2007 02 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Aurelija Stancikienė. Antrasis Kuršių nerijos kvėpavimas

Kodėl naudinga gyventi nacionaliniame parke, kodėl neringiškiams nenaudinga plėtra, apie keistą programą „kiekvienam lietuviui – po butą Nerijoje“, apie stebuklingus požeminius vandenis, pašto kelią, keptas varnas ir marinuotus kormoranus, – apie visa tai interviu su Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore Aurelija Stancikiene.

 

Oponentai Jus nuolat kaltina, kad stabdote investicijas į Kuršių neriją, Neringos plėtrą, kad Jums vietos gyventojai nerūpi, tik žvėrys, jei galėtumėt – viską aptvertumėt spygliuota tvora?

Čia vienas iš tų gandų, kuriais mulkinami žmonės; tie patys oponentai skleidžia ir visai priešingą gandą – laikraštyje skaičiau, neva noriu užstatyti ir aptverti visą Kuršių neriją, pradedant Smiltyne (beje, Palangoje dabar beišnykstančios kopos prie tilto iš tiesų aptvertos metaline tvora ir niekas dėl to netriukšmauja).

O jei rimtai, tai pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra saugomos teritorijos? Štai pirmasis pasaulyje Nacionalinis parkas prieš pusantro šimto metų įsteigtas  Amerikoje, kai JAV prezidentas U.S. Grantas pasirašė aktą, kad „žmonių labui ir džiaugsmui kaip viešas (valstybinis) parkas arba poilsio vieta  bus saugomas“ – nuo statybų, pramonės ir kitos ūkinės veiklos bei žemių privatizavimo. Per metus į šį parką užsuka 2,5 mln. lankytojų.

Nerijai reikia ne kiekybinės, o kokybinės plėtros – tik tų investicijų, kurios leistų geriau atskleisti Kuršių nerijos unikalumą, o nepadarytų jos standartiniu kurortu. Nerimta manyti, kad galime nukonkuruoti Palangą, Jūrmalą ar kitus triukšmingus užsienio kurortus standartinių pramogų gausa.

Nesustojanti plėtra nerijoje iš tiesų naudinga labai nedidelei daliai žmonių: statybinėms firmoms, kai kuriems įtakingiems turtuoliams ir keliems stambesniems vietos verslininkams, norintiems plėsti savo kavinių, parduotuvių ar viešbučių tinklą. Tą patį paprastą Neringos gyventoją, vasaromis nuomojantį savo kambariuką ar butuką, nesibaigiančios kotedžų statybos tik stumia iš konkurencinės rinkos.

Dėl statybų gausos nerija, prarasdama savitumą, ramybę, praranda vertę ir finansine prasme. Specialistai atkreipia dėmesį, kad kaimo turizmo sodybos kainomis ir lankytojų gausa jau nelabai skiriasi nuo Kuršių nerijos, nes lietuviams, kurie ieško ramaus poilsio gamtoje, Nida, Juodkrantė jau tampa per daug triukšmingos. „Dabar didžiausia paklausa ir geriausios nekilnojamojo turto kainos – Pervalkoje ir Preiloje“, – sakė man vienos statybos firmos atstovas. Pagaliau ir pačiai Lietuvai tiek ekonomine, tiek turizmo skatinimo prasme nenaudinga turėti šalia kelis panašius kurortus – Neringą, Šventąją ir Palangą. 

Man labai keisti tie Neringos tarybos nariai, kurie, klaidindami vietinius gyventojus, nori gyvenvietes išbraukti iš Nacionalinio parko, bet nori toliau rinkti ir naudoti įvažiavimo į parką mokestį – 2-4 mln. Lt per metus.  Kita vertus, jie nuslepia nuo gyventojų, kad jei gyvenvietės bus „išimtos“ iš parko teritorijos, tai  už važiavimą pro saugomą teritoriją vietos gyventojai neteks privilegijų ir turės mokėti kaip visi kiti, be to, jei gyvenvietės neturės funkcinio ryšio, jos neteks savo vientisumo ir savivaldos statuso, o tai gerokai sumažintų Neringos dabar gaunamas dotacijas iš valstybės biudžeto, nebeliktų Tarybos, tik seniūnijos. Tuomet Kuršių nerija netektų ir UNESCO statuso, kurio vardas atveria Neringai visus garsiausius pasaulio turizmo katalogus, t.y. garsina ją visame pasaulyje, taip pat gali suteikti tarptautinę paramą potvynių ar vandens lygio kilimo pasekmėms likviduoti. Liūdna konstatuoti, kad Rusijos pusėje esančių Kuršių nerijos  gyvenviečių vadovai yra išmintingesni, savo asmeninės naudos nekelia aukščiau už viešą interesą ir didžiuojasi, o ne keikia esantys UNESCO saugoma vietove.   

 

Tačiau turbūt sutiksite, kad Kuršių nerija ne tik gamta, bet ir savo architektūra, gyvenviečių planavimu gerokai lenkia Palangą ir Šventąją?

 

Žinoma, sutinku, tačiau nepamirškime, kad gamtos ir žmogaus darna čia daugybę metų buvo saugoma specialiais draudimais, kurie nebuvo tokie griežti kitoms vietovėms. Istoriniuose šaltiniuose aptinkame, kad jau IX a.  galiojo įstatymas, neleidžiantis statyti negražių pastatų, kad net sovietmečiu geriausi Kauno architektai kūrė specialius Kuršių nerijos vystymo (Generalinius) planus ir stengėsi įvairiausiais būdais apsaugoti neriją nuo sovietinių statybinių griozdų (ne visada tai pavykdavo), kad tie patys žmonės, 40 metų tyrinėję ir puoselėję Kuršių neriją sovietmečiu, nepriklausomoje Lietuvoje parengė Kuršių nerijos generalinį planą – pirmą ir tuo metu vienintelį tokio aukšto lygio teritorijos planavimo dokumentą, kurio teisėtumą šiandien bando užginčyti verslo ir politikos grupių atstovai.  Paradoksas, bet Kuršių nerijai patekus į UNESCO sąrašus, šios pasaulinės reikšmės teritorijos strateginį planavimą (pirmąkart po pusantro šimto metų, išskyrus kelis dešimtmečius sovietmečiu) iš mokslininkų ir specialistų bando perimti keli vietos verslininkai, susibūrę į  vadinamąją savivaldybės Tarybos strateginį komitetą. Taigi šiuo metu vyksta kova ne šiaip dėl vienos ar kitos statybos, bet kova dėl Kuršių nerijos ateities: tarp asmeninės naudos ir viešojo intereso, tarp gamtos – žmogaus darnos ir nepamatuotos urbanizacijos. Mano įsitikinimu, UNESCO saugomos teritorijos ateitį turi formuoti ir to paties – tarptautinio lygmens  – specialistai.

Tačiau kaip šioje, anot Jūsų, asmeninio ir viešo intereso kovoje, gyventi paprastiems Kuršių nerijos gyventojams? Jie gąsdinami, kad, sustabdžius investicijas, Kuršių nerija bus „mirusi“, jauni gyventojai pabėgs?

 

Tai dar vienas mitas. Greičiau bus priešingai  – jei toliau tokiais tempais bus statomi ir pardavinėjami kotedžai, tai Kuršių nerija tikrai greitai taps tik sezoniniu kitų miestų gyventojų rajonu, kuris bus „negyvas“ kitais metų laikais – nuolatiniai vietios gyventojai, neatlaikę butų nuomos poilsiautojams konkurencijos, bus priversti trauktis, nes neteks pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Todėl ir sakau: jei jau yra tikslas Kuršių neriją paversti ištisine statybų aikštele, jei nuo to Kuršių nerija suklestės, tegu tai nebūna vien išrinktųjų privilegija. Įgyvendinkim nacionalinio lygmens programą – kiekvienam lietuviui po kurortinį būstą nacionaliniame parke nerijoje – tada tikrai turėtų pakakti poilsiautojų Neringoje! (juokauju, žinoma).

Kita vertus, pasaulyje ypatingai saugomose teritorijose už tam tikrus suvaržymus (pvz.: statybų, ūkinės veiklos), griežtesnes taisykles, taikomi arba mažesni mokesčiai arba papildomi finansiniai priedai (prie pensijos ar algos). Mokestinės lengvatos turėtų būti taikomos ir tokio lygmens parke, kaip Kuršių nerija. Nežinau kito būdo, kaip vietos gyventojus paskatinti būti parko (statuso) draugais, o ne priešais. Panaši kompensacijų sistema numatyta ir Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatyme, tačiau ji kol kas realiai neveikia. Manau, kad paminklinių ar kitų Kuršių nerijos kraštovaizdžiui ir istorijai svarbių pastatų, jų stogų, langų, durų ir kitų elementų  remontas turi būti atliekamas už savivaldybės biudžeto ir už įvažiavimą surinktas lėšas.

 Jaunų žmonių emigracija – visos Lietuvos problema. Neringoje – ji dar rimtesnė, nes jaunam žmogui nerealu įsigyti čia būstą dėl aukštų nekilnojamojo turto kainų. Savivaldybės administracija, užuot skleidusi gandus, neva parko direkcija neleidžia statyti namų vietos gyventojų reikmėms, pati tam neskyrė deramo dėmesio, netrukdė parduoti namų, kurie galėjo būti  pritaikyti jaunųjų vietos gyventojų poreikiams. Savivaldybės administracija turėtų mąstyti apie naujas gyventojų išlaikymo, pritraukimo formas. Galimos pasaulyje dažnai naudojamos sutartys su jaunais žmonėmis: savivaldybė finansuoja jų išsimokslinimą, o šie grįžta atgal ir atidirba tam tikrą sutartą laiką. Ne tik darbą, bet ir gyvenamąjį būstą sutarties pagrindu savivaldybė turėtų suteikti ir atvykstantiems jauniems gabiems specialistams. 

Pasikartosiu: statybos Kuršių nerijoje turi būti griežtai ribojamos – taip buvo visais laikais, tačiau vietos gyventojų reikmėms socialiniai būstai turi būti statomi. Tas, beje, buvo numatyta ir tebegaliojančiame KNNP Generaliniame plane.

Tačiau Jūsų oponentai teigia, kad Nidos miesto plėtra gali pratęsti turizmo sezoną?  

Ir tai – mitas – atseit, kuo daugiau statybų, tuo ilgesnis turizmo sezonas. Statinių Kuršių nerijoje per pastaruosius penkerius metus padvigubėjo, bet sezonas neprasitęsė. Niekaip neilgėja sezonas ir vis besiplečiančioje Palangoje, Šventojoje. 

Siūlyčiau visai kitus būdus sezonui „ilginti“ ir darbo vietoms kurti. Prisiminkim vokiečių patirtį ir atgaivinkim karštuosius šaltinius, paverskim Kuršių neriją ne vien kurortine, bet ir sanatorine vietove. Esmė ta, kad palei visą Kuršių nerijos pakrantę slūgso karštieji (gydomieji) požeminiai vandenys – nepamainomas vaistas nuo sąnarių ir kitokių ligų. Geologai man patvirtino, kad šie vandenys mineraline sudėtimi ir gydomąja prasme yra daug efektyvesni nei Druskininkų. Ne daug kas žino, kad Juodkrantė prieškariu buvo vienas garsesnių Europoje kurortų, labiausiai būtent dėl tokių gydyklų (beje, įrengtų  nedideliuose pastatuose). Tiesa, atsižvelgiant į Kuršių nerijos statusą, tokį projektą turėtų vykdyti tik valstybės institucijos, o ne privatūs asmenys: kitaip viskas vėl baigtųsi daugiaaukščiais silikatiniais pastatais ir vienadieniu pasipelnymu.

Kita labai opi problema šiandien Kuršių nerijai – tai žvejai ir žvejyba: be jų, be rūkyto karšio tiesiog  sunku įsivaizduoti Kuršių nerijos nacionalinį parką; deja, šio istorinio nerijos verslo greitai gali nelikti. Ne tik dėl „prichvatizuoto“ buvusio žvejų ūkio ar baigiamų privatizuoti jų sandėlių, krantinių ir uostų, bet ir dėl sutarčių su ES – jau paradėtos bus išmokėti didelės kompensacijos priekrantės žvejams už tai, kad jie „visiems laikams“ padžiautų savo tinklus. Todėl mūsų tikslas sudaryti kuo palankesnes sąlygas žvejams, žvejybai ir žuvies paruošimui: įtikinti valstybę išpirkti suprivatizuotus žvejų uostus, sandėlius, molus ir krantines, gražinti žvejams vietas tinklų džiovinimui, pasiekti, kad žvejyba Nerijos žvejams su tinklais būtų leistina ir vasarą, kad žuvies mariose nemažėtų nei dėl per didelio ne vietos žvejų skaičiaus, nei dėl jūrinio vandens plitimo vis gilinant Klaipėdos uostą, nei dėl gausėjančios kormoranų populiacijos. Žvejyba ir įvairiais būdais žuvų paruošimas yra svarbi nacionalinio parko dalis, todėl stengsimės padėti, kad iš žvejybos verslo pasitraukę žvejai užsiimtų turistine, pramogine etnožvejyba. Manau, būtų daug turistų, norinčių pagal visas kuršiškas tradicijas saulei tekant kartu su žvejais išplaukti į marias kurėnu, visą dieną praleisti žuvaujant, o saulei leidžiantis  paskanauti ant kranto pagal kuršišką tradiciją paruoštą paties pasigautą žuvį. Manau, būtų norinčių ir kelias paras pagyventi kuršiškoje dūminėje troboje – pasaulyje dabar itin populiarėja toks turizmas, vadinamas etnoturizmu.

Arba arkliais pakinkytoje pašto karietoje (žiemą – rogėse) praskrieti senuoju pašto keliu – pajūriais pamariais, per miškus, kuriuo žygiavo Napoleono kareiviai, keliavo karalienė Luiza ir apsinakvoti tų laikų stiliaus smuklėse – nakvynės namuose, kur paragautumėte keptų varnų ar pagal šiaurietišką receptą paruoštų kormoranų. Kelionės metu važnyčiotojas – gidas papasakotų įspūdingą lyg pasaka Kuršių nerijos istoriją apie dievų kerštą žmonėms už suniokotas girias, apie užpustytus kaimus, pasiūlytų išpažinti nuodėmes prie Griekų liepaitės arba pasakytii savo jausmus Meilės slėnyje, pamokytų kaip nuo miesto dulkių išvalyti plaučius kvėpuojant prie kadugio, supažindintų su rečiausiais pajūrio augalais ir paukščiais, pamaitintų briedžių, stirnų ir šernų šeimynas (žinoma, jei iki to laiko visų jų neiššaudysime). O gal norėtumėte senoviniu garlaiviu praplaukti prieškariu garsiu garlaivių keliu (žinoma, jei neužstatysime visų uostų, kaip nutiko Preiloje), aplankyti atgimstančias menininkų (dailininkų ir rašytojų) kolonijas?

Esame patrauklūs ir vertingi tuo, ko nėra kitur ir dėl ko Kuršių nerija tapo UNESCO saugoma pasaulio lygmniu vietove: ypatinga gamta, aukščiausiomis ir ilgiausiomis kopomis Europoje, tik šiam kraštui būdingomis kuršiškomis tradicijomis, kraštovaizdžiu, istorija, architektūra, šviežiai rūkyta žuvimi, galimybe pasiirstyti mariomis, pabūti ramybėje ir darnoje su gamta.

Kažin ar tiksliau galima apibūdinti mūsų neriją nei ją apibūdina prieš porą dešimtmečių į Londoną emigravęs Andrius Užkalnis, kasmet nukeliaudamas per 70 000 km aplink pasaulį, bet kasmet vis atvykdamas į Nidą: „Tie, kurie atvyksta čia kasmet, važiuoja ne dėl to, kad jiems patiktų brangiai mokėti už prastą maistą ar blogus viešbučius. Ne dėl to, kad negalėtų nusipirkti už tuos pačius pinigus poilsio Ispanijoje ar Graikijoje. Jie važiuoja čia todėl, kad Viduržemio jūros ar Karibų kurortuose yra siūlomas visai kitoks poilsis. Ten triukšmingas pietietiškas poilsiavimas, o Nidos juk net kurortu nepavadinsi. Jai net netiktų tas žodis. Kurortas yra Palanga, o Nida – tai tiesiog Nida. Kitur pasaulyje tokios užuovėjos – kaip Kosta Smeralda Sardinijoje ar Roud Ailendo ier Meno valstijų pakrantės Amerikos šiaurės rytuose, kur galima beveik netrukdomam vaikščioti žiūrint į pilkus pajūrio akmenis, baltą smėlį ir rudus spyglius, kur nėra garsios muzikos ir didelių viešbučių – kainuoja irgi labai brangiai(…). Todėl ir sakau, kad Nida – trapi, kaip byrantis baltas smėlis su pušų šakelių nuolaužomis, ir šilta, kaip kankorėžis tarp sausų spyglių, – yra ta brangiai kainuojanti, bet neperkama už pinigus sielos atgaiva ir užuovėja.“ ( žurnalas „Istorijos“, 2006 rugsėjis)

Kalbino L. B.

Bernardinai.lt