Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Zita Vasiliauskaitė.Nebūties baimė

Pokalbis su psichologe Zita VASILIAUSKAITE

Pastaruoju metu vis dažniau pasakoma, kad žmonėse plinta mirties baimė. Šis natūralus reiškinys tarsi paaštrėjo ir turi tendenciją didėti bei sklisti. Tokia baimė žmogų paprastai aplanko ištikus sunkiai ligai ar pasiekus tam tikrą amžiaus tarpsnį. Tačiau ar galima laikyti normaliu dalyku, tarkim, sveiko keturiasdešimtmečio baimę numirti? Ar prieš 20-30 metų irgi būta tokių ankstyvų ir nepagrįstų baimių?

Baimė yra jausminė reakcija į fizinei, dvasinei ar psichinei sveikatai, juo labiau egzistencijai grėsmingą padėtį. Kai iškyla pavojus, visada atsiranda didesnė arba mažesnė baimė. Tai normalu. Ji žmogaus gyvenime atlieka tam tikras funkcijas. Pavyzdžiui, padeda sutelkti jėgas ir įveikti grėsmę. Kartais nutinka net neįtikėtinų dalykų. Literatūroje aprašytas atvejis, kai liauna, silpnutė moteris pakėlė automobilį, kad iš po ratų ištrauktų sūnelį!..

Egzaminų baimė daugelį studentų paskatina itin intensyviai mokytis. Baisa apsijuokti irgi priverčia smarkiai pasitempti. Taigi baimė nėra vien tik blogis.

Mirties baimė – labai žmogiškas reiškinys, susijęs su būties formos pasikeitimu. Natūralu, kad bijoma permainos, už kurios tam tikra prasme plyti nežinia.

Pirminis baimės etapas yra nerimas. Kai žmogus bando išsiaiškinti jo priežastį, atsėlina baimė. Nerimas kartais suvokiamas kaip niekuo nepagrįstas nervingumas: erzina garsai, šviesa, kiti asmenys, spalvos ir t. t. Sutrikęs žmogus klausia savęs: „Kas gi man yra?“ ir tada jį jau pagauna tolydžio didėjanti baimė. Pabrėžtina, kad ji verčia spręsti problemas. Pradedama ieškoti medicininės pagalbos, metama rūkyti, keičiama mityba ir pan. Atsiranda daug jėgų, ryžto, nes egzistencijai iškilo grėsmė.

Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje išryškėjo kita bėda. Daugėja su baime susijusių ligų, vadinamųjų fobijų. Nūdienėje psichiatrijoje jų priskaičiuojama daugiau nei 500. Tai liguistos baimės, sutrikdančios natūralų žmogaus gyvenimą. Dėl jų svyruoja asmeninė, šeimyninė, profesinė, socialinė sritys. Tarp tokių sparčiai gausėjančių fobijų su mirtimi susijusios dvi: tanatofobija – liguista mirties baimė ir nekrofobija – negyvėlių, laidotuvių, kapinių baimė.

Taigi nekrofobija yra tos pačios mirties baimės kitokia forma?

Ne, tai atskira fobija. Esama žmonių, paniškai bijančių pašarvoto žmogaus, laidotuvių. Ypač ši fobija paplitusi tarp vaikų. Šiuo atveju apie savo paties mirtį negalvojama, siaubą sukelia laidotuvės. Tuo tarpu tanatofobija yra savo paties mirties baimė.

Šios dvi fobijos tikrai plačiai paplitusios.

Tačiau koks vis dėlto skirtumas tarp šių fobijų paplitimo prieš keliasdešimt metų ir dabar? Ar jų skaičius didėja?

Neabejotinai. Juk gyvenimas keičiasi; prieš 20-30 metų jis buvo kitoks, todėl ir fobijų būta kitokių, be to, mažiau. Dabar atsirado bevielių telefonų, kompiuterių ir panašios baimės. Tačiau tanatofobijos ir nekrofobijos būta ir anksčiau.

Taip atkakliai klausiame, ar jų nedidėja, štai kodėl. Juk praeityje tikėjimo būta kur kas gilesnio, stipresnio. O kai anapusinio gyvenimo viltis stipresnė, tai ir mirties baimė turėtų būti mažesnė. Gamtos duotas išlikimo instinktas buvo, tačiau ar nevyravo įsitikinimas: „Aš išliksiu kitokiu esaties pavidalu“?

Tai jau tikėjimo srities klausimas. Žmogus gyvena socialinėje aplinkoje, kuri savo ruožtu socializuoja ir mūsų poreikius, ir baimes. Įdėmiai pasikalbėję su mirties baimės kamuojamu žmogumi, pamatysime, kad už jos slypi daug kitokių nerimo šaltinių. Pirmiausia – vienatvės. Kas bus šalia manęs, kai atgulsiu mirties patale? Kokie dalykai sups mano biologinio išnykimo faktą? Vartotojiškoje ir individualizuotoje visuomenėje šeima gerokai pagraužta ir dažnas jos narys jaučiasi vienišas. Tad bijoma ne tik psichologinės bei fizinės vienatvės, bet ir globos, slaugymo nebuvimo. Gal manęs laukia tik senelių ar slaugos namai?

Be to; plinta perfekcionizmas; iškreiptas tobulybės siekis. Užsibrėžtos socialinės pakopos visą gyvenimą siekęs žmogus nusigąsta, kad tam gali sukliudyti… mirtis! Skamba paradoksaliai, bet tai dažnai pasitaiko.

Iš kitų blogybių paminėtina savikoncentracija: ką aš darau, ko aš siekiu? Susitelkęs į save žmogus išgyvena vienišumą daug aštriau negu atviri asmenys. Prieš šimtą metų žmogus jautėsi socialiai saugus, nes aplinkoje egzistavo tvirti ryšiai, ritualai, pareigos, tačiau dabar to nebėra. Tada jis žinojo, jog bus slaugomas, prižiūrimas, o numiręs -apgiedotas. Dabar visa tai apipinta nežinomybe.

Juokas pro ašaras, bet nūdienėje visuomenėje ligonis ir numirėlis – prasti vartotojai. Juos reikia eliminuoti ir daug nei apie vienus, nei apie kitus nešnekėti. Kalbėti apie ligas, mirtį ir velionius tampa blogo tono ženklu.

Taigi žmones kamuoja ne tiek kažkokių giluminių priežasčių sukelta mirties baimė, o bendrų visuomenėje vykstančių negerų procesų padariniai. Tačiau tikėjimas čia vaidina itin svarbų vaidmenį. Jeigu visiškai pasitiki Dievu ir žinai, kad Jis tavęs neapleis jokiomis aplinkybėmis, tai esi daug mažiau pažeidžiamas. Bet tai susiję su tikėjimo branda.

Prašytume trumpai apibrėžti liguistai mirties bijančio žmogaus psichologinį portretą.

Dažniausiai tai nejuntantis darnos su savo gyvenimu individas. Šiandienos socialinė aplinka labai agresyvi, primetanti mums įvairiausias pseudovertybes ir išmušanti iš balno. Ar man tikrai reikia to ypatingo automobilio, didžiulio namo, nepaprastos kino kameros? Šito savęs neklausiama. Einama kartu su minios banga ir įsivaizduojama, jog tai gyvenimas. Nors iš tikrųjų man galbūt reikia visai ko kito. Susipykęs su savo vidumi asmuo (ne tą vedė, ne tai studijavo, ne taip gyvena, ne taip vaikus augina ir t.t.) suvokia, kad nebeliko laiko viskam pakeisti, ir jį pagauna mirties baimė.

Kitas atvejis – kai žmogų užgriūva ypač sunkios problemos: liga, „nekokybiškas“ šeiminis gyvenimas. Jeigu psichologinis imunitetas nusilpęs, tokiam asmeniui iki fobijų tik pusė žingsnio.

Apskritai tokį portretą nupiešti labai sunku, nes mirties baimė gali ištikti bet kurį asmenį.

Dėkojame už pokalbį.

„Artuma“