2007 01 20

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Aurelija Stancikienė. Permainų baimė

 Interviu su Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore Aurelija Stancikiene apie tai, kaip valdžios vyrai vargsta su viena moterimi,  kaip  vienos sienos remontas svarbiau už Nerijos likimą, kaip per vieną žiemą  galima priveisti kormoranų kolonijų, užželdinti proskynas, nukasti kopas ir kam darbas Kuršių nerijoje virto tikru pragaru.

 Visai neseniai pusė Seimo narių spaudė aplinkos ministrą Jus atleisti iš darbo – neva išardėte kažkokius svarbius priešgaisrinius įrenginius ir taip sukėlėt Smiltynės gaisrą, o baisiausia – per daug dėmesio skiriate neteisėtoms statyboms?

 Visus tuos iš piršto laužtus kaltinimus atmetė net kelios po gaisro vykusios komisijos –j okių įrenginių nesu išardžiusi, pagaliau gaisro metu tebuvau dirbusi parke tik pusę metų. Per vienus savo darbo metus išgirdau dar absurdiškesnių kaltinimų: neva gaisras kilo, nes aš apauginau proskynas medžiais (per vieną žiemą!), per pusę metų perkasiau dar vokiečių laikais įrengtą proskynų sistemą, įveisiau didžiausią Baltijos valstybėse kormoranų koloniją, išgaudžiau žuvis mariose, į marias prileidau jūrinio vandens, o kai tie prasimanymai nepadėjo manęs atleisti iš parko direktorės pareigų pradėta skleisti, kad tai aš 2005 m. pradžioje su kolegomis iš Kuršių nerijos mylėtojų bendruomenės pradėjusi kelti galimai neteisėtų statybų klausimą, neva pati ir esu tų statybų pradininkė! (Į tokį absurdą galiu atsakyti tik tiek: turėčiau būti ne viso proto, jei pradėdama neteisėtas statybas pati reikalaučiau jas naikinti.) Apie save kartais tame pačiame laikraštyje randu visai priešingų versijų: neva neleidžiu stabdyti kormoranų populiacijos, bet siūlau juos gaudyti ir gaminti iš jų patiekalus (beje, Norvegijoje kormoranų kepsniai tikrai yra laikomi delikatesu), vieną dieną skaitau, kad aš niekam nieko neleidžiu statyti, stabdau visas investicijas, o kitą dieną rašoma: neva parko direktorė jokių statybų nestabdo, nes neturi tam jokių įgaliojimų, o tik kalbėdama apie statybas pučia burbulą, reklamuojasi per žiniasklaidą. Buvau skundžiama ir už tai, kad  važinėjau ne valdiška, o tėvų UAB-o mašina (neeikvojau valdiško benzino), su 5 vaikų šeima gyvenu mamai priklausančiose buitinėse 35 m2  patalpose, apleistame garažų rajone, o ne parkui priklausančiame (valdiškame) dviaukščiame namelyje , ant marių kranto, arba 3 kambarių bute, Klaipėdos centre.Tačiau už visų tų absurdiškų kaltinimų nuolat prasikiša aiškios užuominos: gyvensi ramiai, jei nelįsi prie statybų ir medžioklių Kuršių nerijoje. Paskutinės komisijos, tyrusios mano mamos buitinių patalpų garažų kvartale Nidoje istoriją, pirmininkas pagaliau man tiesiai šviesiai pasakė: per daug  norinčių tavo kraujo…

 Tai kam Jūs čia taip užmynėte ant uodegos, kas čia nori to kraujo?

 Daug kas nutiko per tą laiką, kai, dar būdama nedidelės bendruomenės pirmininke, kartu su kolegomis kreipiausi į UNESCO ir Prezidentą dėl galimų neteisėtų statybų ir grubių įstatymų pažeidinėjimų: po Saugomų teritorijų tarnybos ir Vyriausybės komisijų patikrinimų pasitraukė ilgametė Klaipėdos  apskrities viršininkė, vėliau –  Neringos savivaldybės architektas, buvo iškelta daug bylų dėl statybų teisėtumo ir net p.A. Bosas, tuometinis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, pranešė pardavęs Nidos centre esančią krantinę su prieškariu pastatytu senuoju molu. Buvo daug visokių įdomybių: pamenu, kad, man dirbus tik porą savaičių KNNP direktore, Neringos tarybos nariai džiaugėsi buvę patikinti: Stancikienė neišsilaikys ilgiau kaip mėnesį. Teko girdėti, kad nekart įvairiose valstybinėse institucijose buvo keliamas „KNNP direktorės klausimas“, Seimo Aplinkos apsaugos komitetas šį rudenį net svarstė svarbiausią nelegalią statybą Nerijoje – Stancikienės mamos „garažo“ (o iš tiesų tai buitinių patalpų, statytų sovietmečiu)  sienos remontą, prieš porą mėnesių 60 Seimo narių raštu pareikalavo pasiaiškinti aplinkos ministrą, „kaip tokie žmonės gali vadovauti parkui“, o labiausiai mano atleidimu rūpinosi ir tebesirūpina Seimo nariai A. Bosas su H. Žukausku (labai ginančiu galimai neteisėtą statybą Nidoje, priklausančią tarybos narei Irmai Baltrušaitienei) – štai prieš Kalėdas A. Bosas vėl pamalonino mane dėmesiu – parašė naują skundą, kodėl Stancikienė skriaudžia savo darbuotojus – tas raštas „atsitiktinai“ sutapo su dar vienu tendencingu straipsniu prieš mane. Kartais pagalvoju, jei tokie rimti žmonės visą savo dėmesį ir energiją skirtų rūpesčiui, kaip apsaugoti Kuršių neriją nuo visuotinio atšilimo pasekmių, gal ne tokios gąsdinančios atrodytų ir vieno žymiausių mokslinių centrų NASA prognozės. O tos prognozės dabar skamba liūdnai: jei atšilimas stiprės, o mes visi nesiimsim rimtų priemonių, Kuršių nerijos didžioji dalis netolimoje ateityje gali atsidurti po vandeniu. 

 Tai netiesa, kad skriaudžiate darbuotojus, atleidžiate kompetentinguosius?

 Ką reiškia kompetentinguosius? Kokios pagrindinės problemos šiandien slegia Kuršių nerijos nacionalinį parką: neteisėtų statybų bylos, kormoranų problema, nupustytos kopos, siaurėjantis paplūdimys (kasmet po truputį siaurėjanti ir visa Kuršių nerija), privatizuotos krantinės, prie kurių nebegali nemokamai prisišvartuoti žvejai, privatizuoti žvejų sandėliai, nomenklatūrinių medžioklių metu baigiami iššaudyti briedžiai, nėra privažiavimo prie vandens per  gaisrą, jokių ilgalaikių programų dėl atšilimo ir vandens lygio pakilimo poveikio Kuršių nerijai, jos paplūdimiams, pakrantėms. Bet visas šitas problemas jau radau atėjusi vadovauti parkui. Tai kur tie kompetentingi žmonės buvo iki šiol, kodėl nieko nematė arba nedarė? Juk kormoranų kolonija jau penkiolika metų gyvena Juodkrantėje, kopų nupustymas vyksta ne vieną dešimtmetį, galimai neteisėtos statybos tęsiasi taip pat mažiausiai 10 metų. Ir staiga pasipila skundai ir straipsniai, kad dėl visko kalta parko direktorė, padirbusi pusę metų ir pradėjusi kelti tas problemas. Žinote, jei dalis iki manęs dirbusių parko darbuotojų dar ir šiandien viešai skundžiasi, kad jiems vargas pervažiuoti per parko teritoriją (per savo darbo teritoriją!), kurią jiems pavesta nuolat saugoti ir prižiūrėti, tai aš galiu pasakyti tik tiek: jie pasirinko  ne tą darbą.

 Yra dar vienas mažiau paviešintas dalykas: atėjau dirbti į kolektyvą, pilną intrigų ir susipriešinimo: Aplinkos ministerijoje man parodė didžiausią pluoštą skundų, kuriuos buvę parko darbuotojai rašė vienas ant kito, dar iki man pradedant dirbti parke. Tačiau liūdniausia tai, ką radome finansinėje–ūkinėje srityje: visišką buhalterinę netvarką (tai liudija audito ir įvairių komisijų išvados), valstybinių lėšų švaistymą,  iš išlikusių archyvinių dokumentų pradeda aiškėti faktai, kaip nusikalstamai buvo elgiamasi su nekilnojamuoju parko turtu, kaip buvo „prichvatizuojami“ parko pastatai ir turtas – visą rastą medžiagą planuojame perduoti teisėsaugos institucijoms. Pasižiūrėkime, kas šiandien pagrindiniai skundų autoriai, kas darbą parke vadina „pragaru“: buvusi parko vyr. buhalterė, darbo parke dėka įsigijusi net du butus Kuršių nerijoje ir ūkio dalies vedėjas, kuriam dėl nustatytų pažeidimų sustabdyti įgaliojimai atlikti ūkines ir fianasines operacijas. Man tik keistoka, kad teismas, priteisdamas buvusiai buhalterei kompensacijas už atleidimą, neatsižvelgė, jog pradėtas su jos darbu susijęs tyrimas dėl keturių baudžiamųjų veikų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje – teismui tai pasirodė nesvarbu; tikimės, kad aukštesnės instancijos teismas atsižvelgs į šį faktą. Nesidomėjau, ar tiesa buvusios buhalterės žodžiai, kad jos pusbrolis – Aukščiausiojo teismo teisėjas (pasak jos, dalyvavęs ir priteisiant jai antrąjį butą) ir kad ji laimės visas bylas, tačiau  gali būti, kad tokie savotiški sprendimai yra ne teismo, o įstatymų problema: visai neseniai pats Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas P. Malakauskas siūlė skubiai keisti Valstybės tarnybos įstatymą, nes pagal jį neįmanoma atleisti net akivaizdžiai valstybei žalą darančio pareigūno.

 Bet vis dėlto ar ne per didelė darbuotojų kaita per tokį trumpą laiką?

 Iš kurios pusės pažiūrėsi: kai kam, o kartais ir man pačiai atrodo, kad viskas vyksta per daug lėtai. Prisiminkime: atėjau dirbti KNNP direktore, kai buvo kilęs visuotinis pasipiktinimas dėl galimai neteisėtų masinių statybų, kai dėl šiurkčių tarnybinių pražangų buvo atleistas ankstesnis direktorius, atleidimo lapelis laukė staiga susirgusio vyr. architekto, o visi jo pavaduotojai ir inspektoriai buvo gavę griežtus papeikimus – visa tai jau buvo iki manęs, nors šiandien bandoma viską apverst aukštyn kojom ir parodyti, kad Stancikienė visus tuos žmones baudė ar varė iš darbo. Pasakysiu atvirai: pirmomis mano darbo dienomis Aplinkos ministerijoje man buvo siūloma daryti visuotinę parko direkcijos, kaip sunkiai „sergančio“ kolektyvo, reorganizaciją – atleisti iškart visus darbuotojus. Nesutikau, man tai atrodė per daug skausmingas žingsnis žmonėms, mačiau, jog kolektyve yra norinčių ir galinčių dirbti. Pasitraukė iš kolektyvo tie, kurie dėjo parašus ant galimai neteisėtų statybų leidimų, kurie nesprendė nei kormoranų, nei kopų nupustymo ir kt. problemų, kurie naudojosi savo tarnybine padėtimi ar kurių netenkino nedidelės algos ir sugriežtinti darbo reikalavimai.

 Dalį žmonių sujaudino, kad nepalaukėte pusės metų, kol ilgametis Smiltynės girininko pavaduotojas A.Laurinaitis pabaigs aukštąjį mokslą ir galės pagaliau tapti girininku, paskelbėte konkursą, kurį laimėjo aukštus mokslus neseniai baigęs Nidos girininko sūnus. Gal taip įdarbinate „savus“ žmones?

 Šie priekaištai turėtų būti skiriami ne man, o naujajam vidaus reikalų ministrui, kuriam priskirta ir valstybės tarnybos kontrolė. Tai jis nepalaukė A. Laurinaičio, tai jo nesenu patvarkymu buvo nurodyta per porą mėnesių valstybės tarnyboje užimti laisvus etatus, priešingu atveju parkas būtų visiems laikams praradęs Smiltynės girininko vietą. Kita vertus, vasarą įvykęs šimtmečio gaisras Smiltynėje parodė, jog reikia stiprinti šioje teritorijoje jėgas, vadovavimą, gerinti priešgaisrinę apsaugą, juolab kad dabar Smiltynę užgulė sudėtingi išdegusio miško kirtimų ir atsodinimo darbai, tad naujos, jaunos jėgos neturėtų pakenkti.

 Kalbino Laura Bielinaitė