2018 01 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Iš archyvų. Dainius Žalimas: absurdiška kalbėti, jog Klaipėdos kraštą Lietuva okupavo

Klaipėdos krašto savanorių armijos paradas. Klaipėda, 1923 m. vasario 16 d.

Šiandien minime 95-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines. Kviečiame skaityti tekstą iš „Bernardinai.lt“ archyvų. 

2006 m. vasarą Lietuvoje buvo kilusi diskusija dėl Klaipėdos krašto atgavimo minėjimo, tuometiniam Lietuvos istorijos instituto direktoriui dr. A. Nikžentaičiui išsakius nuomonę, kad Lietuva Klaipėdos kraštą tiesiog okupavo, Pasak jo, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos buvo įvykdytas Lietuvos vyriausybės iniciatyva, naudojant karinę jėgą, prisidengiant tariama tautų apsisprendimo teise, todėl šio įvykio minėjimas, ypač diskusijų tarp Lietuvos ir Rusijos dėl Baltijos valstybių okupacijos fone, yra nepriimtinas. Į tokį pareiškimą audringai reagavo grupė Seimo narių.

Pasak dabartinio Konstitucinio teismo pirmininko, kuris 2006 metais ėjo Vilniaus universiteto Tarptautinės teisės katedros vedėjo pareigas, doc. dr. Dainiaus Žalimo, minėti argumentai atrodo kaip nesusipratimas tarptautinės teisės požiūriu. 

Kaip Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas?

Po Pirmojo pasaulinio karo 1919 metais buvo sudaryta Versalio taikos sutartis. Joje buvo pradėta spręsti Klaipėdos krašto problema. Šioje sutartyje (99 str.) Vokietija atsisakė savo suverenių teisių į Klaipėdos kraštą ir įsipareigojo pripažinti visus Antantės, t.y. sąjungininkų, sprendimus dėl šios teritorijos. Vadinasi, nuo sutarties sudarymo Vokietija Klaipėdos neteko. Jos administravimą iki galutinio krašto likimo sprendimo perėmė Antantė ir buvo akivaizdu, kad Klaipėdos kraštas Vokietijai jau nebepriklausys. Iš esmės vienintele pretendente į šį kraštą – dėl etninių ir istorinių ryšių bei gyventojų sudėties – liko Lietuva. Beje, pati Antantė atvirai deklaravo savo ketinimus ateityje iš Vokietijos perimtą Klaipėdos kraštą perduoti Lietuvai, tačiau delsė tai daryti, motyvuodama, kad 1919-1922 metais dar buvo ne visiškai aiškus Lietuvos valstybės statusas ir jos ateitis (de jure Lietuva kaip tik ir buvo pripažinta tik 1921-1922 metais). Štai Paryžiaus taikos konferencijos, kuri ir priėmė Versalio sutartį, pirmininkas Klemenso, komentuodamas minėtą sutarties 99 straipsnį apie Klaipėdos kraštą, kalbėjo taip: „šis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas daudiausia yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos suverenumui, ypač jau dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienatinis Lietuvos išėjimas į jūrą“. Žinoma, kad panašiai faktas, jog Kaunas ar Vilnius 1918-1919 metais buvo daugiausia lenkakalbis miestas, taip pat negalėtų paneigti Lietuvos valstybės susiformavimo, laisvai apsisprendus Tautai, teisėtumo ir pagrįstumo.

1921 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas viešai įpareigoja vyriausybę imtis priemonių, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Vykdydami šį Seimo įpareigojimą, Lietuvos vyriausybės remiami kariniai daliniai, kuriuose yra ir vietinių gyventojų, užima Klaipėdą. Vos mėnesiui praslinkus, t. y. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių Taryba, nelaikydama to fakto jokia okupacija, Klaipėdos krašto valdymą ir teises į šį kraštą perdavė Lietuvai (įvykdė tai, ką ir taip planavo dar 1919 metais). O 1924 metų gegužės 8 dieną buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija, kuri reiškia galutinį tarptautinį šio krašto pripažinimą integralia Lietuvos teritorija. Tuo tarpu Vokietija, kaip minėjau, Versalio sutartimi atsisakiusi Klaipėdos krašto, tokį Antantės sprendimą jau buvo iš anksto įsipareigojusi pripažinti. Taigi Klaipėdos Konvencija galutinai išsprendė Klaipėdos priklausomybės klausimą ir buvo nuosekli Versalio sutarties tąsa.

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas sutinkamas Klaipėdos geležinkelio stotyje. 1923 m.

Vadinasi, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos nėra okupacija, pridengta „tariama tautų apsisprendimo teise“?

Atsižvelgiant į visa tai, ką minėjau, keista ir teisės požiūriu nepagrįsta Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos vadinti okupacija. Okupacija yra laikinas svetimos valstybės (priešo) teritorijos užėmimas. Tuo tarpu Lietuva 1923 metais neužpuolė jokios valstybės. neužėmė svetimos valstybės (juo labiau, priešo) teritorijos, Klaipėdos kraštas Vokietijai tuo metu jau nebepriklausė, tai buvo laikinai administruojama Antantės teritorija (laikinas kondominiumas), kurią planuota perduoti Lietuvai. Todėl netrukus po 1923 m. sausio sukilimo Klaipėdos kraštas ir buvo pripažintas Lietuvai.

1925 m. tarp Lietuvos ir Vokietijos pasirašyta optacijos, t. y. pilietybės pasirinkimo, sutartis. Iš tuo metu Klaipėdos krašte buvusių 141600 gyventojų, tik 13200 pasirenka Vokietijos pilietybę. Šis faktas dar kartą patvirtina, jog kalbos apie tai, kad Klaipėda buvo prijungta remiantis „tariama tautų apsisprendimo teise“, vertintinos kaip nesusipratimas. Logiškai tęsiant tokio pobūdžio teiginius ilgainiui galima suabejoti ir pačios Lietuvos valstybės egzistavimo pagrindu, kuriuo, beje, taip pat yra laisvas tautos apsisprendimas, atspindėtas pamatiniuose Lietuvos valstybės konstituciniuose aktuose – 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos Nepriklausomybės akte ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijoje dėl atkurtos demokratinės Lietuvos valstybės. Gal ir atsitiktinumas, bet būtent dabar Rusijoje kai kuriuose teisininkų ir istorikų sluoksniuose keliamos teorijos dėl tariamai netikro lietuvių apsisprendimo kurti savo valstybę 1918 metais. Netikro dėl to, kad jis padarytas vokiečių okupacijos sąlygomis.

Juo labiau keista Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos prilyginti Baltijos valstybių okupacijai 1940 metais. SSRS įvykdė agresiją – užpuolė nepriklausomas Baltijos valstybes, okupavo jų teritoriją. Todėl ir Baltijos valstybių aneksijos tarptautinė bendrija nepripažino. Aš jau nekalbu apie didžiulius dėl okupacijos padarytus nuostolius Baltijos valstybėms ir tautoms.

Kokią tada reikšmę turėjo 1928 metų Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl sienos?

1928 m. sausio 29 d. Vokietijos ir Lietuvos sienos sutartimi vokiečiai tik dar kartą pripažino tai, ką jie buvo įsipareigoję pripažinti Versalio sutartimi – tai, jog Klaipėda Vokietijai nepriklauso, o imperinės Vokietijos ir imperinės Rusijos sienos išnyko kartu su tomis valstybėmis. Šiandien kartais bandoma sakyti, kad tai, jog Vokietija pasirašė 1928 metų sutartį, nereiškia, kad susitaikė su Klaipėdos krašto praradimu. Tačiau tokia interpretacija labai keista ir teisės požiūriu visiškai nepagrįsta. Ji griauna bet kokią sienos sutarčių prasmę ir prieštarauja valstybių teritorijos vientisumo bei pacta sunt servanda principams. Nustatydamos tarpusavio sieną, valstybės tkartu įsipareigoja nekvestionuoti sienos linijos, traktuoti ją kaip neliečiamą, pripažįsta šia siena apibrėžtos kitos valstybės teritorijos integralumą. Dar kartą pabrėžiu – Vokietija visų pretenzijų į Klaipėdą teisiškai atsisakė jau Versalio sutartyje ir pagal tą pačią sutartį pripažino Antantės sprendimą perduoti Klaipėdą Lietuvai. O 1928 metų sienos sutartimi su Lietuva Vokietija tik patvirtino, kad Klaipėda yra kitoje sienos pusėje, t. y. priklauso Lietuvai. Sienos sutartimi faktiškai sutvarkyti konkretūs sienos delimitavimo dalykai, taip techniškai baigiant įgyvendinti jau anksčiau priimtus sprendimus dėl Klaipėdos priklausomybės Lietuvai.

Lietuvos kariuomenė įžengia į Klaipėdos kraštą. 1923 m. vasario 20 d.

Tačiau 1939 metais Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, o Lietuva lyg ir su tuo sutiko. Tai, matyt, ir leidžia istorikams kalbėti apie Klaipėdos priklausomybės problemą, kuri tarsi galutinai buvo išspręsta tik 1990 metais.

Tokios traktuotės atsiranda dėl tarptautinės teisės normų, o gal ir kai kurių faktų nežinojimo. Beje, jos nėra naujos. Dar 1990 metais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Sovietų Sąjunga mėgino primesti Lietuvai vadinamąjį teritorinį klausimą. Net specialiu atsiskyrimo nuo SSRS įstatymu, kurį siekta taikyti ir Lietuvai, buvo numatyta atskirai spręsti teritorijų, kurios nepriklausė sąjunginėms respublikoms jų įjungimo į SSRS metu, klausimus. Akivaizdžiai šią nuostatą norėta pritaikyti Klaipėdai kuriant legendą, kad SSRS tariamai padovanojo Klaipėdą Lietuvai, tai lyg ir galėtų tokią „dovaną“ atsiimti. Tokias pasakas ir dabar pasakoja kai kurie Rusijos politikai, teisininkai, istorikai ir politologai. Keista, kad ir kai kurie mūsų istorikai bei politologai, atrodo, ima kibti ant šio kabliuko. To anksčiau nepastebėjau.

Tuo tarpu tarptautinės teisės požiūriu istorijos apie Klaipėdos krašto grąžinimą Lietuvai yra visiškai nepagrįstos. Mat teisiškai Lietuva niekada Klaipėdos krašto neprarado. Turbūt niekas rimtai neginčys to, kad 1939 m. kovą prieš Lietuvą buvo įvykdytas agresijos aktas – Klaipėdos kraštas atplėštas nuo Lietuvos grasinant jėga. Tai, beje, buvo patvirtinta 1946 metais Niurnbergo tribunolo nuosprendyje, kuriame Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos įvertintas kaip nacistinės Vokietijos agresijos aktas ir šiurkštus Versalio sutarties sulaužymas. Todėl labai keistai skamba mėginimai šį Vokietijos veiksmą traktuoti kaip teisėtą. Gal mėginantieji tai daryti nori neigti Niurnbergo procesą ir teisinti nacių politiką?

O dėl tariamo Lietuvos sutikimo su Klaipėdos krašto atplėšimu, tai pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas tarptautinė sutartis, sudaryta grasinant jėga, yra niekinė, t. y. teisiškai ji negalioja nuo pat sudarymo momento, kaip negalioja ir nukentėjusios valstybės sutikimas su sutartimi. Taigi sutartis dėl Klaipėdos atidavimo Vokietijai neturėjo jokios teisinės galios, Vokietija neįgijo, o Lietuva neprarado teisių į Klaipėdą. 1939 metais Klaipėda buvo Vokietijos neteisėtai okupuota, tačiau jos dalimi netapo.

Toks aiškinimas, beje, išplaukia iš bendro teisės principo ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla), pagal kurį agresijos būdu valstybė negali įgyti teritorijos, o tarptautinė bendrija privalo nepripažinti tokių faktinių teritorijos įgijimų. Vadovaujantis šiuo principu, sąjungininkai ir visa tarptautinė bendrija teisėtomis laikė Vokietijos sienas, buvusias 1937 m. gruodžio 31 d., t. y. iki 1938 metų, kai Vokietija pradėjo vykdyti agresijas prieš kitas valstybes, pradėdama nuo Austrijos anšliuso. Atitinkamai Potsdamo konferencijos ir kituose dokumentuose (pavyzdžiui, paminėtinas 1945 m. birželio 5 d. Sąjungininkų pareiškimas dėl okupacijos zonų Vokietijoje) buvo sprendžiami teisėtos Vokietijos teritorijos, kuri buvo apibrėžta 1937 m. gruodžio 31 d. sienomis, okupacijos ir tolesnio likimo klausimai. Tuo taip pat pademonstruota, kad Klaipėda, kaip ir kitos teritorijos, kurias Vokietija užgrobė po 1937 m. gruodžio 31 d., teisiškai Vokietijai niekada nepriklausė. Logiškai Klaipėda tarptautinės teisės požiūriu priklausė Lietuvai, o ne kuriai nors kitai valstybei, Lietuva suverenių teisių į Klaipėdą prarasti negalėjo.

Tuo tarpu 1945 metais Klaipėdą, kaip ir likusią Lietuvos teritoriją, okupavo jau kita valstybė – Sovietų Sąjunga, t. y. pasikeitė tik okupantas. SSRS, kaip ir Vokietija, neįgijo jokių suverenių teisių į neteisėtai užimtą Lietuvos teritoriją. Lietuva tokių teisių neperdavė nei Vokietijai, nei Sovietų Sąjungai. Todėl savaime suprantama, kad Klaipėdos Lietuvai niekas negrąžino, apskritai absurdiška kalbėti apie tokią „dovaną“, kai visa Lietuvos teritorija sovietų buvo okupuota. Negalima dovanoti to, kas nepriklauso.

Taigi, apibendrinant tarptautinės teisės požiūriu, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika atkūrė nepriklausomybę savo teritorijoje, įskaitant ir Klaipėdos kraštą, kurio Lietuvos valstybė niekada teisiškai nebuvo praradusi. Tuo būdu kalbėti apie tai, kad Lietuvos integralumo klausimas buvo galutinai išspręstas tik  1990 metų sutartimi dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu, yra, švelniai tariant, nesusipratimas, kylantis iš tarptautinės teisės normų nežinojimo. Minėta sutartimi, kurią pagal formulę „4 plius 2“ sudarė 4 valstybės – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos ir dvi Vokietijos, buvo išspręstas Vokietijos suvienijimo klausimas ir suvienyta Vokietija įsipareigojo nekvestionuoti sąjungininkų sprendimų dėl jai teisėtai priklausiusių iki karo teritorijų likimo. Taigi Klaipėdos ši sutartis negalėjo liesti.

Beje, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vokietija nereiškė ir nereiškia jokių pretenzijų Lietuvai dėl Klaipėdos krašto. Kitaip ir negalėtų būti, nes tai reikštų 1939 metais nacių įvykdytos agresijos prieš Lietuvą teisėtumo pripažinimą. Tuo tarpu savą ir, kaip minėta, tarptautinės teisės požiūriu absurdišką interpretaciją mėgina primesti Rusija, kuriai teisės požiūriu Klaipėda apskritai niekada nepriklausė.

Klaipėdos krašto savanorių armijos kariai. Klaipėda, 1923 m.

Tai kodėl Lietuvoje atsiranda priešingų interpretacijų?

Keisčiausia, jog, regis, mes patys ieškome sau problemų ten, kur jų nėra. Matyt, trūksta konstruktyvaus dialogo tarp teisės, istorijos ir politikos mokslų atstovų. Vertindamas tam tikrus istorinius įvykius teisiniu požiūriu, stengiuosi remtis istorikų darbais, jų išaiškintais faktais, nekurti šių faktų pats. Palinkėčiau ir kai kuriems istorikams, ieškantiems naujų tam tikrų faktų (šiuo atveju – 1923-1939 metų įvykių, susijusių su Klaipėdos kraštu) interpretacijų, pernelyg nepiktnaudžiauti interpretavimo laisve ir neiškristi iš teisinio aptariamų įvykių konteksto. Neužmirštant tarptautinės teisės reikšmės istoriniams faktams vertinti tikrai pavyktų išvengti klaidingų šių faktų interpretacijų.

Kalbino A.N.