėtojai, aišku, stengdavosi neleisti palaikyti ryšio tarp kamerų, bet mes rasdavome įvairiausių būdų juos apkvailinti. Pavyzdžiui, naktį atsigulus ir apsiklojus, tarp kojų pirštų buvo įspraudžiamas dantų šepetukas, ir tokiu būdu buvo kalama morzė. O visi apsimesdavo miegančiais. Visokių dalykų susigalvodavome. Ir laikas greičiau bėgdavo. Prižiūrėtojai eidavo iš proto, bet nieko negalėjo padaryti. O mums kas – mes taip ar taip nuteisti mirties bausme. Norite – šaudykite, geriau būtų, kad šiandien…

Vėliau mirties bausmę pakeitė į 25 metus. Buvo sekmadienio rytas. Neprisimenu, ką tada veikėme, bet prižiūrėtojas, pradaręs duris, ištarė mano pavardę ir liepė sekti paskui. Nuvedė į didelį kabinetą antrame aukšte. Ten jau laukė toks ministras Liaudis. Buvo labai keista, nes jis man padavė ranką, nors su kaliniais niekas taip nesisveikindavo. Pasiteiravo apie savijautą. Atsakiau, kad, ko gero, jis pats apie mano savijautą puikiai numano. Tada jis man ir pasakė, kad mirties bausmė man pakeista į 25 metus. Dar pasiteiravo, ar aš tuo patenkintas…“

Paskutinis pašnekovas – buvęs desantininkas Edvardas Brinklys, baigęs vokiečių Abvero žvalgų mokyklą netoli Karaliaučiaus. 1945 m. jis buvo parašiutu nuleistas Aukštaitijoje, tačiau netrukus pakliuvo į sovietinio saugumo rankas. Buvo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista į 25 metus lagerių. E. Brinklys pasakoja apie MGB–KGB kalėjimą ir Lukiškes 1945 m.:

„Ten tai jau „džiaugsmo“ buvo – pirmiausia prasidėjo dėmėtoji šiltinė. Mano kameroje žmonės krito kaip lapai. Aš ėjau tų lavonų išnešinėti, ištempinėti. Nervai nebelaikė – pačiam norėjosi kuo greičiau mirti. Negana to, žydų tautybės tardytojai nuolat darė psichologinį spaudimą. Išsikviesdavo, kalbėdavo su manimi vokiškai, vis klausdavo ar žinau, kad tikrai būsiu sušaudytas. Atsakydavau, kad anokia čia paslaptis…

Tardymų metu nieko ypatingo neklausinėjo, nes ir apie desantininkų mokyklas, ir apie visą pogrindinį jie žinojo geriau negu mes patys. Bet vis tiek tardė ir kankino. Apie mirties bausmę mes žinojome ir nieko kito nesitikėjome. Šaudė tuose pačiuose rūmuose. Vesdavo žmogų koridoriumi, nušaudavo ir – Tuskulėnuose… Visi jie buvo budeliai, kitokių ten ir nebuvo. Ypač pasižymėjo žydai. Vienintelis rusas karininkas buvo padoresnis. Lietuvių pareigūnų iš viso neteko sutikti. Vien rusai ir žydai.

Galiausiai baigėsi tardymai, ir mane iš KGB kalėjimo nuvežė į Lukiškių kalėjimą. Sėdėjau vienutėje. Toje „vienutėje“ buvome trylika žmonių. Miegojome ant betoninių grindų ir vartėmės sutartinai, kaip pagal komandą. Taip ir laukėme teismo. Svarbiausia, kad žinojome, ko tikėtis – sušaudymo“.