2006 11 22

Giedrius Kiaulakis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Giedrius Kiaulakis. Apie mongolų nusikaltimus lietuvių tautai

Lapkričio 10 d. www.delfi.lt pasirodė gana įdomus Vytauto V. Landsbergio straipsnis „Lietuviškai kalbantys rusai”. Visada susidomėjęs perskaitau šio autoriaus tekstus, kuriuose yra daug sveikos kritikos mūsų visuomenei bei originalių (gerąja prasme) pasiūlymų, kaip galima pagerinti dabartinę situaciją Lietuvoje. Tačiau šitas straipsnis yra originalus tikrai ne pačia geriausia prasme, todėl norėčiau kai ką patikslinti.

Straipsnyje teigiama, jog lietuvių tautos atstovai iš prigimties yra nepaprastai geri, visokeriopai dorybingi ir moralūs žmonės. Tik va bėda, kad daugelis yra žuvę per šimtametes kovas su užsieniečiais, o likusieji pasidavė tų pačių užsieniečių įtakai ir šiuo metu „klausosi pigios rusiškos muzikos, geria pigią rusišką degtinę ir keikiasi kaip paskutiniai mužikai”, t. y. pasidavė neigiamai išorinei kultūrinei įtakai.

Tačiau rusiškos kultūros įsigalėjimas Lietuvoje, kuris vertinamas kaip didelė neganda mūsų tautai, nesiejamas su pačiais rusais, nes jie iš principo yra neblogi žmonės, todėl visko kalti… mongolai! Būtent dėl mongolų kaltės lietuvis šiuo metu yra „nelaimingas, dažnai prasigėręs, linkęs kaltinti visus ir viską, tik ne save”, jam būdingas „chamizmas, savanaudiškumas”, nepagarba moteriai ir motinai bei visos kitos nesimpatiškos ypatybės.

Kuo dėl mūsų bėdų yra kalti mongolai, nedidelė 2 milijonų žmonių tauta, gyvenanti bekraštėse atšiauriose stepėse ir dykumose, tarp Kinijos ir Rusijos? Paradoksalu, bet itin neigiamas požiūris į mongolų vaidmenį pasaulio istorijoje yra nekritiškai perimtas iš rusų šovinistų. Ir dar pačių radikaliausių, nes normalūs rusų istorikai mongolus vertina nevienareikšmiškai.

Kuo nusikalto pasauliui mongolai? Iki XIII amžiaus pradžios tai buvo nedidelių genčių konglomeratas, su savo gyvulių bandomis klajojęs po tas pačias teritorijas, kuriose gyvena ir dabar. Be klajoklinės gyvulininkystės, mongolai be ypatingo įkarščio pakariaudavo su kaimyninėmis gentimis ir vargais negalais laikėsi prieš daugiamilijoninės Kinijos spaudimą.

XIII amžiaus pradžioje paaiškėjo, kad vienas iš mongolų genčių vadų Temučinas (turintis Čingischano titulą) turi neeilinių politinių gabumų. Įvairiais būdais (derybomis, apgavystėmis, bet labai mažai remdamasis karine jėga) Temučinas suvienijo mongolų gentis ir pradėjo prie savo naujosios valstybės jungti kitas aplinkinių klajoklių gentis (merkitus, keraitus, naimanus, oiratus, kai kurias Sibiro miškų gentis). 1211-1215 metais mongolai užkariavo šiaurinę Kiniją, 1216-1221 metais didžiulį ir galingą Chorezmą bei kitas musulmoniškas Vidurinės Azijos valstybes. 1227-aisiais Čingischanas mirė, tačiau jo palikuonys pasirodė ne iš kelmo spirti ir toliau plėtė savo ulusą. Iki 1236-ųjų jie nugalėjo Iraną, Armėniją, Gruziją ir daugelį valstybių Tolimuosiuose Rytuose. 1237-1240 metais mongolai nugalėjo Kijevo Rusios kunigaikštystes, 1241-aisiais įsiveržė į Lenkiją, kur sutriuškino lenkų ir jiems į pagalbą atėjusių vokiečių kariuomenę, o 1242 metais nugalėjo vengrus. Vėliau mongolai, armėnų padedami, sutriuškino musulmonus Artimuosiuose Rytuose – 1258-aiais užimtas Bagdadas, mongolai sulaikyti tik Egipto prieigose. Iki 1279 metų mongolai užėmė pietinę Kiniją ir tik tada sustojo.

Taigi mongolų imperijos kūrimo istorija nėra labai originali. Gudrus ir nuožmus didikas, nesirinkdamas priemonių, suvienija aplinkines gentis (ar neprimena mūsų Mindaugo?) ir po to tampa toks galingas, kad pradeda užkariauti kaimynines šalis. Taip tvėrėsi visos žymios imperijos – Romos, Britų, Arabų kalifatas ir kt. Be abejo, skyrėsi visų imperijų kūrimosi tempai, užimtų teritorijų dydis ir kiti bruožai, bet bendras principas visada buvo panašus.

Tačiau kažkodėl mes, europiečiai, minėtas imperijas linkę vertinti iš principo teigiamai – prie imperijos prijungtos tautos šimtmečiams gavo taiką(Pax Romana ar Pax Britannica) ir galėjo kurti mokslą, aukšto lygio meną, teisę, filosofiją. Na, lyg tarp kitko paminima, kad, imperijoms plečiantis, prijungiamos tautos gana smarkiai nukentėdavo nuo karo veiksmų. Betgi tai menkniekis – juk galima šiek tiek pakentėti karo baisumus, kad paskui galėtum pasidžiaugti sočia ir prabangia taika. Tuo tarpu mongolų imperija dažnai vertinama atvirkščiai – itin akcentuojami sugriauti miestai, išžudyti žmonės ir kiti įprastiniai karo baisumai, tačiau diskretiškai nutylima, kad mongolų užkariautos tautos maždaug pusantro šimto metų galėjo gyventi visuotinės taikos (Pax Mongolica) sąlygomis, gyventojų nekamavo nuolatiniai smulkių valstybėlių tarpusavio karai. Negaliu šito pavadinti kitaip, kaip tik nešvariu propagandiniu triuku, kuris yra labai populiarus Rusijoje.

Jeigu tikėsim propagandine Rusijos istorikų versija, žiaurūs laukiniai mongolai įsiveržė į taikią klestinčią šalį, sugriovė visus miestus, išpjovė daugumą gyventojų, o likusius po to negailestingai engė, kol šie neiškentė ir sukilę nusimetė mongolų „jungą”. Taip, mongolų įsiveržimas buvo didelė nelaimė, bet visada reikia žiūrėti į kontekstą. Ir tada matysime, jog beveik du šimtus metų kelios dešimtys Kijevo Rusios teritorinių valdovų be perstojo grūmėsi vienas su kitu dėl valdžios ir įtakos. Permanentiniai smulkūs konfliktai kartais išsivystydavo iki didelio masto karo veiksmų (kaip, pavyzdžiui, 1216 metais), kurių metu žūdavo tūkstančiai karių, o nukentėjusių valstiečių apskritai niekas neskaičiuodavo.

Maža to, rusinai visą laiką kariavo su stepių gyventojais kumanais – tų kovų intensyvumą ir mastą liudija tai, kad net buvo sukurtas herojinis epas „Sakmė apie Igorio žygį”.

Mongolų įsiveržimas buvo kruvinas, tačiau po kelerių metų karo veiksmų ilgam įsivyravo taika, nes tie patys kumanai, kaip ir dauguma rusinų kunigaikščių, tapo pavaldūs mongolams, ir jei kas nors pamėgindavo pakariauti tarpusavyje, netrukus atvykdavo mongolų kariauna ir peštukams labai suprantama kalba išaiškindavo apie taikaus sambūvio privalumus.

Dar mongolams labai mėgstama prikišti išskirtinį, kone apokaliptinį, žiaurumą, atseit niekas iki jų nežudė tiek žmonių, ištisų miestų neskersdavo. Melas: taikių gyventojų žudymas, siekiant įbauginti ir demoralizuoti priešo kariuomenę bei vadovybę, visais laikais buvo neatsiejama karo veiksmų dalis.

Kultūringu ir tolerantišku kažkodėl laikomas Aleksandras Makedonietis visiškai sunaikino finikiečių miesto Tyro gyventojus už tai, kad jie priešinosi apsiaustame mieste septynis mėnesius, ir Egiptas po to pasidavė be mūšio. Romėnai irgi plačiai taikė totalinio susidorojimo praktiką (Kartagina, Numantija Iberijoje, žydų ištrėmimas iš Judėjos po smarkaus sukilimo). Karolis Didysis VIII amžiaus pabaigoje masiškai naikino įnirtingai besipriešinančius saksus. Anglijos karaliaus kariai 1370 metais išžudė visus tris tūkstančius Limožo gyventojų prancūzų. 1527-aisias vokiečių ir ispanų kariai išžudė daugumą Romos gyventojų.

Tokių pavyzdžių, specialiai pasidomėjus, galima rasti tūkstančius visuose žemynuose. Ir nereikia manyti, kad masines žudynes organizuodavo tik mongolai, o visi kiti XIII amžiuje sąžiningai laikėsi visų Hagos ir Ženevos konvencijų. Jų, beje, niekas labai nesilaiko ir mūsų laikais, kai jos jau yra ratifikuotos. Prisiminkime nacistų žiaurumus Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo sunaikinti milijonai žydų, romų, lenkų, rusų, gudų ir kitų tautybių atstovų. Sąjungininkai pasirodė ne ką geriau, nuolat bombarduodami Vokietijos miestų gyvenamuosius kvartalus. Ir tikrai mongolai čia niekuo dėti – visur žmonės yra žmonės.

Tad kodėl mongolai europiečių sąmonėje yra taip demonizuojami, nors vienintelis jų išskirtinumas buvo tas, kad jų karinė taktika ir technika tuo metu buvo nepalyginamai aukštesnio lygio, negu kitų tautų. Galbūt čia ir slypi tikroji istorinės mongolofobijos priežastis. Europiečiai per kelis šimtus metų įprato, kad jie visada yra nugalėtojai ir sprendžia kitų žemynų likimus, o čia staiga nedidelio ūgio geltonodžiai raiteliai įkypomis akimis ėmė ir sutriuškino galingo stoto šviesiaplaukius mėlynakius arijus ir apdėjo juos mokesčiais. Tokį faktą pripažinti kai kam nėra lengva, reikėjo gelbėti tautinį (o gal greičiau rasinį) orumą, ir buvo prikurta daugybė legendų apie neeilinį mongolų kraugeriškumą ir klastingumą. Atseit kaipgi mes, garbingi civilizuoti europiečiai, galėjome nugalėti jokių taisyklių nesilaikančius nuožmius barbarus.

Viena iš tokių legendų ir buvo pateikta straipsnyje „Lietuviškai kalbantys rusai” – neva mongolai versdavo užkariautų kraštų vyrus prievartauti savo motinas. Esu susipažinęs su daugeliu veikalų ir straipsnių apie mongolus, bet tokius kliedesius girdžiu pirmą kartą. Jokie istoriniai šaltiniai jų nepatvirtina, nors niekas neneigia, kad jog su nugalėtomis šalimis mongolai elgėsi ne itin švelniai. Ši iš piršto laužta legenda „pagrindžiama” tuo, kad iš tokio Čingischano karių elgesio ir išsivystė visas rusiškas „matas”. Sieti „mato” atsiradimą su mongolais yra absurdiška, nes kažkodėl dabartinių mongolų, totorių, kazachų ir kitų Didžiosios stepės gyventojų žodyne jo šiuo metu nėra, o slavų „matas” egzistuoja ne tik tarp mongolų „jungą” vilkusių rusų bei ukrainiečių. Labai panašius keiksmus vartoja ir pietų slavai, serbai ir chorvatai, nors chorvatų kariai Vengrijos karaliaus tarnyboje su mongolais galėjo susidurti tik vieną kartą – 1242 metais, ir kažin ar tai yra rimtas pagrindas kultūriniams mainams.

Na, o serbai nė tokių kontaktų neturėjo, tai kaipgi pas juos tie keiksmai atsirado? Ogi visada egzistavo, tik labai jau norėjosi „patriotiškai” nusiteikusiems rusų inteligentams nelabai gražias tautinės kultūros apraiškas nurašyti išorės įtakai. Atseit iki XIII amžiaus mūsų protėviai turėjo vien geras elgesio bei charakterio ypatybes, tik štai užgriuvo laukiniai mongolai ir atnešė girtuoklystę, ištvirkavimą ir visokį kitokį moralinį pakrikimą. O tokie kliedesiai, kaip mongolų reikalavimas nugalėtiesiems prievartauti savo motinas absurdiškumu ir šlykštumu gali lygintis su sena legenda, kaip žydai kiša krikščionių vaikutį į kubilą su vinimis ir paskui jo krauju užsigardina macus.

Kadangi tokios tezės apie neigiamą mongolų įtaką rusų moralei yra nuolat kartojamos vadovėliuose ir populiariojoje literatūroje, tai visi prie jų priprato ir labai nekvestionuoja. Tačiau kaip galėjo mongolai neigiamai paveikti kažkieno moralę, kai jų pačių moralė buvo itin aukšta. Čingischanui prikišama, kad jo teisynas buvo pernelyg žiaurus – net už menkus nusikaltimus grėsė mirties bausmė. Kokie tie „menki” nusikaltimai – „jei jodamas stepe sutikai ištroškusį žmogų ir nedavei jam atsigerti – mirties bausmė”. Be abejo, miškingoje Europoje, kur vandens telkinių yra kiekviename kvadratiniame kilometre, bausti mirtimi už tokius niekus atrodo absurdiška, tačiau mongolų stepėse šis „menkas” nusikaltimas iš esmės yra žmogžudystė, ir dėl tokios bausmės niekas nesiginčijo.

Arba kitas nusikaltimas „jeigu žygyje pamatei, kad kitam kariui iškrito dėklas su strėlėmis, ir jam to dėklo nepadavei – mirties bausmė”. Žiauru? Galbūt, bet žema morale tokių įstatymų besilaikančios tautos kaltinti tikrai negali. O ir tas griežtumas beprasmis atrodo tik mums, gyvenantiems palankioje klimato juostoje, kur pilna vandens ir maisto, todėl galime sau leisti nuolat rietis dėl išteklių paskirstymo. O stepių klajokliai sau tokios prabangos leisti negali, nes, jei nesilaikysi tarpusavio pagalbos principo, o bandysi lipti per kitų galvas asmeninės gerovės link, tai stepėje tiesiog pražūsi. Beje, tokie principai galioja vietovėse, kur gamta itin atšiauri.

Tarpusavio pagalbos principo mongolai visada laikėsi savo sąjungininkų atžvilgiu. Nėra žinoma nė vieno atvejo, kad mongolai būtų išdavę savo sąjungininkus. Dėl itin aukštų moralinių principų jiems buvo itin sunkiai suvokiama išdavystės sąvoka. Pvz., 1260 metais mongolų nojonas Kitbuga su savo kariuomene, kurioje daugumą sudarė krikščionys nestorijiečiai, iš naimanų patraukė į žygį prieš Egiptą, norėdamas padėti katalikiškos Jeruzalės karalystės likučiams atsilaikyti prieš mameliukų kariuomenę. Galime įsivaizduoti jį ištikusį šoką, kai sąjungininkai puolė jį iš užnugario, kuris buvo visiškai neapsaugotas, nes mongolai net neįsivaizdavo, kad tokia išdavystė apskritai yra įmanoma. Užtat mongolai buvo itin nepakantūs nemotyvuotai niekšybei. Pvz., Kijevas 1240 metais buvo itin žiauriai nusiaubtas ne dėl to, jog narsiai priešinosi, o dėl to, kad kijeviečiai kažkodėl ėmė ir nužudė deryboms atsiųstus mongolų pasiuntinius.

Pasaulyje yra labai mažai tautų, ant kurių išpilta tiek purvo, kaip ant mongolų. Ir visas tas purvas yra ne kas kita, kaip kompleksuotų rasistų propagandinis kerštas už pralaimėjimą karo lauke. Skleidžiama propaganda vis „tobulėja”, kol pasiekiama neregėto absurdo viršūnių, apkaltinant XIII amžiaus stepių karius dėl visų savo bėdų XXI amžiuje. Deja, kaimyninėje Rusijoje vis dar populiaru kaltinti visus užsieniečius dėl savo šalies nelaimių bei moralinio pakrikimo. Kaltų netrūksta. Tyrus kaip krištolas rytų slavus, pasirodo, IX amžiuje demoralizavo vikingai, po to, XIII amžiuje, mongolai, XVIII amžiuje – vokiečiai, XX amžiuje – žydai, o dabar, matyt, niekaip ramybės neduoda amerikiečiai ir estai. Taip ir neleidžia niekaip atsiskleisti prigimtinėms dorybėms. Tokia ksenofobinė koncepcija būdinga labai kompleksuotoms ir nebrandžioms visuomenėms. Negi mums, lietuviams, ji irgi prie širdies?