2007 01 25

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Aurelija Stancikienė. Ar nepaskandinsim Kuršių nerijos?

Ar nenuskęs Kuršių nerija, ar jos paplūdimių neištiks Palangos likimas, kodėl žuvys bėga į Rusiją, o medžiotojams nerūpi šernai, ar tikrai žmogui keršijo dievai – apie tai interviu su Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore Aurelija Stancikiene.

Prieš pokalbį paminėjote, kad pagal amerikiečių mokslinio centro NASA prognozes dėl visuotinio atšilimo Kuršių nerijos dalis ateityje gali atsidurti po vandeniu. 

Deja, yra tokių prognozių, paremtų gamtos vyksmo stebėjimais ir pateiktų pasauliniame žemėlapyje. Dėl pakilusio vandens lygio ir stiprėjančių bei gausėjančių vėtrų gali būti apsemta visa žemesnioji Kuršių nerijos dalis. Akivaizdu, kad labiausiai pažeidžiama vieta Kuršių nerijoje yra Rusijos pusėje, tai – siauriausia nerijos vieta, kur nebėra kopų, tarp jūros ir marių, beveik puskilometris lygios teritorijos: vanduo, matyt, pirmiausia prasiveržtų ten, ir Kuršių nerija virstų sala, apsupta vandens jau iš visų keturių pusių. Kita vertus, jau ir patys matome, kaip akivaizdžiai griaunamas kopgalis. Žinoma, kylant vandens lygiui, pirmiausia pavojus kiltų prie marių kranto esantiems pastatams, jau šią žiemą vanduo ne kartą pasiekė ir automobilių kelią šalia Juodkrantės.

Bet gal negąsdinkime žmonių, gal tokie gamtos kataklizmai aplenks mus?

Nepasakiau jokios naujienos: galimas krantų apsėmimas – vieša paslaptis visiems, kurie bent kiek domisi prasidėjusiu atšilimu. Yra tokia lotynų patarlė: „Kas įspėtas, tas apginkluotas“. Jei mes matome iš anksto pavojų, galime jam pasiruošti. Nemanau, kad situacija beviltiška: Olandija yra puikiausias pavyzdys, kaip galima apsaugoti sausumą net gyvenant žemiau jūros lygio. Esmė kita: ar mes gyvename tik šia diena, o po mūsų nors ir tvanas? Mūsų parko direkcija jau bando užmegzti glaudesnius ryšius su Didžiosios Britanijos ambasada, nes ši valstybė bene labiausiai yra susirūpinusi visuotinio atšilimo pasekmėmis (jau numatė, kurie Londono rajonai gali būti apsemti), taip pat su UNESCO vadovybe, palaikome glaudžius ryšius su Rusijos pusės nerijos parko vadovais: norime, kad Kuršių nerijos ateities prognozės ir išsaugojimo būdai būtų ilgalaikė tarptautinė programa. Kuršių nerija paskelbta viso pasaulio paveldo dalimi, ir tuo būtina pasinaudoti.

Norėčiau priminti šiek tiek istorijos: kai prieš kelis šimtus metų dėl pražūtingos žmogaus veiklos (iškirtus medžius) buvo „išlaisvintas“ smėlis ir nerija tapo smėlio dykyne (apie kurią 1800 m. keliautojai rašė taip: „Atrodo niekada neišsikapstysi iš smėlio. Sutinkamos pirkelės, kuriose kažkada gyveno žmonės, tačiau jos dabar pusiau arba visiškai užpustytos smėliu. Ten ir šen liekanos suirusių laivų, kuriuos į krantą išmetė pykčiu šėlstanti jūra. Trumpai tariant, viskas čia įgavo tuštumos ir siaubo pavidalą ir peršasi klaiki mintis apie keršijančius dievus“), kai tapo aišku, kad, nesiėmus priemonių, Kuršių nerija per kelis šimtus metų bus nupūsta į marias, ir šios susijungs su jūra. Vokiečių vyriausybė ne vienus metus skelbė tarptautinius konkursus, kūrė mokslines programas, kaip sutramdyti vėjo ir smėlio stichiją. Šiandien mums neretai atrodo, kad atėjo kažkas, apsodino medeliais – ir baigtas kriukis. Ne: viskas buvo paremta labai tikslia moksline programa, unikaliais vokiečių inžinerijos sugebėjimais – ypatinga kuolelių sistema su vėjo pagalba padėjo suformuoti apsauginį kopagūbrį, prie kurio vienu metu dirbo po 600–800 žmonių (ir kurį mes šiandien norime neatsakingai nukasti kavinių ir restoranų statybai), į iškastas pagal vėl tam tikrą sistemą duobutes buvo dedamas specialiai atplukdytas molis, iš Danijos buvo vežamos kalnapušės ir t.t. Šiandien dar aptinkame ir subtilios vokiečių melioracijos sistemos pėdsakų, ten, kur ji buvo pažeista sovietmečiu, pvz., Rusijos pusėje, ten dabar nuolatiniai kemsynai.

Jei jūros lygis pakiltų 5-7 metrus, kaip prognozuoja mokslininkai

Bet gal Nacionaliniame parke ir reikia palikti viską natūraliems gamtos procesams? Ar ne Jūs pati dažnai tvirtinote, kad per didelis žmonių kišimasis, urbanizacija tik kenkia šiam gamtos kampeliui?

 

Kuršių nerija yra ypatingas nacionalinis parkas, kurio dabartinis kraštovaizdis (kalbu ne apie namus ir kelius) yra sukurtas veikiant gamtai ir žmogui kartu. Kaip jau minėjau, prieš šimtus metų čia žmogus šiurkščiai pažeidė gamtos vyksmą, taip pakeisdamas ir šio krašto reljefą (kopų bangos), tačiau vėliau ištaisė savo klaidą, vėl kišdamasis į gamtos procesus, bet jau dėl kitokių tikslų. Kuršių nerija unikali kaip bendras gamtos ir žmogaus kūrinys.

Žvelgdami į tą grėsmingą ateities prognozę, galime vėl sakyti: Kuršių nerijos gali nelikti be žmogaus pagalbos, bet lygiai taip pat (kaip ir prieš keletą šimtų metų, kai buvo užpustyti kaimai ir žmonės bėgo iš čia) gali nebelikti žmonių, jei jie dėl savanaudiškų tikslų pažeis gamtos pusiausvyrą – o ši grėsmė dėl vis didėjančios urbanizacijos taip pat nemaža. Tūlam gali atrodyti, kad krantinių betonavimas tik sustiprina krantus. Tačiau ir čia lazda turi du galus: vieną galą užbetonavom, o kitame – pasekmės. Štai užbetonavo rusai Sambos pusiasalį, kurio smėlis jūrų srovių dėka nuolat maitino Kuršių neriją, ir nebėra pagrindinio nerijos maitintojo, rusų mokslininkai patys stebi, kaip po truputį siaurėja nerija jų pusėje, mažėja paplūdimiai. Mes vis gilinam Klaipėdos jūrų uostą ir stebimės, kodėl mažėja žuvų, kodėl gėlavandenės bėga į Rusiją, prie Juodkrantės atsiranda plekšnių – jūrinių žuvų. Panašiai yra ir su Nidos oro uostu – pirma pradedama statyti, išmetami milijonai, ir tik po to susimąstoma, kad nesaugu: ką daryti su paukščiais, kurie yra didžiausi lėktuvų katastrofų kaltininkai (virš nerijos yra didysis paukščių migracijos takas, pavasarį ir rudenį čia praskrenda apie kelis milijonus paukščių per parą).

Dėl lėktuvų galimų katastrofų virš Nerijos dar ne visi susimąstė, Neringos meras vis dar įsikabinęs šios minties. Tačiau Jūs minėjote, kad norite suburti tarptautinių mokslininkų komandą ilgalaikėms Kuršių nerijos išsaugojimo programoms. Nepasitikite mūsų mokslininkais?

Manau, kad pasaulinio lygio teritorijai, kokia yra Kuršių nerija, visiems svarbesniems darbams turi būti taikoma tarptautinė priežiūra. Lietuva turi daug pasaulinio lygio mokslininkų, tačiau visi esame klystantys, o kartais veikiami ir vietos interesų. Deja, mūsų mokslininkai nesustabdė neatsakingai išardytos kažkada vokiečių vėlgi taip subtiliai įrengtos bangolaužų sistemos prie Palangos tilto, dalis mokslininkų už Vyriausybės skirtas lėšas nori projektuoti povandeninį tunelį į Kuršių neriją ar giluminį uostą Klaipėdoje, vadovauja bandymams išsaugoti Palangos paplūdimius. Ne tik man, bet ir daugeliui neringiškių kyla nerimas sužinojus, kad artimiausiu metu Palangos paplūdimiai bus maitinami iš jūros dugno šalia Juodkrantės ir Preilos kasamu smėliu. Be UNESCO saugomos teritorijos, tokių numatytų grandiozinių darbų poveikį aplinkai turėtų atlikti tarptautiniai ekspertai – man regis, tai privalu padaryti ir pagal Lietuvos ratifikuotas tarptautines konvencijas. Noriu atkreipti dėmesį, kad kol kas nerijos paplūdimius nuo Palangos pliažų likimo apsaugo jūroje esančios trys priekrantinės sėklės, tačiau, mūsų parko žmonių stebėjimais, viena sėklė jau gerokai pažeista, ją būtina skubiai taisyti. Kas gali pasakyti, kaip sėkles paveiks netoli kasamos duonės? Nemanau, kad Lietuvai būtų naudinga, jei vieni paplūdimiai būtų taisomi kitų sąskaita. Mūsų netenkina toks likimas, kurį po pastarųjų audrų nupaišė vienas iš Lietuvos mokslininkų Palangai – jei toliau vyks atšilimas, teks betonuoti Palangos paplūdimius. Ką tai reiškia Palangai, miestui kurortui? Apskritai niekada nemaniau, jog krantinių betonavimas yra vienintelė išeitis. Ir ne tik todėl, kad betonas – svetimkūnis šiam kraštui, darko kraštovaizdį. Betonas, kaip rodo ir Nidos krantinių patirtis, nėra patvarus dalykas, vanduo graužiasi po apačia ir taip toliau ardo krantą. Tie patys vokiečiai, skandinavai visada labai sėkmingai krantines apsaugodavo stambiais akmenimis, polių sistema, kuri mums kažkodėl atrodo atgyvena. Rusijos pusės Kuršių nerijos parko naujasis direktorius man sakė, kad pasinaudos lietuvių patirtimi ir nebetonuos krantinių, nes tai nepatvaru, poliai ir akmuo geriau laužo bangas, ledus. Mes taip pat norime per keletą metų sutvirtinti krantus, atkurdami senąją polių sistemą. Tiesa, nežinau, kaip į tai reaguos apskrities, savivaldybės administracijos.

Tai ir čia gali būti kliūčių?

Ten, deja, iki šiol vyrauja skeptiškas požiūris tiek į parko direkciją, tiek apskritai į gamtosaugos dalykus. „Jūs tik trukdot investicijoms, žmonėms“, – tą girdžiu nuolat. Deja, tiek apskrities, tiek Neringos savivaldybės administracijoms, kitoms institucijoms sunku atsisakyti susiklosčiusios tradicijos palikti nuošalyje parko direkciją ar UNESCO, kai svarstomi kokie rimtesni projektai, pvz., smėlio kasimas jūroje ar apsauginio kopagūbrio tvarkymas, nors galiausiai tie, kurie laimėjo konkursą kopagūbriui taisyti, šiam darbui vis tiek samdo (kaip labiausiai patyrusius) mūsų parko darbuotojus. Norėčiau priminti, kad, priimant Kuršių neriją į UNESCO sąrašus, Lietuva labai aiškiai raštiškai įsipareigojo, kad Kuršių nerijos apsaugos klausimus kuruos specialiai tam sukurta institucija – Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.

Kurioziškas atvejis ir dėl medžioklės – pagal Lietuvos teisės aktus ir tarptautinius įsipareigojimus už Kuršių neriją, jos gamtos išteklius atsakinga KNNP direkcija, tačiau ta pati direkcija yra visiškai neįgali medžioklės klausimais, jai net nepranešama, kada ir kur vyks medžioklės, kiek ir kokių žvėrių nušauta. Neringos taryboje vyrauja ir vietos gyventojams peršamas priešiškas gamtai požiūris: neva paukščiai, žvėrys (stirnos, briedžiai) kenkia parkui. Tai kas tada tas parkas yra be žvėrių ir paukščių? Pušelės? Bet po Smiltynės gaisro ir pušys, ypač kalnapušės, jau tapo parko priešu. Nesu kraštutinumų žmogus, sutinku, kad kitoms gyvūnų ar augalų rūšims pradėjusias kenkti populiacijas, pvz., kormoranų, tokiame gamtos – žmogaus parke kaip Kuršių nerija reikia reguliuoti, kad šernų ir lapių skaičius turi būti reguliuojamas, tačiau kai medžiotojai paniekinamai man pareiškia, kad šernai ir lapės jų nedomina, jiems įdomūs tik briedžiai ir stirnos. Arba kai laikraštis parašo, kad briedžius reikia naikinti, nes nesaugu važiuoti maksimaliu greičiu per Neringos miestą, tada kyla natūralus klausimas: ką ir nuo ko čia saugo UNESCO, kam valstybė švaisto pinigus: Nacionalinio parko statuso išlaikymui – naikinkim tą statusą, direkciją ir statykim čia dar vieną Palangą.

Visgi tikiuosi, gal pastarieji stichijos siautėjimai bent daliai žmonių primins skaudžią šio smėlio tako tarp vandenų istoriją: neapsaugojus jo itin trapios gamtos, visa kita žmogaus veikla Kuršių nerijoje yra beprasmė. Ypač kai dėl beatodairiškos žmogaus veiklos dar laukia didieji kataklizmai – visuotinis atšilimas su savo mįslingomis pasekmėmis.

Kalbino Laura Bielinaitė

Bernardinai.lt