2006 10 30

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Laisvės kryžkelės (XXXII). Įamžinimas: investicija į ateitį

Ši tema labai artima Vėlinių tematikai – specialistai kalba apie pokario rezistencijos bei viso sovietinio teroro aukų atminimą bei įamžinimą.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vykdo atitinkamą valstybinę įamžinimo programą. Programa vadinasi „Atminimo ženklai, simboliai ir paminklai genocido aukoms ir asmenims, represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams“. Programos esmę trumpai galima apibūdinti taip: atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visame krašte buvo pradėta stichiškai įamžinti žuvusių rezistencijos dalyvių atminimą. Šį darbą daugiausia dirbo žuvusiųjų bendražygiai ir įvairūs menininkai saviveiklininkai. Todėl atsirado daug mažos meninės vertės atminimo ženklų, kryžių, paminklų su netiksliais įrašais. Kadangi nebuvo aiškios įamžinimo programos, profesionalūs menininkai šio darbo beveik nedirbo. Tai ir yra vienas svarbiausių tikslų – šį darbą atlikti profesionaliai ir maksimaliai kokybiškai.

Apie tai ir kalba profesionalai: LGGRT centro Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja Viktorija Molienė ir to paties skyriaus vyriausiasis specialistas, skulptorius Jonas Jagėla.

Kokios šiuo metu partizanų apygardos yra įamžintos? Kokie paminklai ten stovi?

Ką tik pastatytas ir pašventintas paminklas Vyčio apygardos partizanams Vadokliuose, Panevėžio rajone. Paminklas Algimanto apygardos partizanams atidengtas ir pašventintas 1996 m. Troškūnuose, Anykščių rajone, Didžiosios Kovos – 1998 m. Gelvonuose, Širvintų rajone, Tauro – 2003 m. Marijampolėje, Žemaičių – 2005 m. Telšiuose. Planuojama pastatyti paminklus šioms apygardoms: Dainavos – Dauguose( vieta tikslinama), Prisikėlimo – Šeduvoje, Radviliškio r., Kęstučio – Tauragėje ir Vytauto – Utenoje (vieta tikslinama). Visos apygardos bus įamžintos. 2007 m. Šeduvos miestelis švęs savo jubiliejų, todėl Radviliškio rajono savivaldybė parodė didelę iniciatyvą, kad paminklas Prisikėlimo apygardos partizanams būtų būtent Šeduvoje. Džiugu, kada iniciatyvą parodo patys rajonai…

Paminklai įamžinantys Algimanto
(autorius Jonas Jagėla), Didžiosios Kovos (autorius
Jonas Jagėla)ir Tauro (autorius Alfonsas
Ambraziūnas)apygardas

Kiek žinome, be paminklų apygardoms yra statomi tipiniai atminimo ženklai. Kokie tai ženklai ir kokia jų paskirtis ?

Tipinis atminimo ženklas partizanų žūties vietoje

Tipiniai atminimo ženklai statomi partizanų žūties, užkasimo vietose, jei žuvusi visa šeima – gimtosiose sodybose. Kiekvienas atvejis priklauso nuo esamos situacijos. Per Vėlines yra prasminga pakalbėti apie atminimo ženklus. Juk šie ženklai žuvusiųjų artimiesiems tampa savotiškais kapais, ypač tada, jei tikrieji kapai nėra žinomi. O mes puikiai žinome, kaip svarbu yra kiekvienam lietuviui turėti savo artimųjų kapą.

Alsėdžiuose, partizanų palaikų užkasimo vietoje, atidengiant ir šventinant tipinių atminimo ženklų kompoziciją, priėjusi moteris pasakė, kad dabar pagaliau ji turės savo tėvelio kapą… Tiems žmonėms, kurių artimieji yra žuvę rezistencinėje kovoje, tai yra labai svarbu. Tipinis atminimo ženklas sukurtas siekiant vientisumo ir informatyvumo įamžinant pokario laisvės kovas.

Renkant ženklo pastatymo vietą – prioritetas visada yra skiriamas istoriniams faktams t.y. autentiškai žuvimo, užkasimo ar išniekinimo vietai. Pastaruoju metu minėtas vietas koreguoja žemių privatizacija. Atsiranda atvejų, kai savininkai nesutinka, kad jo žemėje būtų pastatytas minėtas ženklas.

Ar tipiniai atminimo ženklai statomi būtinai tose vietose, kur yra partizanų palaikai?

Tipiniai ženklai daugiausia statomi partizanų žuvimo vietose. Partizanas žuvo, NKVD’istai kūną išvežė, išniekino, vėliau nežinia kur užkasė. Todėl šie ženklai ir yra prasmingi. Šiuo metu Lietuvoje jau yra pastatyta per 180 tipinių atminimo ženklų. Tai nėra didelis skaičius, bet darbas vyksta toliau. Tarkime, po 1990 m. buvo pastatyta daug saviveiklinių paminklėlių, medinių kryželių. Reikia pasakyti ačiū visiems tuo besirūpinusiems žmonėms, nes jie pažymėjo vietą. Būna tokių atvejų, kai turime archyvinę medžiagą, ruošiamės statyti ženklą, bet neberandame žmogaus, kuris parodytų tikslią vietą. Dažniausiai tokias vietas parodo girininkai. Taip šalia bebaigiančių nugriūti kryželių ir atsiranda atminimo ženklas. Tipiniame atminimo ženkle labai svarbus yra užrašo tekstas, kuriam skiriame didelį dėmesį. Minėtame tekste pažymima, kokioje vietoje, kuriais metais įvyko tos ar kitos kautynės, kokie partizanai jose žuvo. Jei, tarkime, kaimas yra išnykęs, tai pažymima, kad šioje vietoje buvo toks ir toks kaimas. Taip pat nurodoma, kokios apygardos, rinktinės ir būrio partizanai žuvo. Nurodomos partizanų eitos pareigos, gimimo datos. Žmonės turi matyti, kokio amžiaus buvo tie gyvybę už Tėvynę paaukoję vyrai…

Grįžkime prie paminklų partizanų apygardoms. Yra koncepcija statyti tuos paminklus ne dideliuose miestuose, o miesteliuose. Kodėl buvo taip nuspręsta?

Taip buvo nuspręsta dėl kelių priežasčių. Visų pirma partizanai niekada nevaikščiojo po miestus. Jų gyvenimo ir kovos vieta buvo miškai, kaimai, miesteliai. Dideliuose miestuose buvo įsikūrę kadrinės kariuomenės generolai ir karininkai. Antra, pastačius paminklą nedideliame miestelyje, jis tarsi atgyja, ima tvarkytis, atsiranda žmonių ir lėšų trauka. Manau, kad miesteliai yra Lietuvos ateitis.

Galima prisiminti, kad, statant paminklą Tauro apygardai Marijampolėje, buvo iškilę daug problemų, nesusipratimų ir nesusikalbėjimo su vietos valdžia. O kaip sekasi darbai ruošiantis statyti paminklą Kęstučio apygardai Tauragėje?

Paminklas Žemaičių apygardai Telšiuose (autorius
Regimantas Midvikis)

Ne kiekvieno miesto ar rajono valdžia mūsų siūlymus vienodai priima. Tauragėje, kitaip nei Marijampolėje, LGGRT centro iniciatyva buvo priimta geranoriškai. Tą patį galima pasakyti ir apie bendradarbiavimą su Telšių rajono savivaldybe, statant paminklą Žemaičių apygardai Telšiuose: įvyko tarsi savotiškas lūžis rajono valdžios sąmonėje. Iš pradžių buvo kalbama apie tokio paminklo vietą Telšiuose, vėliau derybos su savivaldybe nutrūko, o artėjant Telšių miesto įkūrimo 555-osioms metinėms, dialogas atsinaujino. Paminklo atidengimas šventės metu tapo prasmingu ir gražiu akcentu.

Dėl ko kartais vietos valdžia būna nusiteikusi prieš paminklo statybą? Kokius ji išsako argumentus?

Platesniame kontekste jų argumentai liūdnoki. Dažniausiai kalbama, kad tai jau praeitis, niekam tai neberūpi ir nebeįdomu. Pamirštama, kad jei nebus praeities, tai nebus ir ateities. Ko gero, nemažai žmonių dar iš sovietmečio paveldėjo tabu šiai temai. Sudėtinga įrodyti, kad to įamžinimo iš tikrųjų reikia. Šioje srityje LGGRT centras aria pirmąją vagą…

Kokie didesni projektai numatomi artimiausioje ateityje?

Šiuo metu, kaip buvo minėta, yra baigiamas paminklas Kęstučio apygardos partizanams Tauragėje bei pradėtas – Prisikėlimo apygardos partizanams Šeduvoje, Radviliškio rajone. Kaip ir ankstesnieji, jie statomi, bendradarbiaujant su savivaldybėmis.

Kokios dar yra įamžinimo formos be paminklų?

Be tipinių atminimo ženklų ir paminklų partizanų apygardoms, LGGRT centras įrengia atminimo lentas ant buvusių NKVD pastatų, kur buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Tai atsispindi ir tekstuose, iškaltuose tose atminimo lentose. Jokiu būdu tai nėra NKVD būstinės įamžinimas, tai įamžinimas žmonių, kentėjusių ten sunkiais pokario metais. Labai dažnam iš jų NKVD būstinių kiemai ir šuliniai tapo amžinojo poilsio vieta. Stengiamės viską įamžinti kompleksiškai.

O kas visa tai mato? Juk, pavyzdžiui, į miškuose atstatytus partizanų bunkerius retokai kas teužsuka. Ar plečiasi su tuo susijusi infrastruktūra?

Mes savivaldybėms siūlome vietas, kur pastatyti paminklai, įtraukti į rajono turistinę infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Plungės rajone, minėti atminimo ženklai rezistentų palaikų užkasimo vietoje Alsėdžiuose ir LLA suvažiavimo vietoje Plokštinės miške, jau yra įtraukti į Žemaitijos nacionalinio parko lankomų objektų sąrašą. Galiu pasakyti, kad žvakelės prie paminklų plevena ne tik per Vėlines. Teko jų matyti ir vasarą, atostogų metu stovyklaujant miškuose, prie ežerų. Kaip minėjau, tai labai svarbios vietos žuvusiųjų artimiesiems, todėl jos neužmirštos, yra lankomos. Manau, kad tai prasmingas darbas…

Ką tik išklausytame pokalbyje buvo užsiminta, jog anaiptol ne visi Lietuvos miesteliai norėtų tą laikotarpį įamžinti. Bent jau žuvusių rezistentų atžvilgiu, matyt, toli gražu ne visi geranoriški. Iš tikrųjų tai labai skaudi ir sunki tema. Būtent dėl to daugelis nori jos išvengti ar bent jau nori išvengti vienareikšmiškų vertinimų. Na, įsivaizduokime kokio nors nedidelio miestelio administracijos vadovą, kuriam pasiūloma jo miestelyje pastatyti paminklą to regiono ar to krašto partizanams. Jis pats gal ir nebūtų prieš, neprieštarautų, tačiau jo apsisprendimui daro įtaką miestelio gyventojai. Jei čia gyvena dauguma šeimų, kurių giminaičiai tarnavo stribais ar kitose represinėse bei partinėse struktūrose, o buvusių partizanų šeimų yra mažuma, tai ir sprendimas yra atitinkamas. Visi kiti yra abejingi.

Kitaip sakant, baiminamasi konfliktų ar kokios priešpriešos?

Gal ne tiek konfliktų, o įvairių nesusipratimų, kurių gali kilti ir dėl elementaraus paties vadovo, miestelio mero istorijos nežinojimo, ar tiesiog abejingumo. Paprasčiau tariant, gal nenorima aitrinti kažkieno žaizdų ar panašiai. Čia dar būtų suprantamas požiūris ir motyvas. Bet niekam ne paslaptis, yra ir nemažai atvirų tokių įamžinimo priešininkų, turiu galvoje pirmiausia ideologinius priešininkus, kurie aiškiai būtų linkę stotis į priešingas barikadų puses. Tuo nesunku įsitikinti, kai kur nors internete įsiplieskia diskusijos dėl šių istorinių dalykų, dėl partizaninio karo vertinimų bei jo prasmės.

Vienoje konferencijoje-diskusijoje, kurioje teko dalyvauti, nuskambėjo mintis, kad esą dar praėjo pernelyg mažai laiko, kad visą šį laikotarpį galėtume įvertinti ramiai ir nešališkai. Nelabai sutikčiau su tokiu požiūriu, nes galima pateikti ir priešingų argumentų – po to jau gali būti vėlu kalbėti, nes tų kalbančiųjų paprasčiausiai niekas nesupras. Jau ir dabar daug kas nesupranta…

Ar pasitaiko, kad kur nors nuošalesnėje vietoje partizanams pastatyti paminklai ar atminimo ženklai būtų išniekinami, išterliojami dažais ir pan.?

Š.m.
spalio 29 d. atidengtas ir pašventintas paminklas
Vyčio partizanų apygardai Vadokliuose, Panevėžio
rajone. Autorius Gediminas Karalius.

Pastaruoju metu tokių dalykų negirdėti, tačiau Nepriklausomybės pradžioje, kiek pamenu, tokių dalykų pasitaikydavo. Ir neretai. Žinoma, ne iki tokio marazmo, kaip Latvijoje, kur dažnokai išniekinami paminklai tai SS legionieriams, tai sovietų kariams, tai žydams. Vis dėlto priešpriešos nacionaliniu pagrindu Lietuvoje beveik nėra. Tačiau vandalų, kaip ir kiekvienoje šalyje, vis atsiranda. Aš čia nešneku apie šiaip įvairius degradus ar mažamečius valkatas, kurie tai daro dėl neturėjimo ką veikti. Ideologinė priešprieša vis dėlto visuomenės sąmonėje dar pakankamai gaji. Galima svarstyti, ar tai sovietmečio palikimas, ar dabarties politinių realijų išdava, tačiau tai faktas, kurio nepaneigsi.

Tačiau neverta sureikšminti vieno kito incidento šiuo pagrindu, ar vieno kito kokio miestelio valdininkėlio, pavadinkime, savotiško mąstymo. Anksčiau ar vėliau visa tai praeis, kaip ir istoriškai pasenusios bei nepasiteisinusios ideologinės dogmos. Nekyla jokių abejonių dėl tokio įamžinimo prasmingumo, apie ką pasakojo mano pašnekovė Viktorija Molienė. Pavadinčiau tokį įamžinimą investicijomis į gyvosios istorijos pamokas, vyksiančias ateityje. Juk kuo mažiau liks gyvų pokario kovų liudininkų, tuo didesnis poreikis bus gauti iš kažkur informaciją. Galiu tik pridurti, kad kai pirmą kartą pats pamačiau paminklą Troškūnuose Algimanto apygardai, tai tiesiog negalėjau pažinti tų vietų, per kurias gan dažnai tekdavo važinėti įvairiais reikalais. Miestelis pasikeitė tiesiog akyse, atsigavo. Ir tai dar vienas motyvas tiems, kas masto praktiškesnėmis kategorijomis nei istorinės pamokos.