2007 01 22

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laisvės kryžkelės. Atgal į laisvę

Šį kartą aptarsime pabėgimus iš Sibiro lagerių ir tremties bei išgirsime buvusio politinio kalinio, dabar pagarsėjusio Algirdo Petrusevičiaus prisiminimų apie savo mėginimus pabėgti iš Sibiro lagerių.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ar yra žinoma statistika, kiek lietuvių pabėgdavo iš tremties bei lagerių? Kuriais metais jų buvo daugiausia?

Patikimos statistikos, žinoma, nėra, ir būtų sunku ją kur nors atrasti. Galime kalbėti tik apie daugiau ar mažiau patikimą tremčių bei įkalinimų statistiką. Tačiau skaičiai visada priklauso nuo šaltinių. LGGRTC duomenimis, nuo 1941 iki 1953 m. buvo ištremta 127 tūkst. asmenų. Dar daugiau buvo kalinių – kalėjimuose ir lageriuose šiuo laikotarpiu „apsilankė“ mažiausiai 148 tūkst. Be to, vien tremtyje dėl nežmoniškų sąlygų žuvo 28 tūkst. Lietuvos žmonių. Galima dar palyginti lietuvių tremtinių skaičių su visos Sovietų Sąjungos tremtinių skaičiumi.

LGGRTC Archyvinio vardynų skyriaus vedėjos Birutės Burauskaitės pateiktais duomenimis, 1948 m. lietuviai tremtiniai sudarė 49,2 proc. visų Sovietų Sąjungos tremtinių. Tarp 1949 m. ištremtųjų buvo 15 proc. lietuvių, o 1951 m. – vėl 46 proc. Beje, trėmimai vyko tik vadinamosiose nacionalinėse respublikose: tremti čečėnai, ingušai, Krymo totoriai, Baltijos šalių gyventojai, o Rusijoje vyravo suėmimai – rusai nuo dvylikos metų dažniausiai būdavo grūdami į lagerius. Per visą pokario laikotarpį lietuviai tremtiniai sudarė 16 proc. visų ištremtųjų SSRS.

Tačiau tuo laikotarpiu buvo gana dažni pabėgimai iš tremties ir įkalinimo vietų. Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai iš tiesų dažnai savo prisiminimuose teigia, kad 1947 m. prasidėjo masiškas bėgimas iš tremties ir įkalinimo vietų. Tuos, kurie buvo ištremti 1945 m., čekistai saugojo labiau negu naujokus, tačiau ir tie bėgdavo. Sugautuosius grąžindavo į lagerius bei jų tremties vietas Sibire, bet daugumai įvairiais būdais pavyko pasiekti Lietuvą.

Kaip buvo rengiami pabėgimai? Kaip jie vykdavo? Į šiuos klausimus savo pirmajame pasakojime atsakys pastaruoju metu skandalingai pagarsėjęs buvęs pasipriešinimo organizacijos dalyvis, politinis kalinys Algirdas Petrusevičius. 

„Man asmeniškai kalėti buvo likę ne taip ir daug, todėl nedegiau dideliu noru bėgti iš lagerio. Be to, buvau neįgalus, nors energijos turėjau pakankamai. Bet kartu buvo daug partizanų, kuriems prieš akis dar laukė ilgi nelaisvės metai – jie visi norėjo pabėgti.

Pradėsiu nuo to, kad tas lageris, kuriame kalėjome, nebuvo parengtas taip, kaip priklausė – nebuvo ištisinės medinės tvoros, tik spygliuota viela, kiaurai matėsi taiga, nebuvo nė virtuvės. Ir viso mūsų buvo viso labo tik 80 žmonių.

Nutarėme, kad jei norime rimtai bėgti, tai turime turėti laiko, todėl nusprendėme pasikasti po žeme. Na, ir pradėjome darbus. Apie pasikasimo technologiją reikėtų pasakoti labai ilgai. Trumpai tariant, pirmiausia buvo pasirinktas barakas arčiausiai tvoros, o jo kampe paruošta didžiulė labai gerai užmaskuota duobė. Ten būdavo įkeliamas žmogus, gerai užmaskuojamas, ir jis galėdavo sau visą dieną dirbti. Kasėme maždaug mėnesį. Gruntas pasirodė esąs labai kietas – molis su skalda. Aišku, su jokiais kastuvais nebuvo kasama. Kasėme peiliais – po gabaliuką. Nebuvo problemos, kur dėti iškastą žemę – aplink ir taip buvo kasamos kanalizacijos bei tranšėjos, tad žemę tiesiog ten ir supildavome. Darbas buvo labai sunkus ir katorgiškas – kasėme gulom ir tik tokį tuneliuką, kad žmogus galėtų pralįsti.

Tai buvo alinantis darbas, ir toli gražu ne visi, norėję pabėgti, galėjo kasti. Vėliau ėmė ir oro trūkti. Iš dviejų veidrodėlių pasidariau periskopą, juo retkarčiais patikrindavau, ar teisinga linkme kasamės. Iškasėme 16,5 m ilgio tunelį, tai užfiksuota mano byloje. Pagaliau atėjo laikas išeiti. Tai padaryti nutarėme per pietų pertrauką, kad turėtume laiko iki vakarinio patikrinimo bent kiek pasitraukti. Toks politinis kalinys Kurtinaitis liko barake – jo užduotis buvo visiškai užmaskuoti išėjimą.

Aišku, kūrėme planus, kaip elgtis pabėgus iš lagerio. Maždaug už 400 km nuo lagerio buvo miestelis Zima, kur jau atlikęs bausmę lageryje, bet dar tremtyje gyveno vienas lietuvis partizanas. Be to, Zima nuo lagerio buvo į rytus, todėl manėme, kad eidami į rytus, o ne į vakarus šiek tiek suklaidinsime savo persekiotojus.

Pirmasis tuneliu slinko Balys Galdikas, nes jis buvo geriausias kasėjas ir šiaip pats stipriausias – juk reikėjo dar pramušti skylę į paviršių. Buvo pavojus, kad tai gali pastebėti sargybinis iš bokštelio, nes taiga toje vietoje buvo labai žema. Mūsų laimei, Kurtinaitis, tas pats, kuris užmaskavo mūsų išėjimą, turėjo puikų humoro jausmą ir vis kalbindavo bokštelyje budintį kareivį. Žodžiu, į paviršių pramuštos angos niekas nepastebėjo. Iš viso mūsų grupėje buvo šeši žmonės – aš, partizanai Balys Galdikas, Vladas Kirpickas, Slušinskas, Valantinas ir latvių partizanas Prepsas. Kitoje grupėje buvo dar šeši žmonės – vienas tikrai patikimas rusas, vienas ukrainietis, du latviai ir du lietuviai.

Mano grupė išlindo sėkmingai. Nepasirodė tik vienas Kirpickas. Kurį laiką jo laukėme, tada tiesiog pamanėme, kad jis persigalvojo. Ilgiau laukti negalėjome… O paskui paaiškėjo, kad jis tiesiog įstrigo angoje, nes buvo į kelionmaišį prisikrovęs per daug daiktų, nušliaužė atgal, kai kuriuos daiktus iškrovė, vėl grįžo prie angos, bet mes jau buvome nuėję. Tai jis vienas kelias dienas slankiojo aplink lagerį, nors ir partizanas, bet nelabai gerai orientavosi, tai jį pirmą ir sugavo“.

Prieš A. Petrusevičiaus pasakojimą minėjome, kad masinis bėgimas iš tremties bei įkalinimo vietų prasidėjo maždaug 1947 m. Kaip į tai reagavo sovietų valdžia?

Išvadas galima daryti remiantis buvusių tremtinių bei politinių kalinių prisiminimais. Pirmiausia tai vyko todėl, kad 1947 m. visa Sovietų Sąjunga tiesiog buvo perpildyta tremtinių bei politinių kalinių, jų gyvenimo sąlygos vis sunkėjo, o į Sibirą vyko vis nauji ešelonai. Jau antrojoje tų pačių metų pusėje sovietų valdžia ir MGB susirūpino, kad dauguma Baltijos šalių gyventojų, ištremtų 1941 m., grįžo į namus, taip pat bėgo ir naujieji tremtiniai, ištremti jau po karo ar prieš jam baigiantis – ukrainiečiai, lietuviai, rusai, moldavai, kalmukai, graikai ir t. t. Prasidėjo bėglių gaudymo, baudimo ir grąžinimo į tremtį akcijos. Daugelis bėglių buvo grąžinti, kitus vadinamasis Ypatingasis pasitarimas, remdamasis Rusijos Federacijos BK 82 straipsniu, nuteisė trejiems metams lagerio. Be to, 1948 m. sustiprėjo kova su vadinamaisiais „liaudies priešais“. Jie buvo grąžinami į lagerius ir tremtį „pakartotiniai“ (tie, kurie atliko bausmę ir gyveno palyginti laisvai, rus. – povtorniki), pradėta steigti ypatinguosius lagerius, kuriuose buvo katorginis režimas. Per Lietuvą nuvilnijo nauja didžiulė trėmimų banga. Panašūs procesai vyko ir kitur.

Žinoma, pradėjo griežtėti bausmės už pabėgimus. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos prezidiumas 1948 m. lapkričio 26 d. išleido įsaką, pagal kurį už pabėgimą iš specialios tremties vietos buvo numatyta bausmė – 20 metų katorgos darbų. Šis įsakas buvo taikomas ne tik čečėnams, kalmukams, Krymo totoriams, bet ir „kitiems“ (bent taip parašyta įsake). Reikia suprasti, kad šis įsakas taip pat buvo taikomas ir lietuviams. Matyt, logiška, jog pabėgimų iš specialiųjų tremties vietų gerokai sumažėjo. Tiesa, vėliau šios bausmės švelnėjo. Pavyzdžiui, specialiai apgyvendinti lietuviai už pabėgimą 1951 m. gaudavo 10 metų lagerio, 1954 m. – 3 metus pagal minėtą Rusijos Federacijos BK 82 straipsnį. Žodžiu, po Stalino mirties pabėgusieji iš specialiosios tremties vietos jau nebebuvo baudžiami 20 metų katorgos darbų. Tačiau bėgliams dėl to nebuvo lengviau.

Tą liudija ir intriguojantis A. Petrusevičiaus pasakojimas. Beje, šių prisiminimų autorius į GULAG’ą pateko 1956 m. pabaigoje, čekistams išaiškinus pogrindinės moksleivių organizacijos „Geležinis Vilkas“ narius. Jau vieną kartą jis buvo mėginęs bėgti iš lagerio. Pirmojo pabėgimo metu jo bendražygiai buvo tiesiog sušaudyti, o A. Petrusevičius buvo sužeistas ir vėliau dėl to neteko rankos. Tačiau ryžosi bėgti antrą kartą, nors kalėti jam jau buvo likę nedaug. Pasiklausykime antrosios jo prisiminimų dalies.

„Dešimt parų ėjome taiga, įveikėme daugiau kaip 400 km. Orientavomės pagal nuo Transsibiro geležinkelio magistralės sklindantį garsą – stengėmės nuo jos nenutolti daugiau kaip 3 km. Be to, buvau išardęs teodolitą ir iš busolės pasidaręs kompasą.

Iš pradžių toldami nuo lagerio bėgome, kiek kojos leido. Pasiekėme upelį. Tada juo bridome maždaug 300–400 m, kad šunys pamestų pėdsakus.

Praeiti 400 km taiga nėra lengva. Taigoje vasarą labai daug uodų ir tų vadinamųjų maškarų. Baisiai mus iškankino. Atrodė, kad akis išgrauš. O jei, atsiprašant, kam reikėdavo savo reikalą atlikti, kiti turėdavo su šluotomis aplink darbuotis. Baisiai daug uodų… Ypač slėniuose. O gamta labai graži, slėniuose – vieni gėlynai. Rojus ten turėtų būti, o ne žmonių kankinimo vieta.

Deja, neišsipildė mūsų planas sumėtyti pėdas einant į rytus. Ėmėme pastebėti pasalas. Ne vieną kartą teko jas apeiti. Negana to, po 10 parų baigėsi visos mūsų maisto atsargos. Peralkę, perkarę, pervargę, uodų iškankinti vos ne vos priėjome Nižnij Udenską. Kitos išeities nebuvo – į miestą įeiti reikėjo, turėjome pinigų, reikėjo apsipirkti. Į miestą įėjome naktį. Anksti ryte nusipirkome maisto, bet, matyt, jau buvome pastebėti…

Nižnij Udenskas – tai didelis miestas, bet namai daugiausia mediniai, miestas apleistas. Rusijos miesto neįmanoma palyginti su jokiu Lietuvos miestu. Atėjome į gana didelį miesto parką. Ten mus ir apsupo – staiga pradėjo šaudyti. Kadangi vis dėlto tai buvo miesto centras, šaudė tik iš trumpųjų ginklų – pistoletų TT. Ir ėmė šaukti, kad sugauti bezrukova. Tuo metu aš jau iš tiesų buvau netekęs rankos, bet nešiojau protezą – rankos imitaciją, ir pastebėti, kad esu neįgalus buvo ne taip jau paprasta. Tačiau mus taip apsupo, ėmė šaudyti ir šaudydami rėkė – zastrelit (nušauti – aut.). Metėmės kas kur. Aš mečiausi į tą pusę, kur parke buvo vaikų darželio grupė – pagriebiau vaiką. Bet tada mane užgriuvo keliese, išplėšė vaiką, davė į kaulus. Svarbiausia, kad išvengiau sunaikinimo… Pabėgti pavyko vienam vieninteliam – partizanui Slušinskui. Tačiau po trijų parų ir jį atvežė į Taišeto tardymo izoliatorių.

Mus tą patį pavakarį nuvedė į vadinamąjį KPZ (laikinojo sulaikymo kamerą – aut.). Buvome tokie pavargę, kad kritome miegoti kaip negyvi. Tačiau naktį pažadino triukšmas – daužė kameros duris, mėgino įsibrauti į vidų ir mus, ko gero, sunaikinti tie čekistai, kurie mus „medžiodami“ sėdėjo taigoje pasalose. O juos – sėdinčius pasalose – uodai sugėlė kur kas labiau negu mus einančius. Jiems irgi buvo ne pyragai. Meldėmės, kad tik jie neišlaužtų kameros durų. Ačiū Dievui – nepajėgė, nes kitaip jei ir nebūtų užmušę, tai būtume likę visiškais invalidais. Vėliau paaiškėjo, kad tie įsiutę čekistai buvo išvaikę visus milicininkus, ir tik milicijos viršininko, kuris spėjo paslėpti kameros raktus ir kategoriškai atsisakė juos atiduoti, dėka likome gyvi. Matyt, padorus žmogus buvo…

Tačiau čekistai pažadėjo, kad susitiksime kitą dieną, kai mus varys į etapą. Baimės iš tiesų buvo – manėme, kad tikrai ką nors padarys. Ryte mus surakino antrankiais po du ir išvarė į geležinkelio stotį. Visą kelią spoksantiems smalsuoliams sargybiniai rėkavo, kad veda banditus, išpjovusius labai daug taikių tarybinių žmonių. O minia į mus mėtė akmenis…

Mus atvedė į geležinkelio stotį. Traukinio viršininkas, buvo matyti, azijietis, toks jaunas vyrukas, vos tik spėjo užrakinti vagono grotas, ir užgriuvo tie patys čekistai, kurie vakar norėjo su mumis susidoroti. Matyt, buvo pramiegoję… Vėl daugiaaukščiai keiksmai, mėginimai išlaužti grotas, atimti raktus. Turiu pasakyti, kad tas azijietis traukinio viršininkas buvo užsispyręs ir padorus žmogus – jokiu būdu neatidavė raktų, net porą kartų iššovė į viršų. Ir jau tik tada, kai traukinys pajudėjo, čekistai iš jo iššokinėjo – paliko mus ramybėje.

Gal po paros mus atvežė į Taišetą, kur buvo centrinis viso Ozerlago tardymo izoliatorius. Vieną naktį mane prikėlė ir atvedė į centrinį tardymo kambarį. Ten jau laukė gal aštuoni papulkininkiai ir vienas generolas, kaip vėliau sužinojau – Jevstegnejevas – Rudenkos, Niurnbergo proceso prokuroro, žentas – toks nedidelis žydas, man gal iki pilvo. Rėkė jis ant manęs, rankomis mosikavo, bet liesti nelietė. Vis klausė, kur Slušinskas, tas kur Nižnij Udinske sugebėjo pabėgti. Atsakiau, kad negaliu žinoti. Vėliau, Jevstignejevui išėjus, papulkininkiai manęs normaliai paklausė, ar Slušinskas neišpjaus visų sutiktų tarybinių piliečių. Teko jiems paaiškinti, kad mes ne banditai, mes lietuviai, ramūs žmonės – musės nenuskriausime be reikalo, o bėgame į savo Tėvynę, nes nesame niekuo nusikaltę. Juos ta propaganda buvo taip paveikusi, kad visi lyg ir tikėjo, kad mes banditai…

Kitą dieną apie pietus mane vėl iškvietė – atvažiavo Irkutsko srities generalinė prokurorė, jei neklystu, jos pavardė buvo Litvinova. Daug ką ji man kalbėjo, bet labiausiai įsiminė jos žodžiai, kad mus lyg ir reikėtų statyti prie sienos ir sušaudyti, bet pasveikino už tokį sumanų pabėgimą. Paklausiau, kodėl gi mus reikėtų šaudyti, juk už pabėgimą gresia tik 3 metai. Tada ji man ir paaiškino, kad per tas 11 dienų, kol mus gaudė, nedirbo nė vienas iš kelių šimtų Ozerlago lagerių, kurių kiekvienas yra didesnis ar mažesnis fabrikas ar gamykla. Visi čekistai taigoje šėrė uodus mėgindami mus surasti, keli šimtai lagerių nedirbo, skraidė malūnsparniai… Patirti milijoniniai nuostoliai – jus tik sušaudyti…“

Pabėgimai iš tremties vietų dažniausiai būdavo sėkmingesni negu iš lagerių. Pirmiausia dėl to, kad tremtiniai turėdavo registruotis pas vietos valdžios atstovus, priklausomai nuo tremties vietos, tik kartą ar du kartus per mėnesį. Be to, skyrėsi ir tremtinių statusas, ir vietos pareigūnų budrumas bei politinis, sakykime, sąmoningumas, tremtinių gyvenimo bei darbo sąlygos. Lagerių ar kitų įkalinimo įstaigų režimas buvo daug griežtesnis, ten kalinius tikrindavo kelis kartus per dieną. Todėl logiška, kad jie tiesiog fiziškai turėjo mažiau laiko pasirengti pabėgimui. Tremtiniai, kol jų pasigesdavo, jau buvo sukorę didelį kelią namo ir dažniausiai įkliūdavo dėl visuotinės sekimo sistemos ar todėl, kad neturėdavo atitinkamų dokumentų.

Tačiau sėkmingai pabėgti – dar tik pusė darbo. Ką daryti grįžus į Lietuvą? Kur rasti darbo? Kaip prisiregistruoti ir panašiai? Visų įmanomų būdų čia, ko gero, neįmanoma aptarti – pažintys, slapstymasis pas giminaičius ar pažįstamus, net išėjimas į mišką partizanauti, dokumentų klastojimas, pagaliau paprasčiausia sėkmė ne vieną bėglį laikinai ar ilgesniam laikui išgelbėjo nuo suėmimo. Tačiau daug bėglių buvo grąžinti atgal ar net pakartotinai nuteisti.