2006 12 08

Erlandas Paplauskis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Erlandas Paplauskis. Pajūrio gamtą – į statybų aikšteles

Ar įmanoma pasipriešinti pajūrio gamtos niokojimui, kai tai daroma pasinaudojant įstatymų spragomis, kurios, rodosi paliekamos tyčia. Lietuvos Žaliųjų judėjimas įnirtingai priešinosi žemių perkėlimams į saugomas teritorijas, tačiau, kai rodės, jog pavyks sustabdyti leidžiantį nevietiniams atsikelti žemes į parkus įstatymą, atsirado pataisų, jog vietos gyventojai yra visi rajono savivaldybės gyventojai, ir draustiniai buvo parceliuojami toliau nekeičiant įstatymo. Ir tai dar nebūtų pavojaus gamtai, jeigu kiti teisės aktai būtų koreguojami adekvačiai kintant situacijai. Dabar taip nėra, tarsi tyčia Saugomų teritorijų įstatymo du punktai prieštarauja vienas kitam.

Milijonai iš ”dangaus”

Būčiau griežtai nusistatęs prieš monarchijos Lietuvoje atkūrimą. Pirmiausiai todėl, kad būdamas gamtininkas matau visą purvą, kuriame murdosi Lietuva – žemę pavertus kilnojamuoju turtu. Labai jau daug turtus įgijusių asmenų nenusipelnė jų jokiais talentais ar darbu, ir aristokratijos luomas, atrodytų, labai jau kontroversiškas vertybių požiūriu. Ar gerai suvokiame, ką padarė žemės kilnojimas? Ar visuomenė suvokia, kokia žala padaroma socialiniam šalies vystymuisi, kai staiga daugybė žmonių be jokio darbo, be jokio produkto sukūrimo, be jokių talentų, išskyrus gebėjimą “prieiti prie lovio”, – tampa milijonieriais? Juk valstybė konkursų neskelbė, ir tūlas pilietis tikrai negalėjo panorėjęs gauti žemės pajūryje, paežerėje. O tokie milijonieriai dabar su tokiu “prilindimo” mentalitetu jau gali daryti įtaką valstybei, veikti žiniasklaidą, rinkimus. Taip atsitiko, kai daugybė piliečių prisikilnojo žemių į pajūrį. Neretas tokį sklypą atkėlęs iš Skuodo ar Radviliškio ir gavęs leidimą statyti sodybą gali parduoti už pusę ar milijoną litų. Įdomiausia, kad, atkeliant žemes iš kokio šalies pakraščio, lemiamą vaidmenį vaidino derlingumas. Tai yra jeigu kur Latvijos pasienyje turėjai 5 ha žemės, tai nederlinguose pajūrio smėlynuose tau atriekė 5 kartus daugiau. O jeigu atsikeli ne vieną, o dešimt sklypų, jau tampi multimilijonierius. Ko tada stebėtis, kad rinkimus kartais laimi asmenybės, turinčios keistą požiūrį į teisinės valstybės idėją? Juk dažnam būtent beteisiškumas padėjo susikrauti turtus. Be principų ir be vertybių. Nenuostabu, kad nėra politinės valios apsaugoti pajūrį ir kitus Lietuvos draustinius nuo masinio užstatymo, o kartais net pasigirsta nuostatų, jog viešas interesas yra nekonkretu, ir nėra ko ginti.

Įstatymai sukurti taip, kad statyti būtų galima visur

Štai būdamas žaliasis pagal įsitikinimus kažkada atėjau ginti viešojo intereso į Pajūrio regioninį parką. Pradžioje atrodė viskas vyksta sklandžiai, didesnė pajūrio dalis įtraukta į ES saugomų teritorijų tinklą. Išliko apsaugotas Plazės rezervatas su visais retaisiais augalais, kraštovaizdžio draustiniuose parengtas Tvarkymo planas numatė saikingą ir ekosistemai nepavojingą senųjų sodybų atkūrimą. Deja, pasirodo, be reikalo vargta. Pajūrio regioninio parko direkcija neleido vienai Klaipėdos valdininkei statyti sodybos paežerėje, nes ji nebuvo numatyta tarp atstatomų tvarkymo plane. Apygardos teismas išaiškino, kad draustiniuose visos sodybos gali būti atstatomos. O Vyriausiasis administracinis, pastebėjęs, kad taip yra nelogiška, nes draustinyje atstatyti sodybą galima pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 punktą, o štai dirbamuose laukuose negalima, – paaiškino, jog atstatyti galima visas sodybas ir ne draustiniuose, nepaisant Tvarkymo plano sprendinių. Šis įstatymas yra tarsi priešprieša 13 – ajam Saugomų teritorijų įstatymo straipsniui, kuris sako, jog galima statyti tik tvarkymo planuose numatytas atstatyti sodybas. Tokia teisinė gamtosaugos bazė dabar šalyje, ir ne teismas čia kaltas. Beje, nesukčiaudamas negalėtumėte net dirbamuose laukuose pastatyti trobos net nesaugomoje teritorijoje, jeigu nesate ūkininkas. O štai saugomoje teritorijoje – galima. Atrodė logiška, statyba ekologiškai jautriose pajūrio ar kitų draustinių zonose nebus numatoma Tvarkymo plane ir statybų nebus. Taip ir buvo, visuomeninės organizacijos bei gamtininkai Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane nematė pavojingų urbanizacijos ženklų. Pasirodo, buvo klaida pasikliauti tuo įstatymu. Beje, gamtosaugininkai, skaitydami įstatymo 13 straipsnį, leidžiantį draustiniuose atstatyti sodybas, 11 punkte randa nuostatą, kad net jei yra buvusi sodyba, jos atstatymą gali riboti kiti teisės aktai. Deja, pasirodo, tokių teisės aktų kol kas nėra, ir Tvarkymo planas nėra tas ribojantis dokumentas. Galima atstatyti visas sodybas, įstatyme nėra net nurodyta kelinto amžiaus. Jeigu pasiknistume  iki akmens amžiaus, tikriausiai kiekvienoje vietoje rastume “buvusios sodybos pamatų”. Todėl Pajūrio regioniniame parke puikiai išmanantis įstatymus gali pastatyti sodybą paežerėje. Pasirodo, nesunku gauti istoriko liudijimą, kad čia sodyba yra buvusi (apie 1920 m.), ir teismas pripažįsta juridinį sodybos buvimo faktą. Taip lietuvis “atkuria” mažlietuvio, kuršio sodybą. Žinoma iš tikųjų jokiu “atkūrimu” nekvepia, dažniausiai naudojantis aiškių įstatymų nebuvimu statoma kičinė neva etnokultūrinė sodyba. Štai taip atsiranda galimybė užstatyti beveik visus Pajūrio regioninio parko draustinius. Mat čia daugybei visos Lietuvos gyventojų smulkiais rėželiais yra grąžinta daugybė sklypų. Dabar jie, suradę liudininkų (pvz., laisvuosius gatvių šlifuotojus) ar gavę “istoriko” pažymą, galės statyti. Žinoma, bus galima kiekvieną tokį atvejį ginčyti teisme, tačiau tai padaryti nebus lengva, ypač turint galvoje, kad sklypų vertė sudaro sąlygas samdytis geriausius advokatus. Aš jau nekalbu apie tikrai buvusias sodybas, kurių buvo tikrai labai daug. Karklė driekėsi nuo pat Girulių iki Nemirsetos.

Mistiški aukso vertės pamatai

Galimybė įkurti Pajūrio regioninį parką atsirado tik todėl, kad pradžioje buvo numatyta grąžinti žemes tik parkų tikriesiems gyventojams, kurių išliko sąlyginai nedaug. Tai padarius, visi tikrieji gyventojai būtų atgavę savas sodybas, jos būtų atkurtos, ir čia būtų išlikusi nepažeista gamta. Dabar, atrodo, 2000 m. buvo priimta pataisa, traktuojanti vietos gyventoju kiekvieną Lietuvos pilietį, gyvenantį rajono savivaldybės teritorijoje. Tokia nuostata atsirado, tačiau Saugomų teritorijų įstatymo niekas nepakeitė. Taip gudručiai, prieinantys prie istorinių dokumentų, “susigrąžino” krūvas sklypų, kainuojančių milijonus. Kai kam tuose sklypuose atiteko net pajūrio miško. Dabar, žinoma, tų miškų nebėra. Jie išvalyti ir sklypai rengiami statyboms, nepaisant, ar buvo, ar nebuvo čia sodyba. Mat sodybos juridinio fakto nustatymas apsukriems sklypininkams – “verslininkams” kelia šypseną. Garsus precedentas pietinėje Lietuvos dalyje, kai sklypo savininkas, prieš rodydamas komisijai pamatus, persistengė ir juos sucementavo tokiu skiediniu, kokio tuo metu (kai sodyba neva stovėjo) nebūdavo. Matyt, taip pasielgė ne iš kvailumo, bet iš pastebėjimo, kad niekas rimtai netiria tų pamatų. Beje, Saugomų teritorijų įstatymo straipsnį, leidžiantį atkurti visas sodybas draustiniuose, bandoma keisti. Kol kas nesėkmingai. Esu tikras, pakeisti tokį įstatymą bus labai sunku dėl pernelyg didelio suinteresuotų asmenų skaičiaus. Pagalvokit, ar daug rastumėt įtakingų žmonių, neturinčių intereso draustiniuose. Štai taip ateina paskutinės dienos unikaliam ir paskutiniam natūraliam pajūrio ruoželiui Lietuvos žemyninėje pajūrio dalyje. Taip pat nukentės ir kiti Lietuvos draustiniai. Juk įsikūręs žmogus keičia visą aplinką, atsiranda kelių, pakeičiama augalija, paveikiama ir gyvūnija, kraštovaizdis. O skaudžiausia yra tai, kad yra daug tokių vertingų teritorijų, kur netrukus valstybė bus tiesiog priversta išpirkti tokius sklypus iš savininkų, kad būtų išsaugotos ES svarbos vertybės. Veltui atidavusi, valstybė dabar turės sumokėti daug iš mokesčių mokėtojų kišenės. Štai Pajūrio regioniniame parke per draustinį dabar driekiasi nepaprasto grožio dviračių trasa, kuriai nutiesti buvo sunaudota daug Europos milijonų. Tačiau leidus statyti (galima vadinti “atstatyti”) kiekviename sklype sodybas, tas takelis beliks tik eiliniu keliuku, vedančiu į privačius kotedžus, dviratininkai lenktyniaus su savininkų visureigiais.

Sklypų verslininkai naudojasi naiviais senukais

Niekas iš gamtosaugininkų iš tiesų neprieštarauja tikrųjų savininkų sodybų atkūrimui, kaip dažnai bandoma pavaizduoti. Tie senoliai, naudojami “piarui”, siekiant pavaizduoti nežmogišką gamtosaugą, neleidžiančią žmogui atstatyti tėvų sodybos. Išimtinais atvejais, jeigu tikrajam savininkui žemės negalima gražinti rezervate ar ypač unikaliame draustinyje, galima ją kompensuoti, grąžinti kitą teritoriją su galimybe statyti. Žmonėms šiais laikais dažniausiai rūpi tik sklypo vertė, o ne vieta. Bet kiekvienam, atsikėlusiam žemę iš beverčių kemsynų, leisti atkurti sodybas draustiniuose – reiškia ne tik draustinių sunaikinimą, tačiau ir įtakingų bei turtingų “veikėjų”, gebančių „susiveikti“ vertę visuomenės sąskaita, luomo sukūrimą šalyje, įgyjantį ir lobistinės galios. Mat pardavus daug vertingų sklypų (pajūryje vienam atsikėlusiam žemes savininkui tenka vidutiniškai 5 sklypai) – pinigai sudaro sąlygas stipriai veikti šalies socialinės evoliucijos procesus, blokuoti priimamus įstatymus ar inicijuoti naujų įstatymų parengimą. Ypač populiaru dabar manipuliuoti vietos žmonių bendruomenėmis. Pasiturintys verslininkai suburia kelių vietinių žmonių kuopelę, pamalonina finansiškai ir “stumia” sau reikalingų įstatymų priėmimą. Taip iškreipiamos natūralios bendruomenių vertybinės sanklodos. Dažnai kelintos kartos palikuonys, gyvenantys draustiniuose, remia gamtosaugą ir stengiasi puoselėti kraštovaizdį, gamtą, o “neofitų” (iš sovietmečiu atkeltų gyventojų suformuotos bendruomenės taip pat neretai būna “avertybiškos”) bendruomenės turi vieną tikslą, išspausti iš sklypų kuo daugiau pinigų. Paprastai tokių bendruomenių veikla turi tik vieną tikslą – iškovoti statybų teisę sklypuose, priešintis gamtosaugos apribojimams. Taip sukūrus žemių kilnojimo jovalą – susikuria istoriškai nenatūralios bendruomenės, jos tampa didžiausiais gamtosaugos priešais, gamtosaugos, turinčios remtis vietos bendruomenėmis, ateitis tampa miglota. Demonas “Dirbk-pirk-mirk”, tampa nebenugalimu monstru. Jeigu respublikinės reikšmės NVO neįsikiš ir griežtai nepareikalaus pakeisti gamtą naikinančius įstatymus, unikalūs pajūrio augalai greitai augs tik statybų aikštelių zonose.

Trumpai apie Pajūrio regioninio parko vertybes

 Pajūrio regioniniame parke auga 6 rūšys Rytų Baltijos endemikų, t. y. augalų, niekur kitur pasaulyje neaptinkamų, tik rytinėse Baltijos jūros pakrantėse. Čia auga per 10 rūšių į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų, dauguma jų rūšių yra tik pajūryje. Čia peri jūriniai ereliai, pilkosios gervės, jūroje žiemoja tūkstančiai retų vandens paukščių. Taip pat čia nemažai tik pajūryje aptinkamų vabzdžių rūšių. Visos šios vertybės urbanizavus pajūrį išnyks amžiams.

Pajūrio regioninio parko dalis yra įtraukta į ES svarbos saugomų teritorijų tinklą Natura 2000. Čia aptinkamos augalų bendrijos nyksta visoje Europoje dėl pernelyg intensyvios pajūrių urbanizacijos. Išsaugoti neužstatytus pajūrio smėlynų ekokompleksus Lietuva yra įsipareigojusi Europos Bendrijai, ir jeigu tai nebus padaryta, gresia teismai ir nuostolių kompensavimas iš mokesčių mokėtojų kišenės.

P.S.  Ekologai, matantys klimato pokyčius, į pajūrį nesiveržtų gyventi. Jeigu klimato atšilimą sukeliančių dujų išmetimas nebus sustabdytas (jūsų reikalas spręsti, ar žmonės ateis į protą ir ims mažiau vartoti), dar šiame amžiuje pajūrio sodybų savininkams teks patirti kylančių vandenų galią.