2006 11 13

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Laisvės kryžkelės (XXXIV). Jaunimo pogrindis

Antisovietinės jaunimo pogrindžio organizacijos pokario Lietuvoje bei jų veikla

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Visa pokario rezistencija rėmėsi jaunimu, tačiau šiuo atveju daugiau reikėtų kalbėti apie neginkluotas jaunimo pogrindžio organizacijas, kurios kūrėsi daugiausia mokyklose ir gimnazijose, t.y. ten, kur daugiausia tas jaunimas ir būrėsi. Šiandien galime vienareikšmiškai teigti, kad šis reiškinys iš tikrųjų buvo masiškas, o daugelis čekistų iššifruotų, tačiau dėl įvairių priežasčių nesuimtų neginkluotos rezistencijos atstovų papildė ir ginkluotų partizanų gretas.

Kita vertus, jaunimo pogrindžio organizacijos veikė ir po partizaninio karo, kai atrodė, jog remtis jos iš esmės neturi kuo ir, bėdai ištikus, t.y. čekistams aptikus organizacijos pėdsakus, iššifruoti jaunuoliai iš mokyklos suolų jau trauktis neturėjo kur.

1952-1953 metais pasibaigus ginkluotoms kovoms miškuose ir kaimuose, iš partizanų pasipriešinimo estafetę perėmė neginkluoti moksleiviai, gimnazistai, mokytojai. Juolab kad partizanai rengėsi tokiems pasikeitimams ir dar patys veikdami kūrė bei visokeriopai rėmė tokias organizacijas. Šiame kontekste galime paminėti, pavyzdžiui, Vakarų srities partizanų vado Antano Bakšio-Klajūno įkurtą jaunimo organizaciją „Vyčių sąjungą“, Palangos, Marijampolės, Eržvilko gimnazistų bendradarbiavimą su partizanais ir daugelį kitų organizacijų, įkurtų būtent pagal tokį principą.

Pavyzdžiui, pogrindinė organizacija Eržvilko gimnazijoje įsisteigė dar 1943 metais, kai gimnazijos mokytojai vadovavo Eržvilko valsčiaus Lietuvos Laisvės Armijos organizacijai. Jau 1944 metais šios gimnazijos mokytojai Petras Ruibys-Garbštas, Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Jonas Kubilius-Bernotas, Antanas Giedraitis organizavo partizanų Lydžio rinktinę, kurios vadu tapo Petras Ruibys, štabo viršininko pareigas ėjo Jonas Kubilius, o Henrikas Danilevičius buvo štabo narys. Šie LLA nariai Lydžio rinktinei vadovavo iki 1946 metų vasario mėnesio, t.y. iki tol, kol buvo suimtas rinktinės vadas Petras Ruibys. Beje, jis vėliau pabėgo iš Tauragės „šubertinės“ kalėjimo ir žuvo mūšyje 1946 m. liepos mėnesį. Po vado suėmimo Henrikas Danilevičius perėjo į nelegalią padėtį ir perėmė vadovavimą Lydžio rinktinei.

1946-1947 m. mokslo metais į Eržvilko gimnaziją atvyksta mokytojauti Stasys Jarmala, buvęs Žemaičių legiono štabo viršininkas. Jis atvysta su suklastotais dokumentais Vinco Ulevičiaus vardu. 1948-aisiais jis tampa gimnazijos direktoriumi ir vėl suburia pogrindžio organizaciją, organizuoja pogrindinių leidinių „Atžalynas“ ir „Varpas“ leidybą bei platinimą Eržvilko apylinkėse. Petras Girdzijauskas platino šią spaudą Šimkaičių kryptimi, o Petras Balašaitis – Jurbarko kryptimi, Vladas Liekis – Batakių, Tauragės kryptimi. Vienas „Atžalyno“ egzempliorius Jurbarko čekistų buvo perimtas iš laiško į Sibirą. Tuo pačiu metu buvo laikomasi griežtos konspiracijos – leidėjai ir platintojai vieni apie kitų veiklą nieko nežinojo. Tačiau 1949 m. liepos 2 dieną gimnazijos palėpėje per kratą buvo surasta spausdinimo mašinėlė, popieriaus atsargos ir parengta platinti minėta pogrindžio spauda. Tuojau pat suimami Vincas Ulevičius (t.y. tas pats Stasys Jarmala) ir Antanas Jankauskas-Granitas. Vedant į areštinę Jankauskas sugebėjo pabėgti, o Ulevičius po 4 dienų pabėgo iš Jurbarko saugumo kalėjimo ir žuvo tų pačių 1949 metų rudenį (išduotas, apsuptas bunkeryje jis susisprogdino granata). Jankauskas buvo vėl suimtas mėgindamas įsigyti fiktyvius dokumentus ir represuotas. Vėliau suimami kiti pogrindininkai – Greičius ir Ulevičienė. Girdzijauskas suimamas 1949 m. balandžio 4 d. Jurbarko saugumo, bandomas užverbuoti, tačiau bandymui nepavykus, nuteisiamas kaip nepilnametis 5 metams. Jam tada buvo tik 16 metų. Po šių visų netekčių pogrindžio organizacija Eržvilko gimnazijoje jau neatsikūrė.

Pasakoja buvęs šios gimnazijos pogrindininkas Petras Balašaitis:

Iš partizanų ryšininko gavau užduotį, kad ryšius perduočiau mokyklai pagal slapyvardį „Narimantas”. Paaiškėjo, kad tai buvo mokyklos vicedirektorius Kleopas Greičius. Gavau iš jo žodinį nurodymą palaukti iki vakaro, nes vakare reikės susitikti ir eiti… Vakare susitikome su gimnazijos direktoriumi ir vicedirektoriumi. Man, kaip gimnazistui, kažkodėl tai nebuvo nei keista, nei nuostabu.. Gimnazijos direktorius tuo metu buvo Vincas Ulevičius. Šis vardas ir pavardė buvo fiktyvūs – iš tiesų tai buvo Stasys Jarmala.

Jau buvo prietema. Mes, išlaikydami tam tikrą atstumą, išėjome iš mokyklos pastato. Aš, kaip mokinukas, kaip žvalgas, išėjau pirmas, o jie, kaip kolegos, išėjo kartu iš paskos. Taip ir ėjome tris su puse kilometro per Balandinės mišką. Man buvo pasakyta, kur aš turiu su jais ateiti. Atvedžiau juos prie nurodytos sodybos, palaukiau, kol jie pateks į vidų ir tada grįžau namo. O rytojaus dieną gimnazijoje vėl kaip niekur nieko pasisveikinome. Jokio išsidavimo nebuvo. Man, kaip mokiniui, susidarė įspūdis, kad manimi be galo pasitikima, todėl privalėjau paslaptį išlaikyti bet kokioje situacijoje ir nieko neišduoti.

Partizanų ryšininko priesaiką priėmiau 1945 m. rudenį. Priėmęs priesaiką gavau Kastyčio slapyvardį. Tai buvo Jurbarko gimnazijoje. Ko gero, žinodami, kad šiame reikale nesu naujokas, manimi pasitikėjo ir Eržvilke.

Henrikas Danilevičius (stovi trečias dešinėje) tarp Algimanto apygardos partizanų

Dar norėčiau priminti apie mokytoją Henriką Danilevičių. Jis dar 1945 m. pavasarį, būdamas mano klasės auklėtoju, neva lankydamas savo auklėtinius, vieną tamsų vakarą užsuko į mano tėvų sodybą. Buvo šlapiais, prisemtais batais. Išsipylęs iš jų vandenį, jis man  aukštaičių tarme pasakė, kad išeičiau į lauką pasikalbėti su už eglės laukiančiu broliu. Man, kaip vaikui, buvo keista, kad  jis žino mano brolį, žino, kad mes partizanų šeima. O jis tai žinojo. Henrikas Danilevičius, būdamas aukštaitis, zarasietis, matyt, irgi ne iš gero gyvenimo atsidūręs Eržvilko gimnazijoje, jau palaikė ryšį ir su vietiniais partizanais.

Kad ir kaip būtų, mokykla ir mokytojai buvo vedliai pasipriešinimo kovai. Jei ne mūsų mokytojai, jei ne jų pasiryžimas, jei ne jų valia, jei ne jų dvasios didybė, turbūt mes nebūtumėme atėję ir į Kovo 11 – ąją.

Kiek apskritai narių per visą stalininį laikotarpį vienijo tokios pogrindžio organizacijos Lietuvoje?

Dar Tomas Venclova yra teigęs, jog „galima būtų sakyti, kad Sovietų Sąjunga turi ir 250 milijonų disidentų, nes vienaip ar kitaip nepatenkinti yra beveik visi“. Maždaug tą patį būtų galima pasakyti ir apie stalininio laikotarpio Lietuvą, tik, žinoma, nepatenkintųjų skaičių reiktų sumažinti iki kokių 2 milijonų. Kiek jų iš tikrųjų realiai dalyvavo įvairiose pogrindžio organizacijose, neskaitant partizaninio judėjimo? Istorikai, remdamiesi sovietinio saugumo šaltiniais, teigia, jog tokių buvo ne mažiau kaip 50 tūkstančių, tačiau absoliučiai tikslaus skaičiaus, aišku, negali pasakyti niekas. O įvairios pogrindžio organizacijos kūrėsi ir seniai pasibaigus partizaniniam karui Lietuvoje. Štai įdomių statistinių duomenų pateikė net Lietuvos KGB pulkininkas Vaigauskas, pripažinęs, kad opozicinį sąjūdį Lietuvoje labai paveikė „kontrrevoliucinis maištas Vengrijoje, antisocialiniai, antitarybiniai buržuazinių nacionalistų ir klerikalinių elementų veiksmai Lenkijoje ir kiti negatyvūs įvykiai tarptautinėje arenoje“. Jis nurodo, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje–septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo 229 antisovietinės veiklos apraiškos. KGB pulkininkas pažymi, kad Čekoslovakijos ir 1980–1982 m. Lenkijos įvykiai sustiprino „priešiškų elementų veiklą respublikoje“. Kalbant apie dar ankstesnį laikotarpį, tai vėlgi, pačių čekistų duomenimis, 1954 metais Lietuvoje veikė 19 neginkluoto pogrindžio organizacijų, 1952 m. – 77, 1955 – 8, 1956 – 18, o jau 1957 metais net 29. Taigi tendencijos aiškios – pogrindžio organizacijų, nepaisant visų sovietinės sistemos pastangų bei represijų, nuolat daugėjo.

Tačiau grįžkime į partizaninius laikus ir dabar pasiklausykime vienos iš tokių jaunimo pogrindžio organizacijų „Laisvieji sakalai“ įkūrėjos bei vadovės, Taujėnų gimnazijos mokytojos Janinos Jalinskaitės-Kluonienės-Audros prisiminimų. Prisiminimų autorė, be to, dar buvo Vyčio apygardos Kiecoriaus ir Beniaus Narkevičiaus-Algio partizanų būrių ryšininkė.

1946 m. pavasarį mes susibūrėme į pogrindžio organizaciją Laisvieji sakalai”. Aš ir anksčiau buvau apie tai galvojusi, bet galutinę iniciatyvą parodė patys mokiniai.

Ar pasitikėjote savo mokiniais?

Taip, pasitikėjau. Nes kartais per pamokas pakalbėdavau apie Tėvynę, net, nors ir ne visai tiesiogiai, apie partizanus. Ir niekas manęs neišdavė. Tiesa, kartais per mano pamokas už durų klausydavosi saugumietis.

Janina Jalinskaitė – Audra (stovi pirma kairėje) tarp Vyčio apygardos partizanų

Susikūrus organizacijai, susirinkdavome Radvilų parke. Ten mokiniams skaitydavau partizanų spaudą, savo kūrybą. Kalbėdavomės patriotinėmis ir religinėmis temomis. Tiesa, nenorėjau visų, kaip organizacijos, įtraukti į tiesioginę pasipriešinimo veiklą, susieti su partizanais. Bet žinojau, kad kiekvienas iš mūsų atskirai vienokius ar kitokius ryšius su partizanais palaiko. Miške buvo mokinių brolių, giminių. Kai kurie mokiniai patys veikė kaip partizanų ryšininkai. Tačiau nebuvo taip, kad iš partizanų gautumėme kokią nors užduotį kaip organizacija. Aš labiau stengiausi mokiniams skiepyti Ateitininkų dvasią, nes ir pati buvau ateitininkė, mokyti juos doros ir moralės.

Manau, kad labai neatsargiai pasielgėme pasirinkę slapyvardžius. Mums tai buvo kaip žaidimas – kad būtų įdomiau, paslaptingiau, netgi stipriau. Tai buvo mūsų skiriamasis požymis nuo kitų, pasitikėjimo ženklas. Visi buvome pasižadėję nestoti į komjaunimą. Tačiau, kai mus areštavo, praktiškai dėl tų slapyvardžių mums prikabino pogrindininkų etiketę. O prieš tai viskas atrodė kitaip. Tiek aš, tiek mokiniai, buvome panašaus amžiaus, atrodė, kad nestigo drąsos, kiekvienas atskirai palaikėme ryšius su partizanais… Ko gero, tuo metu drąsos buvo daugiau nei atsakomybės, nei suvokimo, kaip visa tai yra pavojinga.

Grįžus iš lagerio teko iš vieno buvusio mokinio išgirsti priekaištingų užuominų, kad padaryti mes nieko nepadarėme, o kiek iškentėjome… Tiesa iš kitų buvusių mokinių tokių priekaištų neišgirdau. Netgi 1991 m. Lėne buvome suorganizavę susitikimą, prisiminėme tai, kas buvo gražu…”

Apie moksleivių pasipriešinimo organizacijas Pandėlio gimnazijoje rašė ir istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Kokios tai buvo organizacijos?

Pirmoji šių organizacijų buvo Lietuvos jaunimo sąjunga „Vytis“, užmezgusi ryšį su partizanais ir vykdžiusi jų instrukcijas. Ji čekistų buvo sunaikinta 1953 m. Antroji – „Laisvę Lietuvai“ pasivadinusi organizacija – veikė 1955–1958 m., ir, kaip rašo istorikė, kuri ir pati dalyvavo šios organizacijos veikloje, savarankiškai formulavo savo veiklos prioritetus.

1951 m. į MGB akiratį pakliuvo devyniolikmetis bibliotekininkas Feliksas Vištartas. Jo tėvai 1949 m. buvo pasislėpę nuo trėmimo. Balandžio mėnesį tikrindami laiškus MGB operatyvininkai atkreipė dėmesį į F. Vištarto laišką Kaziui Vaičiuliui, kuriame Vištartas rašė: „Kiek daug Lietuvos sūnų ir dukrų žūsta už tėvynės laisvę, kuri visiems mums, lietuviams, reikalinga. Negalime pamiršti savo vardo, negalim leisti kentėti savo broliams ir seserims ten toli miškuose arba Sibire. Pabuskime! […] Pakilkime visi kaip vienas į kovą, kaip ir mūsų protėviai pakildavo. Mūsų mažai, bet Dievas mus palaimins“. Sekti F. Vištartą buvo pavesta MGB agentui sl. Zacharčiukui, su kuriuo kartu jis gyveno nuomojamame bute pas Povilą Vaičekauską. Agentas informavo čekistus, kad Pandėlio bibliotekos vedėjas tarp savo draugų kalba antisovietiškai, lanko bažnyčią. Be to, jis pateikė F. Vištarto rankraščio pavyzdžių, kurie buvo reikalingi laiškų autentiškumui nustatyti. 1951 m. rugpjūčio mėnesį MGB Pandėlio rajono skyrius gavo laišką, kuriame anonimas pranešė, jog paėmęs iš bibliotekos knygą joje rado tris lapus antisovietinių dainų. Gavus tokią informaciją pradėta rengtis F. Vištarto suėmimui. Tačiau įkalčių buvo mažoka, ir MGB Šiaulių srities valdyba nedavė sankcijos. 1951 m. rudenį F. Vištartas išvažiavo iš Pandėlio ir išnyko iš čekistų akiračio. Jo agentūrinio tyrimo byla buvo perduota MGB Šiaulių srities valdybos archyvui.

KGB atlikta grafologinė atsišaukimo ekspertizė

1952 m. rudenį MGB Klaipėdos srities valdybos skyrius, tikrinęs gyventojų korespondenciją, sulaikė laiškus, kuriuos Klaipėdoje gyvenantis Vytautas Vaičekauskas siuntė pandėliečiams moksleiviams Kaziui Daugelavičiui, Gediminui Tindžiuliui ir Zitai bei Aldonai Jurgelionytėms. Nors laiškuose buvo daug perkeltine prasme pavartotų posakių, tačiau čekistai nesunkiai įžvelgė antisovietinę potekstę. Iš laiškų buvo galima spėti, kad Pandėlyje veikia pogrindinė antisovietinė jaunimo organizacija. MGB kilo įtarimas, kad laiškų autorius gali būti nuo saugumo pasislėpęs F. Vištartas. 1952 m. gruodžio mėnesį visa ši medžiaga buvo perduota MGB Pandėlio rajono skyriui, kuriam vadovavo vyr. ltn. Juchnevičius. Čia išaiškėjo, kad laiškų autorius yra pandėlietis V. Vaičekauskas, išvykęs į Klaipėdą. Atlikus grafologinę ekspertizę įtarimas, kad Vištartas ir Vaičekauskas – tas pats asmuo, nepasitvirtino. Tačiau pasitvirtino faktas, kad vidurinėje mokykloje veikia pogrindinė organizacija. 1953 m. pradžioje čekistai, ieškodami F. Vištarto pėdsakų, sužinojo, kad jis tarnauja sovietinėje armijoje Balašove. Jo adresu Pandėlio moksleiviai Kazys Daugelavičius, Algirdas Greiška ir kt. rašė laiškus. Pradėjo aiškėti įtariamieji.

Kaip rašė istorikė Gaškaitė-Žemaitienė, jau nuo 1950 m. pabaigos penkiolikmečiai – šešiolikmečiai Pandėlio jaunuoliai pradėjo mąstyti apie pasipriešinimą okupantams. 1951 m. balandžio 30 d. susirinkę F. Vištartas, G. Tindžiulis ir V. Vaičekauskas nutarė sunaikinti sovietines vėliavas, kurias okupacinė valdžia iškeldavo miestelyje švenčiant Gegužės 1-ąją. Tą patį vakarą jie nuplėšė vėliavą nuo Pandėlio vidurinės mokyklos, o G. Tindžiulis supjaustė šventės proga virš tribūnos iškeltą sovietinį šūkį. Gegužės 1-osios vakare jie sunaikino dar dvi miestelyje iškeltas okupacinės valdžios vėliavas, iš vienos jų pasiuvo lietuvišką trispalvę.

Kadangi F. Vištarto šeima 1949 m. buvo pasislėpusi nuo tremties, 1951 m. rudenį iš darbo Papilio vidurinėje mokykloje buvo atleista jo sesuo. Pajutęs MGB dėmesį iš Pandėlio į Šilutę išvažiavo ir F. Vištartas (vėliau jis buvo paimtas į sovietinę armiją). Organizacijos kūrimo iniciatyvą perėmė K. Daugelavičius. Jis pradėjo intensyviai ieškoti ryšių su Pandėlio apylinkėse veikiančiais partizanais.

Stunkūnų kaime, gyveno Bronė Baltušytė. Per ją K. Daugelavičiui pavyko susisiekti su Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos partizanais. 1952 m. rugpjūčio mėnesį K. Daugelavičius susitiko su J. Baltušiu ir R. Styra. Partizanai jam patarė, kaip organizuoti pogrindinę grupę, perdavė LLKS instrukciją apie slapukų organizavimą, partizanų laikraščių, karikatūrų. Per kitą susitikimą, kuris įvyko spalio mėnesį, partizanai davė pasiskaityti partizanų poeto Broniaus Krivicko eilėraščių rinkinį, kuris K. Daugelavičiui padarė didžiulį įspūdį. Partizanų spauda ir B. Krivicko poezija išties uždegė jaunuolius. Partizanų duotas karikatūras K. Daugelavičius su G. Tindžiuliu priklijavo Pandėlyje ant telefono stulpų.  Tuo tarpu spalio mėnesį už Pandėlio miestelio susirinkusiems draugams K. Daugelavičius papasakojo apie susitikimus su partizanais. Čia pat nutarta neformalią jų grupelę, kuri iki šiol vadinosi „Vyčio“ vardu, partizanų siūlymu pavadinti Lietuvos jaunimo sąjunga „Vytis“. Be to, laikantis LLKS instrukcijos reikėjo sukurti organizacijos įstatus, priesaikos tekstą ir programą. Partizanai patarė stengtis įsigyti ginklų ir pradėti surašinėti kolaboruojantį sovietinį partinį aktyvą.  K. Daugelavičius toliau kūrė ir stiprino organizaciją. Jis parašė ir priesaikos tekstą. Be programinių punktų, organizacijos įstatuose buvo nurodyta tiesioginė pogrindžio organizacijos priklausomybė ir pavaldumas LLKS. Bet, kaip jau minėjau, ši organizacija buvo išaiškinta ir faktiškai sunaikinta 1953 metais, o jos nariai – nuteisti įvairiomis bausmėmis.

Apibendrinti šią temą taip pat būtų galima jau minėtos istorikės žodžiais bei išvadomis: „Tačiau be šių žinomesnių organizacijų tiek partizaninio karo metais, tiek vėliau beveik kiekviename miestelyje kūrėsi savarankiškos jaunimo pogrindinės organizacijos ar grupės (be fiksuotos narystės), kurių nariai ieškojo ryšių su partizanais, o jų neturėdami veikė savarankiškai. Nors partizanai buvo gyvybiškai suinteresuoti palaikyti ryšius su visuomene ir turėti organizuotą rėmėjų tinklą, tačiau po pirmaisiais okupacijos metais MGB įvykdytų provokacijų užmegzti kontaktą su spontaniškai besikuriančiomis jaunimo pogrindinėmis grupelėmis buvo nelengva. Daugelis organizacijų buvo MGB sunaikintos nespėjus tokių ryšių užmegzti; be to, 1949 m. panaikinus Organizacinį sektorių ne visi partizanų daliniai gavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos instrukcijas dėl slapukų grandžių organizavimo ir neturėjo vieningos nuomonės dėl pogrindinių grupelių organizuoto veikimo. Neturėdamos ryšių su partizanais daugelis tokių grupių veikė savarankiškai. Jų gausa rodo, kad maksimalistiškai nusiteikęs jaunimas negalėjo taikstytis su okupacija. Ne kiekviena grupė buvo nusistačiusi konkrečius strateginius tikslus, tačiau kiekvienas veiksmas, nukreiptas prieš okupanto politiką, liudijo laisvo žmogaus nepaklusimą prievartai“.