2006 11 27

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laisvės kryžkelės (XXXVI). Partizanų nuotraukos

Šioje laidoje pokalbis apie Lietuvos gyventojų visą sovietmetį slėptas ir išsaugotas laisvės kovotojų nuotraukas, kurių vis dar atrandama iki šiol.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Sovietinis saugumas buvo itin suinteresuotas aptikti partizanų fotoarchyvus. Ypač tuo metu, kol dar vyko laisvės kovos. Pirmiausia jiems tos nuotraukos buvo savotiška kaltinamoji medžiaga arba aiškus įrodymas, kad vienas ar kitas asmuo priklausė pasipriešinimo judėjimui. Antra vertus, iš partizanų nuotraukų jie nesunkiai galėdavo identifikuoti vieno ar kito partizanų būrio dalyvius. Arba net yra žinoma atvejų, kai iš originalių nuotraukų buvo daromi fotomontažai, siekiant išprovokuoti dar laisvėje esančius partizanus.

Čia galima prisiminti tas dvi garsiąsias ir Genocido aukų muziejuje eksponuojamas nuotraukas, vienoje iš jų yra Juozas Lukša su dviem desantininkais iš Vakarų, o kitoje – tas pats Lukša su dviem saugumiečiais. Čekistai ten vietoj Benedikto Trumpio ir Klemenso Širvio įmontavo MGB agentų-smogikų veidus, matyt, siekdami juos infiltruoti į partizanų būrį ir taip galbūt net susekti patį Lukšą. Juk Juozo Lukšos-Daumanto autoritetas tarp tuo metu dar likusių partizanų buvo neabejotinas, ir vos vienetai žinojo, su kuo jis iš tikrųjų atskrido iš Vakarų.

Šiandien mes turime net tris paliudijimus žmonių, rizikavusių savo laisve visą sovietmetį ir slėpusių partizanų nuotraukas. Pasiklausykime pirmojo iš jų. Pasakoja Algimanto partizanų apygardos Perkūno būrio ryšininkė Birutė Biliūnaitė-Mažylė. Ryšininkė pasakoja apie būrio vado Jurgio Urbono-Lakštučio jai perduotas ir sėkmingai išsaugotas Algimanto apygardos partizanų nuotraukas bei dienoraščius.

 

Jurgis Urbonas-Lakštutis


Lakštutis (Jurgis Urbonas-Lakštutis Algimanto apygardos štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas, partizanų spaudos leidėjas, poetas, Perkūno būrio vadas aut.) man žadėjo atnešti daug visokių popierių. Atnešti tam, kad visa tai paslėpčiau. Vienąsyk atėjęs atidavė man savo dienoraštį, eilėraščių sąsiuvinį, daug nuotraukų. Ir visa tai reikėjo paslėpti, nes ir pas mus dažnai būdavo kratos – jei ne ryte, tai vakare, kitą kartą ir vidury nakties ateidavo stribai krėsti. Visą Lakštučio atneštą turtą suvyniojau, aplink aptaisiau plastiku, tada dar apsukau toliu, ir visa tai paslėpiau po šiaudinio stogo šelmeniu. Ir visa tai ten išsilaikė. Pasiėmiau jau tik grįžusi iš lagerio. Tiek, kad paskui vėl teko išvažiuoti į Rusiją. Tai buvo ar 1966, ar 1968 metais (nuotraukos ir partizanų spauda pastogėje buvo paslėptos 1947 m.). Grįžusi abejojau, ar rasiu – gal pradingo, o gal jau ir to stogo nebėra. O laiškuose iš lagerio namiškiams apie paslėptas nuotraukas užsiminti bijojau. Taip kad svarbiausias dalykas grįžus į Lietuvą man buvo surasti tai, ką buvau paslėpusi. Ačiū Dievui, viskas gerai išsilaikė. Buvo kiek paplėkę, bet nežymiai.

Grįžote į Lietuvą ir suradote slėptas nuotraukas. Ar pasižiūrėjusi perdėjote į kitą vietą, ar palikote ten pat?

Palikau ten pat. Pažiūrėjau, kad viskas gerai išsilaikę, stogas geras, vanduo nelaša. Be to, dar ir seserį perspėjau, kad žinotų kas toje pastogėje yra. Antrą kartą visa tai pamačiau tada, kai jau į Lietuvą grįžau visam laikui. Bet su savimi neėmiau – tik kartas nuo karto pasižiūrėdavau, ar viskas tvarkoje, nes ir kratas dar darydavo, o ir šiaip galėjo kam nors užkliūti, į blogas rankas patekti.

Koks tolesnis tų nuotraukų ir raštų likimas ?

Atgimimo metais visą partizanų spaudą perdaviau į Genocido aukų muziejų. Nuotraukas pasilikau prisiminimui.

Šiuo atveju nuotraukos ir archyviniai dokumentai buvo išsaugoti, jie pasiekė mūsų dienas ir tapo svarbiu laisvės kovų paliudijimu. Tačiau, ko gero, toli gražu ne visos tokios istorijos baigdavosi laimingai? Tai paliudija ir buvusiame KGB archyve atrastų partizaninių nuotraukų bei kitų dokumentų gausa.

Žinoma, kad nesėkmių taip pat pakako ir jos, ko gero, buvo neišvengiamos. Tačiau žvelgiant iš mūsų dienų ir kalbant labai pragmatiškai, gal net būtų buvę geriau, kad tas nuotraukas ar dokumentus tada būtų suradę KGB‘istai. Nes archyvuose tai bent jau išliko ir ta medžiaga galima pasinaudoti. Kur kas liūdniau, kai patys gyventojai aptikdavo kokį ryšulį nuotraukų, paslėptų kad ir medžio drevėje. Gana dažnai, bijodami rizikuoti, jie atsitiktinai aptiktas nuotraukas ar kitus dokumentus paprasčiausiai sunaikindavo. Galbūt taip jie apsisaugodavo patys nuo tardymų pavojaus, tačiau, pasibaigus partizaninėms kovoms, čekistai puikiai žinojo visų būrių sudėtis ir be nuotraukų, tad tiems žmonėms šie radėjai tikrai niekuo nepadėjo viską sunaikindami. O ateities istorijos tyrinėjimams gerokai pakenkė.

Kiek žinoma tokių atvejų, kai patys gyventojai atrastus dokumentus ar nuotraukas mesdavo į laužą?

Tokių paliudijimų teko girdėti nemažai. Tenka manyti, kad dokumentų naikinimo atvejų buvo netgi daugiau, nei išsaugojimo atvejų. Ir čia, manyčiau, suveikė ne vien KGB baimės veiksnys. Paprasčiausiai daugelis žmonių netikėjo Nepriklausomybės perspektyva arba galimybe kada nors tokius dokumentus kaip nors pergabenti į laisvąjį pasaulį. O nematant perspektyvos, kaip ir neliko prasmės rizikuoti… Čia jau nekalbu apie tuos nuotraukų radėjus, kurie buvo idėjiniai bolševikai. Juk tokių taip pat buvo nemažai.

Dabar siūlyčiau pasiklausyti vieno trumpo pasakojimo. Pasakoja Vyčio apygardos partizano Kosto Morkūno-Nemuno sesuo Zofija Morkūnaitė-Karaliūnienė, išsaugojusi partizanų nuotraukas, įsiūtas į pagalvę per daugelį tremties metų. 2000-aisiais ji apie 60 išsaugotų nuotraukų padovanojo Genocido aukų muziejui. Pokalbyje dalyvauja ir buvęs Algimanto apygardos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, padėjęs identifikuoti daugelį tose fotografijose esančių laisvės kovotojų.

 

Viena iš Zofijos Morkūnaitės – Karaliūnienės išsaugotų nuotraukų

Po brolio žūties gal po poros savaičių mus išvežė į tremtį – brolis žuvo 1952 m. liepos 17 d., o likusią šeimą ištrėmė rugpjūčio 5 d. Nebeliko dėl ko mus čia daugiau laikyti (partizanų šeimos nebuvo tremiamos todėl, kad čekistai tikėdavosi suimti namiškius aplankančius partizanus, manipuliuodami šeimos nariais stengdavosi išvilioti partizanus iš miško. Po partizano žūties šeima dažniausiai labai greitai būdavo ištremiama – aut.). Tada jau buvome nebereikalingi.

Žinoma, kad į tremtį išsivežėte partizanų nuotraukas ir dainų sąsiuvinius.

Partizaninių dainų sąsiuvinius paslėpiau klojimo palėpėje. Deja, grįžusi į Lietuvą jų neberadau. Klojimas buvo išdraskytas. Žinojau, kas tą klojimą draskė, tikėjausi, kad gal kas prisipažins. Bet neprisipažino…. O partizanų nuotraukos buvo įsiūtos į pagalvėlę. Taip jas ir išsaugojome visus tremties metus.

Kaip girdėjome, tai taip pat buvo gana sėkmingas atvejis. Beje, tai bene vienintelis atvejis, kai toks didelis fotografijų skaičius buvo išsaugotas per visą tremties laikotarpį. Tiesa, pradingo Zofijos Morkūnaitės-Karaliūnienės gimtinėje, pastogėje, paslėpti partizanų raštai, dainų nuorašai. Visa laimė, kad nuotraukas ji turėjo su savimi.

Kalbant apie partizanų nuotraukas neišvengiamai iškyla kitas klausimas: partizaninis karas ir viešumas, taip pat ir fotografavimasis, kaip ir visiškai nesuderinami dalykai. Vien elementarios konspiracijos požiūriu, fotografavimasis yra aiškus pažeidimas, išsišifravimo pavojus ir pan. Be visų jau minėtų dalykų, tos nuotraukos netgi tapdavo rimtu įkalčiu net ir prieš legaliai gyvenusius asmenis.

Dainavos apygardos partizanai fotografuojasi


Tačiau negalima kažkokiais dokumentais įrodyti, kad partizanų vadai draustų kovotojams fotografuotis. Tiesa, kai kurie vadai beveik nepozuodavo prieš fotoobjektyvus. Ypač tai pasakytina apie Juozą Vitkų-Kazimieraitį arba Joną Žemaitį-Vytautą. Dar vienas įdomus momentas: labai mažai nuotraukų išlikę iš 1944-1946 metų laikotarpio. Po 1946-ųjų gausu partizanų vadovybės įsakymų dėl konspiracijos, tačiau paradoksas – kaip tik tuo metu partizanų nuotraukų visose be išimčių apygardose pradeda gausėti, o nuo 1947 metų jau fotografuojamasi masiškai.

Kaip tai paaiškinti? Nesilaikoma vadovybės įsakymų dėl konspiracijos?

Tuo laikotarpiu tiesiog buvo suvokta, jog šios kovos neįmanoma laimėti vien savo jėgomis, kad anksčiau ar vėliau teks žūti, blogiausiu atveju – patekti į nelaisvę. Nepamirškime, visi aukštesnieji partizanų junginių štabai kaip tik tuo momentu pradeda leisti įsakymus dėl dokumentų archyvavimo ir išsaugojimo. Partizanai paprasčiausiai suprato, jog kiekviena kovos diena – tai jau istorija, kad kiekvienas dokumentas bus ateityje labai svarbus, taip pat ir nuotraukos. Pagaliau visiems jau seniai buvo aišku, kad sovietai laisvės kovas stengsis visaip apjuodinti, falsifikuoti faktus, o nesant kitų šaltinių ateityje objektyvų laisvės kovų vaizdą atkurti bus ypač sunku. Kita vertus, nepaisant visų įsakymų, žinoma, veikė ir žmogiškasis veiksnys. Suvokiant, kad ši kova anksčiau ar vėliau pasibaigs mirtimi, be abejo, norėjosi, kad kas nors liktų po žūties, kad galbūt patys artimiausi žmonės galės kada nors retkarčiais prisiminti.

Kita vertus, tas masinis fotografavimasis, kuris prasidėjo 1947 metais, kartu dar įrodo, jog partizanai bet kokiu atveju tikėjo, kad kada nors Nepriklausomybė bus atkurta. Antraip, kam saugoti tuos archyvus ar fotografijas.

Žinoma, pradedant partizanų dienoraščiais, baigiant visais oficialiais dokumentais, visur ir išryškinama svarbiausia mintis: anksčiau ar vėliau bus laisva Lietuva ir ši, tiek aukų pareikalavusi, kova nebus beprasmė. Ir šiuo požiūriu tas nuotraukų išsaugojimas, fotografavimasis buvo pateisinamas, netgi galbūt paminant elementarius konspiracijos principus.

Dabar siūlau pasiklausyti trečiojo šios laidos pasakojimo. Pasakoja Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanų Jono, Algirdo ir Klemenso Stačiokų sesuo Ramutė Stačiokaitė-Ledienė. Ji iki mūsų dienų išsaugojo savo brolių prieš žūtį perduotas Tauro apygardos partizanų nuotraukas. Šios nuotraukos buvo slepiamos ne pastogėse, kaip pirmaisiais dviem atvejais, bet buvo susuktos ir sukištos į tuščią butelį. Dėl to jos dabar yra aptrupėjusios, ir jas būtinai reikia restauruoti bei konservuoti. Pasiklausykime trijų partizanų sesers pasakojimo.

 

Viena iš Ramutės Stačiokaitės išsaugotų nuotraukų. Kairėje Klemensas Stačiokas – Pavasaris. 1953 m.


Partizanų nuotraukų buvo gana nemažai. Atiduodamas jas, man brolis Jonas Stačiokas-Kovas pasakė, kad gal jas pavyks išsaugoti, nes visiems žuvus neturėsime nė jokio prisiminimo. Daug gerų nuotraukų pražuvo viduriniajam broliui Algirdui susisprogdinus bunkeryje. Prie tų nuotraukų buvo ir vieno dolerio kupiūra Juozo Lukšos-Skirmanto parvežta iš Vakarų kovos draugams kaip suvenyras. Deja, to dolerio neišsaugojau. O ir nuotraukas išsaugoti buvo labai sunku. Taigi neturėjome namų…  Nuotraukas susukdavome į ritinukus ir sukišdavome į butelį, užkimšdavome jį, aplipdydavome pikiu. O kai visi broliai jau buvo žuvę, kildavo nenumaldomas noras į tas nuotraukas pasižiūrėti – atrodydavo, lyg ten jie būtų gyvi. Tada, sukant vielelę, nuotraukų ritinėlius pavykdavo iš butelio ištraukti…  Jau šiais laikais viena moteris paklausė, kodėl mes to butelio tiesiog nesudaužydavome. Betgi reikėdavo ir naują butelį turėti, jį išdžiovinti, paruošti… O žmonės, pas kuriuos butelis su nuotraukomis būdavo užkastas, apie tai net nežinodavo. O vėliau mane pradėjo vis labiau persekioti, niekur negalėjau ilgiau pagyventi, todėl baimindamasi, kad vieną kartą neberasiu su nuotraukomis užkasto butelio, pradėjau jas nešiotis su savimi.

Didžiąją dalį nuotraukų man perdavė vyriausiasis brolis Jonas Stačiokas-Kovas. Kitą dalį per seserį perdavė jaunėlis Klemensas. Jis ir žuvo vėliausiai – 1953 m. Po jo žūties, kai jau nebegalėjau ramiai gyventi savo krašte, ir pradėjau nuotraukas nešiotis su savimi. O paskui ir amnestijos sulaukiau.

Bet ir po amnestijos už tokių nuotraukų laikymą buvo galima patekti į lagerį. Vis tiek reikėjo jas slėpti ir laikytis konspiracijos. Kaip elgėtės ?

Slėpiau jas veidrodžio stalčiuke. Bet mama sunaikino visas gražiausias nuotraukas, kuriose tarp partizanų buvome ir mes. Paaiškino, kad mums dar gali kliūti… Labai buvo tų nuotraukų gaila.”

Taigi po visą Lietuvą yra išsibarstę gausybė partizaninio laikotarpio nuotraukų. Vienos jų yra muziejuose, kitos – privačiose kolekcijose ir pan. Matyt, toli gražu ne visi tose nuotraukose užfiksuoti laisvės kovotojai yra identifikuoti?

Kovotojų identifikavimas pagal nuotraukas yra viena LGGRT centro vykdomos „Gyvosios atminties“ programos užduočių. Naudojantis proga norėtųsi kreiptis ypač į tuos žmones, kurie turi tokių nuotraukų privačiose kolekcijose, kad jie atkreiptų dėmesį į tų fotografijų būklę bei patys kreiptųsi į LGGRT centrą Vilniuje, kuris gali padėti restauruoti šias nuotraukas. Visiems tokios nuotraukos vėliau yra grąžinamos, o, kita vertus, tai ir galimybė papildyti paties Genocido centro archyvą.

LGGRT centras yra išleidęs partizaninių fotografijų albumą „Už laisvę ir Tėvynę”. Visas tiražas labai greitai buvo išpirktas. Tikimės, kad anksčiau ar vėliau bus išleistas papildomas tiražas. Galimybė sudaryti tokį albumą – taip pat ir visų tų žmonių, išsaugojusių partizanines nuotraukas, nuopelnas. Visiems jiems, kaip ir trims šios laidos herojėms, belieka už tai padėkoti. Tikimės, jog tokių žmonių atsiras ir daugiau. Tik norėtųsi, kad jų atsirastų greičiau, kol dar yra gyvų partizanų, galinčių padėti identifikuoti gal dar nežinomus laisvės kovotojus.