2006 11 20

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Laisvės kryžkelės (XXXV). Dvasininkai partizanų gretose

Apie pokario partizanų karo kapelionus bei dvasininkų dalyvavimą pokario rezistencijoje

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Katalikų Bažnyčia tikrai nebuvo bolševikinių okupantų pusėje. Tai galime tvirtinti vienareikšmiškai. Žinoma, tiesiogiai dalyvaujančių ginkluotoje kovoje kunigų nebuvo daug, tačiau tai ir natūralu – vis dėlto dvasiniai reikalai nelabai suderinami su ginkluota kova.

Koks buvo Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchų požiūris į ginkluotą kovą su sovietiniais okupantais?

Šis požiūris, galima sakyti, niekuo nesiskyrė nuo visos tuometinės visuomenės požiūrio. Juk rezistencija apėmė visus visuomenės sluoksnius, ir Katalikų Bažnyčios hierarchai tiesiog negalėjo likti visos tautos vedamos kovos paraštėse. Ir štai – pirmosios aukos… 1945-ųjų pabaigoje sovietinės valdžios suimamas vyskupas Vincentas Borisevičius. Beveik po metų – sušaudomas. Pagrindinė šio nuosprendžio priežastis – nesileido užverbuojamas. Formaliai vyskupą V. Borisevičių bolševikai apkaltino padėjus partizanams, nes jis jiems atidavė 3 kg kumpio iš savo maisto atsargų ir vieno partizano laiškelį perdavė jo pažįstamam. Nuosprendžiui neturėjo įtakos liudijimai, kad vokiečių okupacijos metais vyskupas padėjo ir žydų tautybės piliečiams, rusų kariams – taigi idėjiniu atžvilgiu skirtingiems žmonėms, – nes, pasak jo paties, bet kokia neapykanta nesuderinama ne tik su jo charakteriu, bet visų pirma su katalikų vyskupo padėtimi. Šie žodžiai, ko gero, geriausiai atspindi ir visų dvasininkų požiūrį į to meto įvykius.

Tačiau vyskupas V. Borisevičius vis dėlto nebuvo tiesioginis, galima sakyti, kovotojas ar partizanų pagalbininkas. Jis greičiau nukentėjo dėl pačios sovietų valdžios nuostatų dvasininkų atžvilgiu. Be to, yra versija, kad vyskupas V. Borisevičius buvo nužudytas tik dėl to, kad tiesiog atsisakė pasmerkti Lietuvos partizanus bei ta proga, kad nacių laikais paskelbė savo ganytojišką laišką.

Šią versiją paneigia paties vyskupo 1946 m. sausio 3 d. rašytas pareiškimas, pavadintas „Piliečiui NKGB Generolui Vilniuje“. Keletą šio pareiškimo sakinių vertėtų pacituoti: „Dėl mano ‚antitarybinės veiklos‘, kitaip sakant, dėl 1943 m. rugpjūčio 8 d. ganytojiško laiško, man buvo daromas moralinis spaudimas, kad aš pranešinėčiau apie politines mane supančių žmonių nuotaikas ir taip išpirkčiau savo kaltę. 1945 m. gruodžio 23 d. man buvo įsakyta parašyti politines charakteristikas apie artimiausius savo bendradarbius. Aš įvykdžiau šį reikalavimą ir parašiau charakteristiką apie penkis savo bendradarbius. Pagal man žinomus faktus, aš padariau išvadą, kad visi jie lojalūs TSRS valdžiai. Dėl to man buvo išreikštas nepasitikėjimas. Po to, ką aš išgyvenau paskutinėmis dienomis, Šv. Jono Evangelijoje perskaityti Atpirkėjo žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“, mane giliai sukrėtė. Dėl to aš pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine ir tai daryti kategoriškai atsisakau. Jei aš nusikaltau, turiu pats išpirkti savo kaltę, o ne kas nors kitas už mane. To reikalauja mano religija”.

Bene žinomiausias partizanų gretose kovojęs kunigas buvo Tauro partizanų apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas. Siūlau dabar buvusio Tauro apygardos Birutės rinktinės štabo bunkerio laikytojo, ryšininko, partizanų rėmėjo Vytauto Daunoro pasakojimą apie šį kunigą bei jo aukotas Mišias partizanams Daunorų sodybos svirne, apie tai, kaip jis pats kapelionui davė partizaninę priesaiką.

Mama mane pažadino. Pasakė, kad atėjo kunigėlis. Žinote, išsireiškė kaip mama – kunigėlis. Pasakė, kad svirne laikys Mišias. O lauko virtuvėje pas mus buvo įrengtas bunkeris (Tauro apygardos, Birutės rinktinės štabo bunkeris – aut.) Apie devintą sukilo bunkeryje buvo partizanai, apie dešimtą susitiko su Lelešiumi (Tauro apygardos kapelionu Justinu Lelešiumi-Grafu).

O Lelešių į savo sodybą aš pats ir parsivedžiau. Į Birutės rinktinės teritoriją jį atlydėjo du Geležinio Vilko rinktinės partizanai. Nurodė, kad nuo Veiverių kapinių pirmoji sodyba ir bus Daunorų. Jiems atsisveikinus, toliau Lelešių lydėjau aš pats. Pasidomėjo ar jo laukia. Atsakiau, kad laukia. Nešėsi nemažą ryšulį. Pats jis buvo apsirengęs civiliškai – ant aulinių batų buvo užleistos paprastos kelnės, vilkėjo kunigo švarkelį. Pasisiūliau panėšėti jo ryšulėlį, bet kunigas atsisakė. Supratau, kad tame ryšulyje sudėti komunikantai, kielikai, stulos… Praleido jis pas mus pora dienų. Tai buvo pirmasis mūsų susitikimas.

Antrą kartą jį parsivedė „Skirmantas” (Juozas Lukša – aut.). Tada Lelešius buvo apsirengęs kariškai – karininko uniforma su mažais kryželiais vietoj antpečių – tokią uniformą prie Smetonos vilkėjo karo kapelionai. Nežinau, ar jis turėjo kokį ginklą, ar ne. Gal tik pistoletą. Dešimtą ryto svirne laikė Mišias. Stovėjo stalas, apdengtas lietuviška trispalve, ant jo kryžius. Priėjau išpažinties. Visai taip kaip bažnyčioje. Kas išpažinties ėjo, kas ne – kiti sakėsi neseniai buvę. Komuniją priėmė visi. Po to daviau partizanišką priesaiką – priklaupiau, kapelionas skaitė, o aš kartojau partizanų priesaikos žodžius – neišduoti, gyvam nepasiduoti…  Peržegnojo, palaimino. Pabučiavau kryžių ir vėliavą. Po priesaikos „Skirmantas” įteikė man pistoletą „Walter”…

Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas. 1946 m. balandis

Justinas Lelešius-Grafas istorijai paliko savo partizanavimo metais rašytą dienoraštį, kurį vėliau išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 1947 m. rugsėjo 24 dieną netoli Veiverių esantis bunkeris buvo išduotas bei apsuptas čekistų. Kautynių metu žuvo visi bunkeryje buvę partizanai ir Birutės rinktinės štabo pareigūnai, tarp jų ir apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas. Ką tik girdėto pasakojimo autorius Vytautas Daunoras čekistų buvo priverstas lįsti į susprogdintą bunkerį ir savo rankomis iškelti žuvusių partizanų ir kapeliono kūnus. Šiame mūšyje žuvo Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, rinktinės vadas Jonas Bulota-Anbo, rinktinės ūkio skyriaus viršininkas Antanas Čepeliauskas-Meška, rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Čižeika-Stepas, Stasys Mačiuta-Vaidila ir 3-iosios kuopos vadas Antanas Petkevičius-Švyturys. Dar prieš šį įvykį žuvo ir kapeliono brolis. Jis žuvo garsiajame Raišupio mūšyje kartu su dar 5 kovos draugais. Tame mūšyje buvo nukauti net 67 enkavedistai.

Tauro apygarda apskritai buvo garsi rezistencijoje dalyvavusiais kunigais. Šiame kontekste, matyt, būtų galima paminėti ir kunigą Antaną Ylių.

Tai buvo vienas žymiausių dvasininkų, dalyvavusių pokario rezistencijoje, ir netgi vienas iš ginkluotosios rezistencijos organizatorių. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Skardupių klebonijoje įvyko štabo narių ir partizanų grupių atstovų pasitarimas. Jo metu ir buvo įkurta Tauro apygarda. Kaip rašė savo prisiminimuose vienas iš šio pasitarimo dalyvių bei apygardos įkūrėjų kunigas Antanas Ylius-Vilkas: „Kaip valgant ir geriant kyla apetitas, taip ir mums, pradėjus veikti, atsirado noras ne tik veikti, bet ir plėstis. Mes greitai pastebėjom, kad apylinkės ribos mums per siauros. Juk ir kiti lietuviai yra mūsų broliai… Kodėl juos turime palikti likimo valiai? Nutarėme kurti Apygardą“. 1945 m. rugpjūčio 15 d. ir yra laikoma oficialia Tauro apygardos įkūrimo data.

Kunigas Antanas Ylius (centre) prisiekia kartu su Tauro apygardos štabo nariais. 1945 m. vasara

Vertėtų pacituoti dar keletą sakinių iš kunigo Antano Yliaus prisiminimų. Beje, šie keli sakiniai paaiškina, kodėl buvo nutarta organizuotis į apygardą, o iš dalies ir mūsų to meto kunigų nuostatas: „Nusprendėme, kad toks žudymasis yra labai skaudus ir nepakęstinas dalykas mūsų mažai tautai. Sumanėme sukurti organizaciją, kuri sudraustų savivaliautojus. Gerai žinojome, kad kada nors reikės duoti ataskaitą dėl kiekvienos atimtos gyvybės. Taigi trečioji mūsų organizavimosi priežastis buvo noras bei pastangos sustabdyti žudynes, savivaliavimus, kerštavimus, asmeninių sąskaitų suvedinėjimą. Ketvirtoji, svarbiausioji mūsų organizavimosi priežastis – noras atskirti Lietuvą pagal Konstituciją nuo Sovietų Sąjungos ir ją padaryti laisvą, nepriklausomą, demokratinę ir lietuvišką respubliką“. Tačiau, ar mes čia galime absoliutinti ir vienareikšmiškai teigti, kad štai visi kunigai pokario metais rėmė rezistenciją ar joje dalyvavo? Negi nebuvo ir tarp kunigų išdavikų?

Žinoma, buvo, kunigai juk nėra jokia išimtis. Bene skandalingiausia ir kontroversiškiausia asmenybė yra ir dabar Baltarusijoje klebonaujantis Juozas Bulka. Nepriklausomybės metais KGB archyvuose rasta informacija patvirtino, jog Bulką sovietinis saugumas suėmė ir užverbavo 1948 metais. Jo išdavysčių pradžia buvo Labanoro girioje. Ten Bulkos „dėka“ žuvo daug partizanų, taip pat ir jo brolis Antanas. Iš viso, turimais duomenimis, kunigas išdavė ar pats sunaikino 65 pokario laisvės kovotojus.

Kažkada žiniasklaidoje buvo nuskambėjusi istorija, kaip keli socialdemokratai, viešėdami Baltarusijoje, lyg ir buvo šį kunigą aplankę ar net gavę iš jo nuodėmių išrišimą… Tai, švelniai tariant, tikrai abejotinos reputacijos nuodėmklausys. Bet skandalingą Broniaus Bradausko, Vydo Baravyko, Vytauto Einorio ir Vladimiro Orechovo kelionę palikime jų pačių sąžinei bei reputacijai.

Dabar siūlau pasiklausyti kunigo Edvardo Simaškos pasakojimo apie čekistų bandymą jį užverbuoti. E. Simaška gimė 1909 metais Ukmergės apskrityje. Į kunigus buvo įšventintas 1936 metais. 1944-aisiais, būdamas Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos tikybos mokytoju, padėjo išvengti okupantų represijų savo auklėtiniams – buvusiems Lietuvos vietinės rinktinės kariams. 1944-1946 metais buvo aktyvus Ukmergės apskrities Vyčio ir Didžiosios kovos apygardų partizanų ir jų ryšininkų rėmėjas, nuodėmklausys. 1946 m. buvo suimtas ir, atsisakius bendradarbiauti su čekistais, nuteistas 10 metų lagerių. Kalėjo Intos lageriuose. Šiuo metu altarista Šiluvoje. 2004 metais Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Pasiklausykime trumpų šio dvasininko atsiminimų.

Prasėdėjus gal kokių porą savaičių, vėl išsikvietė mane tardytojas. Jo kabinete buvo dar vienas žmogus – civilis – aukštas, gražiais plaukais vyrais. Jis ir pareiškė, kad išleidžia mane į laisvę, bet su viena sąlyga – turiu jiems padėti. Visko jis man prišnekėjo – žadėjo net vyskupu padaryti. Žmonės atseit kunigui atviri, daug ką gali papasakoti, o tai ką papasakos, privalėsiu perpasakoti jiems. Mes kartkartėmis susitikinėsime, kad aplankys mane persirengęs kunigu arba šiaip kur galima susitikti mieste, kavinėje. Vietą pažadėjo tokią, kokią panorėsiu – ar kaime, ar mieste…  Atsakiau, kad jokių šnekų apie tai būti negali. Išgirdęs tai, saugumietis labai surimtėjo. Pažadėjo, kad vis tiek mane nuteis ir išveš į tokias vietas, kur gyventi nenorėsiu ir mirti negalėsiu… Atsakiau, kad kas bus, tas bus…  Išsiskyrėme po ilgo pokalbio. Leido dar pagalvoti. Po to tardytojas vis kas kelios dienos mane išsikviesdavo ir klausdavo, ar dar neapsisprendžiau jiems tarnauti. Mano atsakymas visada būdavo neigiamas. Po kelių dienų vėl išsikviesdavo. Jis – taip? Aš – ne. Tada vieną vakarą išsikvietė į tokią didelę patalpą, buvusią tame pačiame rūsyje. Viduje sėdėjo keli kariškiai. Tai ir buvo „zasedanije vojennovo tribunala” (karinio tribunolo posėdis – aut.) Nuteisė mane dešimčiai metų lagerių ir penkeriems metams tremties.

Prieš klausydamiesi kun. Edvardo Simaškos atsiminimų kalbėjomės išdavysčių tema. Kunigai, matyt, buvo vienas vertingiausių KGB verbavimo objektų – vis dėlto daugelis žmonių būtent jiems patikėdavo slapčiausias paslaptis.

Netenka abejoti, kad kunigų verbavimo atvejų visoje Lietuvoje buvo gausybė, tačiau gana retai čekistams pavykdavo pasiekti norimų rezultatų. Vis dėlto bolševikams kartais pavykdavo, kaip ir kunigo Bulkos atveju. Prie tokių pavyzdžių galima priskirti ir kunigą Antaną Valantiną. Baisiausia jo išdavystė įvyko 1951 m. spalio 12 d. Vabalninko rajone, Janušiškio miške. Klausyti grupės partizanų išpažinčių atvyko MGB agentas Tupėnas – t.y. tas pats kunigas Antanas Valantinas, kuris apnuodijo partizanus čekistų duotu vynu. Užmigę vyrai buvo suimti. Tarp jų – Pilėnų tėvūnijos štabo viršininkas Linas Pivoravičius-Kanapė, štabo visuomeninės dalies viršininkas R. Petronis-Siaubas, Bronius Mikonis-Cvinglis, Vytautas Valentėlis-Laigūnas, Petras Laucius-Pumputis. Kitą dieną tame pat miške buvo nušauti Kazys Valentėlis-Pavasaris ir Stasys Liaudanskas-Žirgutis. Visi suimtieji buvo nuteisti mirties bausme.

Zigmas Neciunskas – Elytė

Pabaigoje norėtųsi paminėti šviesaus atminimo kunigą, Dzūkijos partizanų rėmėją ir globėją Zigmą Neciunską, slapyvardžiu Elytė. Zigmas Neciunskas gimė 1912 m. liepos 12 d. Balkūnų k., Alytaus r.; studijavo Kauno kunigų seminarijoje; 1939 m. įšventintas kunigu; darbavosi įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose; 10 metų praleido tremtyje Sibire; kaip liudija jį pažinojusieji, visą gyvenimą globojo ligonius ir varguolius, užtarė skriaudžiamus ir žeminamus žmones. Paskutinėje kun. Z. Neciunsko darbo vietoje, Kalvių parapijoje, dar ir šiandien galime išgirsti pasakojimų apie jo atliktus sielovados darbus, didžią meilę ir pasiaukojimą dėl artimo. Mirė 1976 m. birželio 6 d.; palaidotas Santaikos kaimo kapinėse (Alytaus r.). 2002 m. apie jo nueitą prasmingą gyvenimo kelią išleista E. Biliūtės-Aleknavičienės parengta monografija „Vilties angelas“.

Būtent Zigmas Neciunskas, dar klebonaudamas pokario laikais Nedzingėje, globojo ir slėpė Dzūkijos partizanų vadus, tarp jų ir legendinį Adolfą Ramanauską-Vanagą bei jo žmoną Birutę Mažeikaitę. Būtent Nedzingės klebonijoje prisiekė Vanago būrio kovotojai, ką pats Ramanauskas vaizdžiai aprašė savo prisiminimuose.