2006 12 04

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Laisvės kryžkelės (XXXVII). Istorinės atminties sovietizavimas

Šioje laidoje pokalbis apie tai, kaip sovietmečio Lietuvoje buvo formuojamas tautinis identitetas, pasinaudojant ir tam tikrais istorinės sąmonės ypatumais bei sukuriant naują Lietuvos istorijos interpretaciją.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Šią temą mums padiktavo labai įdomus istoriko Arūno Streikaus straipsnis, publikuotas „Naujajame Židinyje“ ir kiek vėliau portale „Bernardinai.lt.“ Taip kilo mintis pakalbinti patį istoriką, juolab kad straipsnio paantraštėje jis teigia: „Kadangi tuo laikotarpiu suformuoti stereotipai nesąmoningai tebeveikia ir šiuolaikinius istorikų tyrinėjimus, tai jų geresnis įsisąmoninimas ir kritiška analizė galbūt padėtų greičiau nuo jų išsivaduoti.“

Kokie tie stereotipai? Kaip jie formavosi sovietmečiu ir kas juos formavo? Kaip komunistinė to meto valdžia bandė išnaudoti net tam tikrus nacionalistinius mūsų tautos sąmonės momentus? Apie visa tai – Ričardo Čekučio ir istoriko Arūno Streikaus pokalbyje.

Straipsniuose, publikuotuose „Naujajame židinyje” ir „Bernardinų“ portale, kalbate apie kai kuriuos Lietuvos istorijos faktus, kuriuos sovietinė istoriografija interpretavo savaip. Taip pat darote išvadas, kad tai vėliau atsiliepė lietuvių tautos identitetui. Tačiau pirmiausia pakalbėkime apie visiems gerai žinomą Žalgirio mūšį. Kaip jis buvo interpretuojamas sovietmečiu ?

Nesu akademinės istoriografijos tyrinėtojas ir žinovas, todėl kalbėsiu, kaip Žalgirio mūšis buvo traktuojamas populiarioje literatūroje – publicistikoje, žiniasklaidoje. Sovietai itin sėkmingai pasinaudojo Žalgirio mūšio nacionalistiniu krūviu savo legitimumui sustiprinti. Tai ėmė ryškėti nuo pat sovietų valdžios atsiradimo Lietuvoje. Žalgirio mūšis buvo interpretuojamas kaip sėkmingai pasibaigusios rusų vadovaujamų internacionalinių pulkų kautynės prieš vokiečius.

Koks tų interpretacijų tikslas?

Tikslas ir buvo panaudoti kai kuriuos herojinius tautinės istoriografijos puslapius savo autoritetui stiprinti. Ypač kovas su kryžiuočiais, t. y. vokiečiais.

Vadinasi, galime kalbėti apie sovietinių laikų viešųjų ryšių kampaniją, kuri, remdamasi istoriografija, turėjo formuoti homo sovieticus Lietuvoje?

Iš tiesų – taip. Ir visa ši, dabartiniais terminais kalbant, viešųjų ryšių kampanija, naudojanti tautinius elementus, ypač sustiprėjo po Stalino mirties, kai buvo pradėta ieškoti kažkokių rafinuotesnių priemonių sovietų valdžiai įtvirtinti.

Kitaip tariant, N.Chruščiovas jau atkreipė dėmesį į tautų dvasią ir mentalitetą?

Nepasakyčiau, kad tai buvo centrinės valdžios iniciatyvos. Tiesiog centrinė valdžia į tokius eksperimentus žiūrėjo tolerantiškai, pro pirštus. Mano nuomone, pagrindinė iniciatyva ėjo iš vietos komunistų – A. Sniečkaus ir jo aplinkos.

Tuomet pakalbėkime šiame kontekste apie Maironį ir Kudirką. Juk Kudirkos parašyta „Tautinė giesmė” buvo tarpukario Lietuvos himnas. Bet jie buvo toleruojami. Kaip visa tai buvo pateikiama plačiajai visuomenei?

Visi XIX a. Lietuvos tautinio atgimimo didvyriai buvo naudojami labai selektyviai, atrenkant sovietiniam režimui ne pavojingus, bet naudingus jų veiklos ir kūrybos elementus. Maironio kūrybos pateikimo atveju buvo visiškai eliminuojami antirusiški ir perdėm religiniai motyvai. O pateikiami buvo kad ir nacionalistiniai, bet visiškai sovietų režimui nepavojingi jo kūrybos motyvai, kuriuose buvo apdainuojamos lietuvių kovos su kryžiuočiais, t.y. su vokiečiais.

Bet ar ne paprasčiau sovietams būtų buvę tiesiog visiškai eliminuoti tiek Kudirką, tiek Maironį? Juk, nepaisant jų kūrybos kupiūravimo, žmonės vis tiek žinojo, kas jie tokie ir ką jie kūrė.

Pirmąjį pokario dešimtmetį tas mėginimas eliminuoti buvo. Bet tai nepasiteisino, nes liko tik nuoga sovietinė ideologija, kuri didesnio poveikio žmonėms nedarė. Tada buvo imtasi eksperimento padaryti lydinį iš sovietinės ideologijos ir selektyviai atrinkto nacionalistinio arsenalo.

Ar galima kalbėti apie tos sovietų politikos tęstinumą, nuoseklumą, keičiantis jų lyderiams? Ar vis dėlto ji tam tikrais laikotarpiais kito?

Esminių skirtumų neįžvelgiu. Net Stalino laikais būta kai kurių bandymų panaudoti nacionalizmo elementus. Galime prisiminti kad ir Dainų švenčių fenomeną. Net raudonųjų sovietinių partizanų būriai būdavo vadinami Žalgirio vardu. Vėliau ta tendencija stiprėjo. Stalino laikais tie nacionalistiniai elementai buvo fragmentiški ir pavieniai, dažniausiai nustelbiami visiškai kitokio pobūdžio reiškinių, o po Stalino mirties ta tendencija labai aiškiai stiprėjo.

Pakalbėkime apie kultūrinį gyvenimą. Juk tam tikri kūrėjai  vis tiek sugebėdavo savo pilietinę poziciją parodyti. Ar su tuo bandė kovoti sovietų valdžia? O gal viskas buvo leidžiama, bet iki tam tikros ribos?

Menininkų ir valdžios žaidimų procesas buvo labai sudėtingas reiškinys. Iki Stalino mirties vyravo labai aiškus, dogmatiškas socialistinis realizmas. Visas tas sudėtingas žaidimas prasidėjo po Stalino mirties. Bet vis dėlto aš vienareikšmiškai nesutinku su ta nuomone, kad postalininiu laikotarpiu menininkai ezopo kalba ir kitomis užslėptomis meninės raiškos priemonėmis galėjo tautai kalbėti apie svarbius jai dalykus ir būti valdžios nekontroliuojami. Valdžia vis dėlto turėjo galingą cenzūros aparatą ir labai aiškiai atsirinkdavo bei dozavo tai, ką galima pasakyti, visada žiūrėjo, kad ribos nebūtų peržengtos. Aišku, tai ne visada pavykdavo…

Pakalbėkime apie filmą „Niekas nenorėjo mirti”. Sutikite, kad tame filme kiekvienas gali įžvelgti, ką tik jis nori. Kad ir filmo pabaigoje ištarti partizanų vado Aitvaro žodžiai, jog esą dar mes pamatysime, kas buvo teisus… Ir visa tai cenzūra praleido. Negi cenzoriams kas nors trukdė išimti bent jau šią frazę?

Nemanau, jog jiems kas nors trukdė ar kad jie ko nors nesuprato. Jie šiek tiek rizikavo, bet tiesiog negalėjo pateikti visiško melo apie partizaninį karą. O kontroversiškai vertinamame filme „Niekas nenorėjo mirti” buvo suformuota partizaninio karo koncepcija, atitinkanti naują, rafinuotesnį sovietų valdžios požiūrį į partizaninį karą Lietuvoje. Partizaninis karas buvo pateiktas ne kaip karas su okupantais, o kaip pilietinis, brolžudiškas karas.

Septintojo dešimtmečio pradžioje spaudoje pasirodė gausybė straipsnių, neva demaskuojančių vadinamųjų „buržuazinių nacionalistų“ veiklą. Buvo suformuota net atskira redakcija prie KGB, leidžianti įvairių brošiūrų bei straipsnių. Negi sovietų valdžia nesuprato, kad tos brošiūros paskatins naują kartą, nepamenančią partizaninio karo, domėtis juo ir kapstyti giliau?

Nemanau, kad tarp tų kartų buvo toks didelis atotrūkis. Vis dėlto per tėvų ir senelių asmeninę patirtį jaunimui perduotas partizaninio karo vaizdinys sovietų valdžiai būtų buvęs daug nepriimtinesnis. O ta patirtis vis tiek būtų buvusi perduota, neatsižvelgiant į tai, ar buvo tos partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje smerkiančios brošiūros leidžiamos, ar ne. Galų gale, tie KGB kuruojami leidiniai nebuvo spausdinami dideliais tiražais ir nebuvo skirti masėms. Labiau buvo orientuojamasi į akademinį visuomenės sluoksnį. Tiesa, tų leidinių buvo galima rasti visose bibliotekose. Bet nemanau, kad kas nors sovietinėje biurokratinėje sistemoje galvojo apie atvirkštinį, tai yra, jų požiūriu, neigiamą ir nenumatytą tų leidinių poveikį.

Savo straipsnyje užsipuoli Pranę Dundulienę dėl jos baltofilijos ir pagonybės kulto, kaip atsvaro krikščioniškajai kultūrai, propagavimo…

Jokiu būdu Pranės Dundulienės neužsipuolu, kaip ir nemanau, jog ji sąmoningai kovojo prieš krikščionybę. Bet manau, kad P. Dundulienės darbuose suformuota aukštos baltų kultūros, kuriai labai pakenkė krikščionybė, koncepcija pasinaudojo sovietų režimas, kovojęs su Katalikų Bažnyčia. Lietuviškas nacionalizmas, netgi, sakyčiau, pseudonacionalizmas, į kurį aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose sovietai jau žiūrėjo šiek tie tolerantiškiau, formavosi būtent pagoniškos, ikikrikščioniškos kultūros pagrindu. O tai, manyčiau, sovietams buvo mažiau pavojinga, nei Vakarų civilizacijos ir krikščionybės vertybių pagrindu besiformuojantis nacionalizmas. Būtent tai ir turiu galvoje, sakydamas, kad sovietai panaudojo baltofiliją savo tikslams. O iš principo baltofilizmo nelaikau blogu dalyku. Taip pat sakyčiau, jog sovietai ne tiek naudojosi krikščionybės ir pagonybės kolizija. Labiau buvo akcentuojama vakarietiškų ir antivakarietiškų nuotaikų, vertybių kolizija…

Sovietų valdžia, kaip teigė istorikas, pirmiausia – vietos sovietų valdžia vykdė tam tikrą viešųjų ryšių kampaniją, skirtą visuomenei apmulkinti. O kaipgi šiandien mes suvokiame tuos istorinius įvykius? Kiek dabartinėje istorinėje tautos sąmonėje yra išlikę tų sovietinių štampų?

Pirmiausia, matyt, galime kalbėti tik apie vadinamąjį buitinį istorijos vartojimą. Akademinėje visuomenėje tos klišės, ko gero, nėra tokios ryškios arba jų apskritai nebelikę, nes šiais laikais galima pakankamai laisvai naudotis įvairiais šaltiniais tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje (gal išskyrus Rusiją ir Baltarusiją), galima daryti objektyvias išvadas ir t.t. Buitiniu lygmeniu tos klišės dar išties labai gajos. Ir čia ypatingų įrodymų toli ieškoti nereikia. Čia gal ne visai ta tema, bet pažiūrėkime, kiek ir kokių Lietuvoje yra sukurta istorinių vaidybinių filmų, kiek ir kokių parašyta istorinių romanų? Pamatysime vienetus. O tai reiškia, kad net ir išsilavinę meno žmonės dažnai bijosi tų temų, ir, manyčiau, vengia jų todėl, kad nežino kaip tą ar kitą įvykį interpretuoti. O jei ir sukuriama kažkas, tai ta istorinė interpretacija lengvai nuskęsta meninėje formoje. Ką jau ir kalbėti apie eilinius žmonės. Bet kuriuo istoriniu klausimu galima inicijuoti diskusiją siaurame rate ir pamatysime, kaip vienas po kito pradės lįsti visi tie stereotipai.

Tačiau ar tai vien sovietų valdžios „nuopelnas“? Laiko juk praėjo nemažai, ir jau dabar ta viešųjų ryšių kampanija tarsi neturėtų palikti tokio pėdsako. Pagaliau, jau gana gausiai turime ir Nepriklausomoje Lietuvoje parengtų darbų kone visomis temomis.

Sovietmetis baigėsi senokai, tačiau pažiūrėkime, kiek jis tęsėsi. Kita vertus, gal esu neteisus, bet manau, kad anuomet žmonės paprasčiausiai daugiau skaitė, o jei toje skaitomoje literatūroje dar išlįsdavo kokia šviesesnė mintis, tai mažai kas mąstydavo, kaip ji ten atsirado ir ar gali ja besąlygiškai pasitikėti. Sutinku, kad dabar yra nemažai vertingų istorinių darbų, tačiau jie metų metais guli knygynų lentynose.