2006 11 06

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Laisvės kryžkelės (XXXIII). Lietuvos piliečiai Sovietų Sąjungos 1979 metais pradėtame Afganistano kare ir šio karo pasekmės

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Buvęs Afganistano karo dalyvis Zigmas Stankus knygoje „Kaip tampama albinosais“ labai konkrečiai nusakė savo ir daugumos bendražygių būseną, susijusią su šiuo karu: „Išėjome į armiją jauni, suaugusiųjų kūnais, bet dar vaikišku protu. Paaugliai… Palikę gyvenimą be rūpesčių, iš viskuo pasirūpinančių tėvų glėbio, kiti tiesiog iš mokyklos suolo, nežinodami gyvenimo prasmės ir visų jo sunkumų, papuolėme į sistemą, kurioje kiekviena diena – tai kova už būvį, kurioje tik jėga ir sumanumu galima ko nors pasiekti, kartais net išlikti. Naudodamiesi mūsų nesusiformavusia psichika, valstybės politikai pajungė mus nešvariems darbams. Iš mūsų lipdė robotus žudikus. Tik nedaugelis galėjom suprasti, ką mes iš tikrųjų darome, – manėm, kad karas lieka karu ir jame galioja tik karo įstatymas: stipresnis neteisiamas. Karas išdarkė ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas. Grįžome namo pavargę, bet žinojome, kas yra tikra draugystė, kur riba tarp gyvenimo ir mirties. O visuomenė gyvena – vagia, girtuokliauja, paleistuvauja, myli, gimdo vaikus, eina į darbą. Visi patenkinti, nes jų tas karas nepalietė, jie jo net nepastebėjo… Mes nesuprasime pūvančios visuomenės, jie – mūsų. Norėjosi šaukti, kad netiesą šneka politikai ir žurnalistai – juk ten mūsų vaikinai žūva, – žmonės, ką darote? Blaškysimės nerasdami vietos, daugelis iš ten grįžusių prasigers, kiti sugniuš ir prisitaikys prie visų. Nuskęsime tūkstančius kartų didesnėje viskam abejingoje minioje, taip ir neįrodę savo tiesos. O visuomenė žiūrės į mus kaip į albinosus, tarytum jie buvo teisūs iš pat pradžių. O mums bus dar sunkiau, nes jausimės ne tik apgauti, bet nesuprasti, ir tarytum sumelavę…“ Išties, šiuose žodžiuose daug kartėlio, kurio tarsi nesiryžtama išsakyti iki galo. Kiek skaudžiai Lietuvą palietė Afganistano karas?

Afganistane kariavo apie 5000 jaunų vyrų iš Lietuvos. Apie 100 jų žuvo, dar maždaug tiek pat tapo invalidais. Sunku net suskaičiuoti, kiek iš jų buvo sužeisti ar kitaip suluošinti. Dėl persirgtų ligų ir sužeidimų invalidų skaičius kasmet didėja. Pagrindinės vadinamųjų „afganų“ ligos bei traumos buvo vidurių šiltinė, dėmėtoji šiltinė, maliarija, karštligė, infekcinė gelta, dizenterija, tropinė opa, galūnių nušalimas, kontūzija ir net narkomanija. Apie 100 Lietuvos vyrų jau mirė arba nusižudė, sugrįžę namo.

Dauguma žuvusių jaunuolių iš Afganistano “grįždavo” cinkuotuose karstuose

Rengiant šią laidą teko susitikti su vienu pirmųjų Afganistano karo dalyvių. Pasakoja Vilniaus Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininkas Vytas Lukšys:

Ar vežamas į Afganistaną, į karštąjį tašką, žinojai, kas ten vyksta?

Iš tiesų, nieko nežinojau, kas ten vyksta. Mes ten buvome patys pirmieji. Afganistane mes atsiradome net šiek tiek anksčiau, nei yra oficiali rusų armijos įvedimo į Afganistaną data, tai yra Afganistane mes atsiradome dar prieš 1979 m. gruodžio 25 d. O iš tiesų, bėgdamas nuo vilko, užšokau ant meškos – prieš kariuomenę dirbau Nemuno laivininkystėje ir bijojau, kad nereikėtų tarnauti trejų metų laivyne. Norėdamas to išvengti, atostogų metu nuėjau į DOSAF’ą užsiiminėti parašiutizmu. Atlikau keletą šuolių ir tikėjausi, kad taip išvengsiu tarnybos laivyne. Gal desantininku tarnauti bus ir sunkiau, bet vis dėlto dveji metai tai ne treji. Niekas ir pagalvoti negalėjo, kad būsiu išsiųstas į Ferganą Uzbekijoje, o iš ten – į Afganistaną. Ferganoje perėjome dviejų mėnesių karantiną. Tai buvo 1979 m. pavasaris ir jokių kalbų apie Afganistaną dar nebuvo. Balandžio mėnesį Afganistane įvyko vadinamoji revoliucija, bet net ir tada jokių kalbų apie Afganistaną bent jau mes negirdėjome. Iš Ferganos buvome išvežti į desantininkų pulką dislokuotą Oše. Ten praleidome keletą mėnesių. Po to buvo suformuoti du batalionai desantininkų, atrinktų siųsti Afganistaną. Tada mus vėl atvežė į Ferganą, kur buvome ruošiami. Pirmiausia mums ten desantininkų uniformą pakeitė į paprastą uniformą be skiriamųjų ženklų. Net karininką įmanoma buvo atskirti tik pagal portupėją. 1979 m. vasarą pirmasis batalionas išskrido. Kadangi aš buvau antrajame batalione, tai niekur neskridau. Mus vėl grąžino į Ferganos pulką, kur laukėme skrydžio drauge su visais kitais. Pasiruošimas, mano nuomone, buvo gana stiprus, nes tomis krašto klimato sąlygomis teko ir apkasus kasti, ir su dujokaukėmis bėgioti, ir visokius miestus imituojančius statinius užiminėti. Visą laiką vaikščiojome su ginklais ir buvome pumpuojami ideologiškai. O tai įsiėdė iki gyvo kaulo. Ir iš esmės nežinodami, kad kažkur gali būti dar blogiau, morališkai buvome pasiruošę važiuoti bet kur. Nes ten buvo labai sunku.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai Afganistane?

Buvo žiema, iškritęs sniegas. Vietiniai sakė, kad tokią žiemą atnešė rusai. Aplinkui visiškas skurdas – vaikai net ir žiemą buvo basi, namai skurdūs, žemės spalvos, degtukų dėžutės formos. Iš kitos pusės kontrastai – skurdžiose parduotuvėlėse pardavinėjama japoniška aparatūra, „Salem” ir „Marlboro” cigaretės.

Tuo metu mirė mano tėvas. Kaip tik tada buvau operacijoje kalnuose, ir niekas man apie tai nepranešė. Ir tik grįžus iš operacijos man pasakė, kad reikia skristi į Ferganą, į karinę bazę. Tik nepasakė, kodėl. Atidaviau ginklus ir su ta pačia uniforma kariniu lėktuvu išskridau. Lėktuve gavau telegramą apie tėvo mirtį. O po jo mirties jau buvo praėjęs mėnuo. Po to grįžti atgal į Afganistaną tikrai buvo velniškai sunku, nes jau žinojau, kur važiuoju. Važiuojant pirmą kartą būni persisotinęs sunkaus pasiruošimo ir ideologijos ir manai, kad ten kažkur bus lengviau.

Būtų įdomu išgirsti ir apie karo veiksmus.

Aš buvau eilinis kareivis. Reaguojant į žvalgybos duomenis apie modžachedų, kaip mes tada vadinome, dušmanų, būrių susiformavimą, buvo organizuojama operacija tą grupuotę likviduoti. Arba reikėdavo lydėti kokius nors krovinius. Visos operacijos vykdavo kalnuose. Reikėdavo iš kalnų išstumti arba sunaikinti modžachedų grupuotes. Operacijose dalyvaudavo įvairių kariuomenės rūšių kariai, bet desantininkams darbo būdavo daugiausia. Labai į atmintį įstrigo pirmoji operacija. Būnant pasaloje reikėjo laukti artėjančio didelio modžachedų junginio. Buvo baimė, kad visi, kas buvo už tavęs jau pabėgo… Visa tai truko neilgai, bet sąmonėje tai išsitęsė į labai ilgą laiką… Psichologiškai buvo labai sunku, nes jokiais būdais neįmanoma buvo rasti pagrindimo savo buvimui tenai. Tiesiog tai buvo kova už būvį.

Ar jaučiate dabartinės valdžios paramą „afganistaniečiams”? Jei taip, tai kokia tai parama?

Dabartinė praktika yra tokia, kad tokiose misijose pusę metų pabuvusiam žmogui, yra taikoma socialinė reabilitacija, kad jis užmirštų patirtas traumas, įeitų į normalaus gyvenimo vėžes. Mūsų gi atveju, grįžę jokios paramos nesulaukėme. Nors vidutiniškai kareiviai Afganistane praleisdavo apie pusantrų metų. Kita vertus, tos paramos, ko gero, ir nebuvo galima tuometinėmis sąlygomis sulaukti – iš pradžių tas karas nuo visuomenės buvo slepiamas. Rusai, ko gero, manė, kad viskas labai greitai išsispręs ir užsimirš. Tačiau karas užsitęsė, problemų vis daugėjo. Lietuvai tapus nepriklausoma, visuomenė faktiškai sluoksniavosi iš naujo, iškilo aibė naujų socialinių problemų. Mano nuomone, tada laimėjo požiūris, kad mes esame svetimos valstybės problema. Tegul ji ir rūpinasi. Šiuo metu tas požiūris keičiasi. Manau, kad mes visi esame Lietuvos piliečiai, todėl mums atstovaujanti Lietuvos valdžia turi inicijuoti šios sudėtingos problemos sprendimą su Rusijos valdžia. Būtent taip sprendžiami klausimai. Mes gi patys nevažiuosime į Maskvą… 2003 m. pabaigoje yra priimtas sveikatos draudimo įstatymas, 2004 m. pabaigoje mums suteiktas nuo 1939–1999 m. okupacijų nukentėjusių asmenų statusas. Šie įstatymai suteikia mums šiokią tokią paramą. Deja, dar tų įstatymų vykdymas šiek tiek stringa. Mums, kaip organizacijai, jau ne kartą įsitikinusiai, kad savaime niekas neateina, tiesiog nereikėtų sėdėti sudėjus rankų, o dėti pastangas, kad tie įstatymai veiktų.

Esate išleidęs knygą „Sustingęs laikas”. Ten yra daug duomenų apie iš Lietuvos pašauktų jaunuolių likimus. Kiek jų iš viso žuvo Afganistane?

Šios knygos išleidimas buvo labai reikalingas ir būtinas, nes ligi šiol Lietuvos Afganistano karo veteranų organizacija neturėjo oficialaus žuvusiųjų sąrašo. Buvo naudotasi dar sovietmečiu „Komjaunimo tiesoje” skelbtu sąrašu, kuris buvo nepilnas ir su gausybe klaidų, be to, jame nebuvo jokių gimimo ir žūties datų. Todėl norint įgyvendinti žuvusiųjų įamžinimą, pirmasis darbo etapas buvo nustatyti visus tame kare žuvusiuosius, surinkti apie juos medžiagą. Tai mes atlikome. Dabar, remiantis visu tuo, galima žuvusiuosius įamžinti pastatant jiems paminklą. Ir ne abstraktų paminklą, o su iškaltomis visų žuvusiųjų pavardėmis. Šiuo metu yra priskaičiuojami 96 iš Lietuvos pašaukti ir Afganistane žuvę asmenys. Absoliuti jų dauguma palaidota Lietuvoje. Tik keturių lietuvių kūnai ilsisi šalia Lietuvos. Absoliuti dauguma jų artimųjų taip pat gyvena Lietuvoje. Ir nors tie kareiviai yra įvairių tautybių, tarp jų yra ne tik lietuvių, bet ir rusų, ir lenkų, tai rodo jų ryšį su mūsų valstybe.

Kokioje stadijoje dabar yra paminklo statybos reikalai?

Šis procesas jau trunka apie porą metų. Džiaugiamės, kad pakankamai sklandžiai bendraujame su visomis institucijomis, kurios lėmė galimybę paminklą pastatyti. Vilniaus miesto savivaldybė suteikė paminklo pastatymui vietą. Vieta ne šiaip atsitiktinė, o Šiaurės miestelio teritorijoje. Tai vieta, kur dauguma buvome imami į kariuomenę ir išvežami į karą. Ši vieta labai simbolizuoja visą tą tragediją. Taip pat džiaugiamės, kad garsus dailininkas Antanas Kmieliauskas sutiko pagaminti patį paminklą. Anksčiau manėme, kad pastatysime paminklą, užsėsime žolytę, ir visi darbai bus baigti. O dabar jau norisi sutvarkyti aplinką, pastatyti suoliukus, įrengti apšvietimą. Manau, kad kaip visuomeninei organizacijai tai yra labai daug. Paminklo statytojas yra Vilniaus Afganistano karo veteranų sąjunga, o jo statybą remia visų kitų Lietuvos miestų ir rajonų Afganistano karo veteranų organizacijos, žuvusiųjų artimieji. Tikimės, kad darbus kaip sėkmingai pradėjome, taip sėkmingai ir užbaigsime.

Psichologė Vėjunė Domanskaitė-Gota taip rašė savo darbe: „Daugumai vyrų geriausias gyvenimo patyrimas buvo grįžimas namo po tarnybos Afganistane. Kai kurie jų sakė: „Kai mano kojos palietė Taškento žemę, tai buvo laimingiausia akimirka mano gyvenime“. O juk po to dar buvo, atrodytų, daug reikšmingų, laimingų gyvenimo įvykių: santuoka, vaikų gimimas…. Tačiau šiems vyrams, patyrusiems Afganistano karo baisumus, pasak jų, „pragarą“, per tuos prabėgusius dešimt ir daugiau gyvenimo metų, kai jie grįžo iš Afganistano, nebuvo nieko reikšmingesnio nei grįžimas namo!.. Tuomet supranti, kad jie patyrė tai, ką net sunku įsivaizduoti; mes tik galime pamėginti juos išgirsti ir suprasti.”