2007 02 05

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Laisvės kryžkelės. Lietuvos partizanų bunkeriai

Šį kartą kalbėsime apie pokario partizanų bunkerius, jų įrengimą ir, žinoma, tuos žmones, kurie rizikuodami laisve, o dažnai ir gyvybe, leido savo sodybose įrengti tas slėptuves, išlaikė požeminiuose bunkeriuose gyvenusius partizanus bei visokeriopai juos rėmė.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Genocido aukų muziejuje kiekvienas gali pamatyti KGB sudarytas partizanų bunkerių schemas. Žvelgiant į jas susidaro įspūdis, kad pokario metais Lietuvoje tarsi lygiagrečiai dar egzistavo ir nematomas požeminis pasaulis… Tad pirmiausia reikėtų prisiminti bent kelis svarbiausius partizaninių slėptuvių tipus.

Gyvenamųjų bunkerių ar kitos paskirties partizanų slėptuvių evoliucija neatskiriama nuo partizaninio karo evoliucijos. Istorikai išskiria tris partizaninio karo etapus, pagal juos nesunkiai galima išskirti ir bunkerių įrengimo ypatumus.

Pirmaisiais partizaninio karo metais naudotas atviras blindažo tipo bunkeris

Kaip savo prisiminimuose rašė daugelis partizanų, pirmaisiais kovos metais gyventa dideliais būriais ir dažniausiai atviro tipo žeminėse su aplink iškastais apkasais, netgi įtvirtintais kulkosvaidžių lizdais ir pan. Nedidelius, vadinamuosius „kiaulinius“ bunkeriukus, skirtus 2–3 žmonėms pasislėpti, masinių NKVD kariuomenės siautėjimų atvejais partizanai kasdavo atokesnėse vietose, dažniausiai niekaip jų nesutvirtindami. Tie bunkeriukai atlaikydavo masines kratas. Tačiau ilgainiui gyventi dideliais būriais tapo neįmanoma tiek dėl minėtų masinių kariuomenės siautėjimų, tiek dėl vis didėjančio įvairių saugumo informatorių ar agentų skaičiaus, sustiprėjusio sekimo ir pan. Partizanai ėmė skirstytis mažesniais būriais ir pradėjo dažniausiai miškuose įrenginėti slaptus bunkerius, tinkamus ir ilgesniam gyvenimui, štabų veiklai ar pogrindžio laikraščių leidybai. Dar vėliau, ypač žiemą, partizanai sudėtingų konstrukcijų bunkerius pradėjo įrenginėti rėmėjų sodybose ar šalia jų – šuliniuose, tvartuose, daržinėse, bulvių rūsiuose ir t. t.

Pogrindžio vadovybė jau pasipriešinimo kovų pradžioje buvo išleidusi ne vieną instrukciją, net su konkrečiais brėžiniais, kaip įsirengti gyvenamąsias ar kitokios paskirties slėptuves. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvės armija (LLA) dar 1944 m. parengė praktinius nurodymus, kaip įrengti slėptuves. Nurodymuose buvo paaiškinta, kaip parinkti slėptuvių vietą, ją įrengti ir maskuoti. Tos slėptuvės, sąlygiškai buvo pavadintos: „Rūsys po malkų krūva“, „Fiktyvus kapas“, „Rūsys po daržine“, „Šulinys“, „Lauko kelio tiltas“, „Slėptuvės upių šlaituose“, „Slėptuvės miesto ir kaimo griuvėsiuose“, „Slėptuvė geležinkelio katastrofos vietoje“ ir kt. Nurodymuose buvo pateikiamas ir darbo laikas, kurio reikia slėptuvei įrengti. Buvo statomos paprastos ir tarpusavyje sujungtos slėptuvės, kurios sudarė slėptuvių sistemas. Slėptuvės būdavo įvairaus dydžio – vienvietės, dvivietės ir daugiavietės. Paprastai didesnės būdavo tranzitinės slėptuvės, kuriose apsistodavo ryšininkai ir keliaujantys partizanai. Partizaninių kovų dalyviai prisimena 30 ir net 60 vietų tranzitines slėptuves.

Dalis šių slėptuvių išliko iki partizaninio judėjimo pabaigos. Daugelio įrenginių čekistai taip ir nerado. Sodybose juos sugriaudavo ūkininkai, o miškuose liko įgriuvos supuvus denginių sijoms.

Paklausykime vieno žymiausių partizanų bunkerių įrengimo specialistų Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vado Povilo Bagdono-Atlanto prisiminimų apie slėptuvių įrengimą:

„Bunkeris yra toks dalykas, kuris gali žmogų ir išgelbėti, ir pražudyti. Bunkerius man yra tekę įrenginėti įvairiose vietose ir įvairiomis aplinkybėmis. Esu jų pastatęs labai daug. Galiausiai jau buvau pripažintas bunkerių įrengimo meistru. Viskas paprasta – duokite man patikimą žmogų, nesvarbu, kur jis gyventų – kad ir baloje, šlapioje vietoje, svarbiausia, kad būtų patikimas. Ir pas jį pagal savo technologiją taip padarysiu bunkerį, kad niekas neras.

Bunkeriai būdavo įrengiami įvairiausiose vietose – ir po tvartu, ir ant tvarto, ir visokiose kitose vietose. Ypač žieminiai bunkeriai ten, kur nebuvo didelių miškų. Žiemai pasiruošdavome porą bunkeriukų, kad nešaltume miške, ir mums jų užtekdavo. Mažai tų bunkerių yra radę be išdavikų.

Iš pradžių bunkerius statydavome visai paprastus. Mes darydavome kvailai, bet jie ir ieškodavo kvailai. Paskui jų paieškų metodika išsivystė iki aukšto lygio – surasdavo bunkerius įvairiose vietose, o paskui pagal analogiją rasdavo ir kitus, panašiai ar panašiose vietose įrengtus bunkerius. Privalėjome keisti taktiką. Mes ją ir keisdavome.

Įrengiant bunkerį po žeme labai svarbu įvertinti, koks yra gruntas. Kad žmogus galėtum gyventi po žeme, turi turėti oro ir šiek tiek erdvės. Galiausiai statydavome bunkerius pačiose netikėčiausiose vietose. Bunkerio angą įrengdavome net kelio ar tako viduryje, o tunelis nuvesdavo jau į šalia esantį patį bunkerį. Bet reikėdavo turėti patikimą žmogų, kuris užmaskuodavo angą iš viršaus. O ant vieškelių ar smėlingų takų tai padaryti būdavo labai lengva – užbraukei žemės, ir nieko nebesimato.

 

Ventiliacijos įrengimas

Labai svarbu yra ventiliacija. Anksčiau darydavome paprastas ventiliacijas, išeinančias į viršų, bet bunkeris vėdindavosi labai prastai, ypač jei būdavo iškastas molėtoje žemėje. Jei smėlingoje, vėdindavosi geriau. Patogiausia įrengti gerą ventiliaciją, jei bunkeris įrengtas prie šlaito ar kokios nuokalnės. Tada vieną ventiliacijos angą reikia įrengti viršuje, kitą – apačioje, ir visada bus oro cirkuliacija, bunkeryje nepritrūksi deguonies. Bunkerių vėdinimasis dar priklauso ir nuo oro – jei rūkas, dargana, tai ventiliuojasi labai prastai. Kitas reikalas, kai oras sausas ir giedras.

Būdavo momentų, kai bunkeriuose, neišlipant į paviršių, tekdavo sėdėti ir ilgą laiką. Su bunkerį prižiūrinčiais žmonėmis būdavo sutarti beldimo signalai, pranešantys apie padėtį viršuje – ar ten ramu, ar pavojus. Paskelbus pavojų, tas pats žmogus užmaskuodavo ir ventiliacijos angas. Šviežias oras mūsų nebepasiekdavo, todėl privalėjome jį kaip įmanydami taupyti. Gesindavome visas žibalines lempas, žvakes, kad tik užtektų deguonies kvėpuoti. Porą kartų pavojaus režimas užsitęsė gana ilgai, ir pritrūkdavo deguonies net kvėpuoti. Tada krisdavome veidu į smėlį ir stengdavomės ištraukti deguonies likučius iš jo. Svarbu gulėti, nejudėti ir taupyti paskutines jėgas. Po tokio atvejo, pavojui praėjus, svarbu staigiai nešokti į viršų, nes jei greitai išeisi, tuoj pat netekęs sąmonės krisi ant žemės. Atsigauti reikia iš lėto. Neduok, Dieve, tokių pergyvenimų…

Viename bunkeryje buvome įsitaisę elektrinį apšvietimą. Apskritai pagal visą įrengimo technologiją tai buvo tiesiog tobulas bunkeris. Buvo kalnelyje, žemėje įkasta ir įrengta pirtis. Už tos pirties – dirva. Toje dirvoje iškasėme didžiulę duobę, joje ir įrengėme bunkerį – surentėme sienas ir stogą. Ant stogo pridėjome sluoksnį samanų ir šiaudų. Tada visa tai apipylėme sluoksniu smėlio. Ant smėlio pridėjome gerą sluoksnį akmenų, apsaugančių medinį bunkerio stogą nuo šampalų dūrių. Ir įrengti tokį bunkerį reikia greitai. Kitą kartą ir per vieną naktį, kad koks netinkamas kaimynas nepamatytų. Bet toje vietoje dirbome kokias tris naktis. Vieta buvo patogi, aplink augo krūmai, nelabai kas buvo matyti, žemes išbarstydavome tiesiog dirvoje, paryčiais viską užmaskuodavome, o šeimininkas viską užakėdavo, ir nieko nesimatė.

Bunkerio kasimo darbai

Bet mes, savo ruožtu dar ir sekėme, kad niekas dienos metu neužeitų. Svarbiausiai buvo iškasti didelę duobę. Dirbome tai keturiese, tai penkiese, o ir šeimininkas dar padėdavo. Angos virš bunkerio nebuvo. Ją įrengėme toje pirtyje, o į bunkerį patekdavo nuo angos vedančiu, taip pat mūsų įrengtu tuneliuku. Būdami bunkeryje, nejausdavome, kai šeimininkas pirtį pakurdavo, o besimaudantieji ten nė neįtarė, kad pirtyje įrengta anga, už kelių metrų yra bunkeris. Kai visi išsimaudydavo, o šeimininkas pirtį užrakindavo, mes taip pat išlįsdavome iš bunkerio ir išsimaudydavome. Ten gera buvo gyventi…“

Lietuvoje įvairiose vietose atstatyta nemažai partizanų slėptuvių, tačiau svarbiausias rūpestis – kaip jas išsaugoti. Ar įmanoma šiandien kur nors pamatyti autentiškus pokario laikų partizanų bunkerius?

Iš tikrųjų įvairiose Lietuvos vietose dažniausiai buvusių partizanų ar tremtinių pastangomis yra atkurta ne viena tokia slėptuvė. Tačiau nuolatinė drėgmė, lietūs ar sniegas, pagaliau vandalai nepadeda tų bunkerių išsaugoti autentiškose vietose. Kita vertus, toks atstatymas taip pat nieko gero neduoda, nes turbūt retas šiuolaikinis interesantas, tarkime, leistųsi į šulinį ar šliaužtų po kokiu kelmu, kad galėtų patekti į tą slėptuvę. Todėl, manau, buvo pasirinktas racionaliausias sprendimas, skirtas visiems, kurie domisi bunkerių įrengimu pokario metais. Buvo planų įrengti bent tris bunkerius Rumšiškių Liaudies buities muziejuje. Deja, įrengtas tik vienas bunkeris kalvos šlaite. Žinoma, jo negalima pavadinti visiškai autentišku, nes padarytas įėjimas pro šoninines duris, kurių, aišku, niekada nebuvo, be to, ir toje vietoje niekada nebuvo jokio bunkerio. Tačiau vidus suprojektuotas gana tipiškas partizaninėms sąlygoms.

Tačiau yra ir autentiškai atkurtų bunkerių. Bent du tokie bunkeriai įrengti netoli Druskininkų, buvo atstatytos slėptuvės Prienšilyje, t. y. Sergijaus Staniškio-Lito bunkeris, bei Punios šile, t. y. Dainavos apygardos vado Dominyko Jėčio-Ąžuolio, žuvusio ten 1947 m. rugpjūčio 11 d., slėptuvė. Atkurti bunkeriai ir Labanoro girioje, ir Šimkaičių miške netoli Tauragės, kur dar 1953 m. slapstėsi sergantis Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, ir netoli Pasvalio Žadeikių giroje. Tačiau apie jų dabartinę būklę sunku spręsti.

KGB daryta partizanų bunkerio schema

Kadangi, kaip minėta, išsaugoti net ir atstatytas slėptuves faktiškai neįmanoma, o ką jau kalbėti apie sugriuvusią ar čekistų išsprogdintą autentiką, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras buvusių bunkerių vietose, ypač ten, kur yra žuvę partizanai, stato tipinius atminimo ženklus – betoninius kryžius su atitinkamais įrašais. Jų atmintį saugo ir įvairi šia tema išleista literatūra ar Genocido aukų muziejaus eksponatai, pavyzdžiui, minėti KGB daryti partizanų bunkerių brėžiniai. Genocido aukų muziejuje yra išlikęs KGB parengtas mokomasis albumas su Lietuvos partizanų naudotų  įvairiausių tipų bunkerių brėžiniais.

Siūlome pasiklausyti buvusio Prisikėlimo apygardos partizano Viktoro Šniuolio-Vytvyčio prisiminimų apie dviejų bunkerių įrengimą Balandiškių ir Minaičių kaimuose, kuriuose 1949 m. vasario mėn. vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas:

„1948 m., kada jau buvo įkurtos sritys, kilo reikalas sujungti sritis ir įkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. Kadangi Prisikėlimo apygarda, kuriai mes ir priklausėme, buvo pačiame Lietuvos viduryje, būtent mes ėmėmės šios iniciatyvos. 1948 m. Minaičių kaime, pas ūkininką Miknių įsirengėme būstinę – apygardos štabo bunkerį. Ten buvo toks svirnas, bet nebuvo grindų, buvo plūkta asla, kaip būdavo senovėje kaimuose. Mes iškasėme 3,5 x 2,5 m dydžio bunkerį, iškasėme gana gilų ir gana storą žemių sluoksnį, maždaug 70 cm, supylėme ant viršaus. Paskui padarėme tokią įėjimo angą – ten būdavo du vienas į kitą įeinantys dangčiai, pripilta žemių, dangtį įdėdavome, trupučiuką žemes palygindavome ir nieko nesimatydavo, nieko neįmanoma buvo surasti. Viduje, viename gale buvo įrengti dviejų aukštų gultai, šone buvo darbo stalelis, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, rotatorius. O priešais buvo padarytas dar vienas gultas, kad ant jo atsisėdus būtų galima dirbti, ir galima būtų vienam miegoti. Žodžiu, ten tilpome penki žmonės, o iš bėdos tilpdavo ir daugiau, sukrisdavome ir ant grindų jei kokia bėda ar reikalas. Šį bunkerį įsirengėme 1948 m. rudeniop. Paskui dar Balandiškių kaime pas Stanislovą Sajų įsirengėme kitą bunkerį, atsarginį, jei vienas būtų išaiškintas. O čia ateina žiema – kad turėtume kur persikelti. Kadangi turėjome labai gerą bazę, du labai gerus bunkerius, apsiėmėme pas save organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Suvažiavimas prasidėjo 1949 m. vasario 2 d. Pirmiausia pradėjome posėdžiauti Balandiškių kaime Sajų sodyboje. Ten buvo toks senas gyvenas namas, o viduryje to namo buvo tokia uždara kamaraitė, kurioje nebuvo langų. Ten buvo labai patogu, kambarėlis nemažas, tai ten ir posėdžiavo visi delegatai. Paskui pajutome, kad gretimame kaime enkavėdistai pradėjo daryti kratas. Nors ir turėjome toje pačioje sodyboje pas Sajus bunkerį, bet jis buvo negilus, nes giliau iškasti neleido vanduo, vis atsirasdavo vandens. Gultai buvo ne dviem, bet vienu aukštu, todėl daug mažiau tilpdavo žmonių. Todėl ten visa ta mūsų Taryba posėdžiauti nebegalėjo, tai jie persikėlė į Minaičių kaimą, į Miknių sodybą, į tą didesnį bunkerį“.

Įrengiant partizanų slėptuves-bunkerius, svarbiausia buvo numatyti ir įrengti galimus pasitraukimo kelius pavojaus atvejui. Tačiau vargu ar visur tai buvo įmanoma. Kad ir minėtas bunkeris Punios šile, kuriame dirbo ir gyveno Dainavos apygardos vadovybė su Dominyku Jėčiu-Ąžuoliu priešakyje. To šlaite įrengto bunkerio įėjimas buvo horizantalus bei vingiuotas iš nedidelio upelio pusės. Įėjimas apie 10 m ilgio. Tačiau bunkerio lubose buvo įrengta ir atsarginė anga, šiaip kasdien nenaudojama, skirta tam atvejui, jei slėptuvė būtų užpulta. Tačiau dažniausiai čekistai patys bunkerių neaptikdavo, o jie būdavo išduodami. Šiuo atveju išduotos buvo ir abi bunkerio landos. Tad čekistai prie jų pastatė kulkosvaidžius, ir prasiveržti buvo neįmanoma.

Išsprogdintas Algimanto apygardos štabo bunkerio tunelis

Kitas pavyzdys – Algimanto apygardos vadavietė Šimonių girioje. Iš pačios vadavietės buvo iškastas ir užminuotas tunelis ežero link. Susprogdinus minas tas tunelis virstų apkasu, iš kurio būtų įmanoma gintis ir bent jau tikėtis kaip nors prasiveržti. Tačiau 1949 m. lapkričio pradžioje išdavus ir apsupus šią vadavietę, negelbėjo ir toks įrengimas – visi jame buvę partizanai žuvo.

Kitaip tariant, bet koks partizanų bunkeris ar slėptuvė tapdavo spąstais ten besislapstantiems, nors, aišku, buvo ir išimčių. Vis dėlto ištrūkti iš bunkerio gyviems buvo mažai galimybių. Yra žinoma iš pačių čekistų dokumentų ar net kai kurių sovietinės istoriografijos šaltinių, kad partizanai kartais įrengdavo dviejų aukštų bunkerius. Čekistai, žinoma, išdavus rasdavo pirmąjį aukštą tuščią, o dar žemiau buvo įrengiama kita patalpa, įėjimas į kurią būdavo kruopščiai užmaskuotas pirmajame aukšte, tarkime, gultais. Tik bėda, kad dėl deguonies trūkumo ten išbūti buvo galima tik labai neilgai. Vis dėlto tokiu būdu yra pavykę žūties išvengti keliems partizanams.

Norisi prisiminti ir tų bunkerių šeimininkus bei laikytojus – partizanų rėmėjus. Vis dėlto, kas skatino juos sutikti išlaikyti kelis partizanus tais tikrai sunkiais pokario metais? Juk visi puikiausiai suvokė, kas jų už tai laukia.

Ne visi patriotiškai nusiteikę lietuviai galėjo išeiti į miškus ir imtis ginklo. Šie minėti rėmėjai ir bunkerių laikytojai dažniausiai turėjo gausias šeimas, kurias reikėjo išmaitinti. Kita vertus, partizanai tokiais atvejais stengdavosi pasinaudoti pačių bolševikų sukurpta teorija apie klasių kovą ir dažniausiai įsirengdavo savo slėptuves vargingai gyvenančiose šeimose. Paradoksas, bet tokių šeimos narių sutikimą įsirengti bunkerį buvo net lengviau gauti, nei vadinamųjų buožių šeimų. Kodėl? Matyt, todėl, kad patys vargą vargdami tokie žmonės sugebėjo labiau atjausti ne mažiau vargstančius partizanus. Kita vertus, tokių nuskurdintų gyventojų to meto Lietuvoje buvo dauguma, jie, be savo sąlygiškos laisvės, nelabai ką turėjo prarasti. Pagaliau tokie gyventojai buvo mažiau įtartini ir patiems bolševikams.

Tačiau kaip tuomet išspręsti maisto trūkumo klausimą? Jei šeimoje gyvena kokie 5–6 alkstantys žmonės, o čia dar ateina 3–4 partizanai, kuriuos taip pat reikia išmaitinti…

Partizanai stengdavosi maistu apsirūpinti patys, tarkime, „nubuožindami“ besikuriančius kolūkius ar kitus valdiškus ūkius, atimdami maisto produktus ar gyvulius iš „bolševikuojančių“ gyventojų bei sovietinių pareigūnų, net uždėdami pyliavas sovietinių ūkių pirmininkams. Negalima atmesti galimybės, kad tai tiems vargingiesiems gyventojams, sutikusiems priglausti partizanus, buvo taip pat savotiškas motyvas, savotiška parama – juk tais produktais naudojosi ir visa alkstanti šeima. Tačiau pagrindinis motyvas, žinoma, buvo sąmoningas apsisprendimas, sąmoningas susitapatinimas su visos tautos kova už laisvę. Sutikime, kad be tokio idealizmo ir daugybės Lietuvos gyventojų paramos bei pasiaukojimo partizaninis pasipriešinimas nebūtų trukęs taip ilgai – daugiau kaip dešimtmetį.

Tačiau laikui bėgant sovietinis saugumas išaiškino visus partizanų laikymosi ypatumus, bunkerių įrengimo subtilybes, atitinkamus gyventojų sluoksnius, kurie rėmė partizanus ir t. t.

NKVD kareivis prie sunaikinto bunkerio

Bet nepakanka vien išaiškinti tuos ypatumus. Dar reikia nustatyti tikslią bunkerio buvimo vietą, o to, kaip minėta, be išdavysčių padaryti beveik nebuvo įmanoma. Čekistai net naudojo specialią pasiklausymo įrangą, aptinkančią menkiausius požeminius garsus, ir vis tiek vien savo pajėgų ar technikos nepakako išaiškinti partizanų slėptuvių vietas. Galima kalbėti tik apie labai abstrakčius čekistų taikinius. Pavyzdžiui, dažniausiai atsitiktinės kratos būdavo vykdomos nuošalesniuose pamiškių vienkiemiuose. Logiška, kad gatviniame kaime, kur daug kaimynų, mažai tikėtina aptikti ir partizanų slėptuvę. Atsitiktinai daugiau slėptuvių buvo aptinkama tik pirmaisiais pasipriešinimo metais, kai dar nebuvo taip ištobulinta bunkerių įrengimo technika. Vėliau čekistams daugiausia padėdavo agentai, informatoriai bei išdavikai.