2007 02 12

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laisvės kryžkelės. Trispalvės virš okupuotos Lietuvos

Vasario 16-osios išvakarėse pasakojimai apie atvejus, kai šią dieną sovietmečiu slapta buvo iškeliamos lietuviškos trispalvės.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Trispalvės iškėlimas Lietuvos miestų ir miestelių matomiausiose vietose iki pat Nepriklausomybės atgavimo buvo kasmetinis ir labai paplitęs reiškinys. Kitaip sakant, tai buvo bene populiariausia nesmurtinio pasipriešinimo forma sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Sovietinis saugumas bei milicija prieš kiekvieną Vasario 16-ąją turėdavo nemažai darbo ir šios dienos laukdavo neramiai. Žinoma, ne vienas Lietuvos gyventojas už tai buvo įkalintas, dažnai nukentėdavo ir kiti šeimos nariai, tačiau trispalvė, ypač pasibaigus ginkluotajai rezistencijai, iš tikrųjų tapo savotišku laisvės ir vilties simboliu pavergtame krašte. Ko gero, dauguma Lietuvos žmonių šios dienos laukdavo kaip svarbiausios metų šventės, kurią tiesiog būtina kaip nors pažymėti. Būtent trispalvės iškėlimas ir buvo tas bene svarbiausias šventės akcentas visoje Lietuvoje. Tai darė dažniausiai jauni žmonės, rizikuodami savo laisve ar net gyvybe, o daugelis tų istorijų vėliau virsdavo legendomis.

Tokių atvejų, kai žmonės už trispalvės iškėlimą netekdavo net gyvybės, dažniausiai pasitaikydavo dar partizaninio karo laikais, kai stribai ir enkavedistai šventės išvakarėse rengdavo pasalas. Pavyzdžiui, gana plačiai yra žinoma 1948 m. Vasario 16-osios istorija Marijampolėje. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai ant Marijampolės cukraus fabriko kamino tą dieną nutarė iškelti trispalvę. Vėliavą iškelti pasisiūlė jau ketverius metus partizanaujantis Jonas Lapata, slapyvardžiu Giedris. Jis užlipo ant kamino, pritvirtino vėliavą, tačiau stribai jau laukė pasaloje. Po pirmųjų šūvių dar net žemyn nenusileidęs Giedris iškart buvo sužeistas į ranką, mėgino bėgti, tačiau atvira vietovė pasitraukti buvo netinkama, be to, – daug sniego. Šiaip taip jis pasitraukė iki Narto kaimo ūkininko Ulecko sodybos. Čekistai atsekė kruvinais pėdsakais ir liepė Uleckui pasakyti Giedriui, kad šis pasiduotų. Uleckas, įėjęs į visų, pamatė, jog Giedris jau pasirengęs susisprogdinti granata. Pasiduoti jis atsisakė. Čekistai pradėjo šaudyti, tačiau Giedris dar išmetė pro langą granatą ir žuvo. Čekistai bijojo eiti į vidų ir laukė iki ryto, tada įmetė į vidų dar dvi granatas ir įstūmė šeimininką. Partizanas jau buvo žuvęs. Tokių atvejų, deja, pasitaikydavo neretai.

Turime Algimanto partizanų apygardos „Dragūno“ būrio kovotojo Vytauto Strazdo-Grūdelio pasakojimą apie tai, kaip šios apygardos laisvės kovotojai 1945 m. Vasario 16-ąją iškėlė Lietuvos trispalvę ant Storių miestelio apžvalgos bokšto:

„Buvome ką tik grįžę po sėkmingai įvykdytos užduoties, džiaugėmės, bet nusprendėme, kad prieš  Vasario 16-ąją reikia dar kur nors ir vėliavą iškelti. Tai buvo vasario 14-ąją. O vasario 15 d. jau ruošėmės vėliavos iškėlimui. Sprendėme, kas eis į šią užduotį – nusprendėme, kad eis Paškonis Jonas, Paškonis Balys, Žičkus Povilas ir aš – Vytautas Strazdas. Turėjome visą dieną – kotui paruošėme gražią sausą eglinę kartį, prie jos pritvirtinome Lietuvos Trispalvę, o vakare išėjome..

Nutarėme vėliavą iškelti ant Storių apžvalgos bokšto, kaip tada vadindavome ant „majoko”. Eiti buvo sunku, sniego visur virš kelių, tai „majoką“ pasiekėme tik 12 nakties. Pakeliui dar aplankėme kaimyną Čepuką, pasakėme jam, kad kai vėliava bus iškelta, iššausime dar ir tris raketas.

Kai pasiekėme „majoką”, pasitarėme ir nusprendėme, kad į viršų lipsiu aš ir Balys Paškonis, o Jonas Paškonis ir Žičkus liks apačioje. Maža kas. O ir lipti į viršų visiems jokio reikalo nebuvo. Iki apžvalgos bokšto viršaus buvo keturios aikštelės, kuriose galima pailsėti. Virš paskutinės ketvirtosios aikštelės buvo įrengta vėtrungė. Dieną manęs taip aukštai ir surišę nubūtų užkėlę, bet buvo naktis, tamsu, tai ramiai dar pasilypėjau ir stipriai pritvirtinau vėliavą. Nusileidau patenkintas atgal į ketvirtąją aikštelę. Iššovėme raketą. Pasipylė tiek kibirkščių, kad visas tas „majokas” atrodė kaip Kalėdinė eglutė. Nusileidome žemyn, iššovėme dar porą raketų ir nupjovėme kelis laiptelius bei pritvirtinome prie vieno iš jų granatą. Nelabai tikėjome, kad tą granatą tamsoje pavyks gerai užmaskuoti, betgi svarbu baubas…

Sėkmingai grįžome į bunkerį, niekas mūsų pakeliui neužkliudė. Ir taip sulaukėme 1945 m. vasario 17 d. vakaro. O tada atėjo mano tėvukas ir Urbonų sesuo Emilija. Atėję papasakojo, kad į Anykščius per dieną sutraukta labai daug kariuomenės, ir kad būtume atsargūs”.

Vis dėlto mūsų aptarti bei čia papasakoti įvykiai buvo partizaninio karo metais. Tuomet tarsi viskas aišku – karinė organizacija, kuri suorganizuoja tokius vėliavų pakėlimus. O kas gi organizuodavo panašias akcijas vėliau, kai partizanų jau nebeliko?

Vadinamuoju popartizaniniu laikotarpiu pasipriešinimas įgavo kitokių formų. Visoje Lietuvoje masiškai steigėsi jaunimo pogrindžio organizacijos, kurių nariai dar puikiai prisiminė ar pažinojo žuvusius ginkluotus partizanus. Tos organizacijos kasmet ir organizuodavo vėliavų pakėlimus, neskaitant kitos veiklos. Šių organizacijų nariai dažniausiai būdavo moksleiviai, gimnazistai, studentai, kitaip sakant, žmonės, neturintys jokios konspiracinės ar pogrindžio patirties. Čekistams nebuvo didelio vargo jas atskleisti.

1958 m. trispalvę ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė pogrindinės organizacijos “Laisvę Lietuvai” narys Petras Plumpa. KGB darbuotojo pažymėta vieta, kurioje kabėjo vėliava

Tokių atvejų, kai jaunimo pogrindžio organizacijos būdavo greitai atskleidžiamos, o jų nariai – suimami, žinoma, buvo daug. Tačiau netrukus net tose pačiose vietovėse steigdavosi naujos. Žinoma, gal ir negalima kalbėti apie tai, kad tie vaikinai ir merginos nuveikė be galo daug, tačiau šiandien ne tiek svarbūs jų veiklos rezultatai, kiek faktas, jog pasipriešinimo dvasia tautoje buvo gyva visą laiką.

Štai kad ir jaunimo pogrindžio organizacija „Laisvės sakalai“, veikusi Šakiuose. Šios organizacijos nariai 1952 m. vasario 16 d. virš Šakių miesto vandentiekio bokšto iškėlė lietuvišką trispalvę. 33–iosios Šakių gimnazijos laidos abiturientė Nijolė Masteikaitė teigia: „Lyg į stebuklą šakiečiai žiūrėjo į plevėsuojančią aukščiau visų vergijos bokštų Lietuvos trispalvę, aplaistytą tremtinių ašaromis ir krauju, nuspalvintą iškankintų miško brolių mirties ir pasityčiojimo spalvomis. Žmonės sunkiai slėpė džiaugsmo ašaras ir kalbėjo nedaug, kad neišgirstų tie, kuriems nereikėjo išgirsti“. Taigi, tą rytą vienuoliktos klasės mokiniai virš vandentiekio bokšto iškėlė lietuvišką vėliavą ir mieste išplatino atsišaukimų. Tos klasės septyni vaikinai bei keturios merginos buvo suimti ir nuteisti 25 metus kalėti. Tai – Danutė Baukytė, Onutė Vinterytė, Elena Baltrušaitytė, Elė Grybinaitė, Vytautas Tirlikas, Bronius Paščiūnas, Pranas Būčys, Antanas Karalius, Augustinas Staniulis, Kazimieras Valaitis, Pranas Valaitis.

Turime dar vienos pogrindžio organizacijos „Geležinis Vilkas“ nario Algirdo Petrusevičiaus pasakojimą apie tai, kaip jis pats Kauno rotušės aikštėje iškėlė trispalvę:

„Pagrindinis mūsų atliktas darbas buvo 1955 m. Vasario 16 – ąją Kaune, Rotušės aikštėje ant Jėzuitų bažnyčios bokšto iškelta lietuviška Trispalvė. Kuo ta Trispalvė buvo garsi? Tuo laiku visų moksleivių ir gimnazistų, susiorganizavusių į pogrindines organizacijas, pagrindinis tikslas buvo iškelti Trispalvę. Tačiau dauguma iškeltų Trispalvių nesulaukdavo ryto. Mes šiam vėliavos iškėlimui ruošėmės ištisus metus – studijavome visus priėjimus, atsitraukimus bei būdus vėliavai iškelti. Ir mūsų iškeltoji vėliava išsilaikė iki vienuoliktos valandos ryto. Seni kauniečiai žino, kad tais laikais aplink Rotušę buvo net trys turgūs – pagrindinis turgus, vadinamasis žuvų turgus prie pilies ir dar vienas – į kuriuos suvažiuodavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Todėl mūsų iškelta vėliava buvo labai plačiai pastebėta – žmonės tiesiog verkė.

Kodėl mūsų iškelta vėliava taip ilgai išsilaikė? Kadangi aš pats ruošiausi jos iškėlimui ir ją kėliau, galiu papasakoti visą technologiją. Vėliavos kelti ėjome dviese – aš ir Juozas Ovčinikas. Buvome pasiruošę ir nešėmės užminavimo imitaciją, pjūklą, nes ruošėmės bokšte nupjauti medines kopėčias, o nusileisti per varpo ašį permesta alpinistų virve. Paskui ją nutraukti ir nepalikti jokio priėjimo prie vėliavos. Taip ir buvo padaryta, nepaisant to, kad mano kompanionas paskutiniu momentu išsigando ir atsisakė eiti kartu. Teko viską atlikti vienam. Nebuvo viskas taip paprasta – aplink vaikščiojo saugumiečiai. Reikėjo juos kažkaip apeiti. Bet padėjo pati gamta – 1955 m. iš vasario 15 į 16 naktį siautė pūga, snigo, ir mes buvome beveik nematomi.

Viskas buvo gerai išstudijuota ir pasiruošta jau nuo vasaros – pirmiausia nupjoviau spyną, įėjau pro dureles į vidų, kopdamas aukštyn, antroje pakopoje palikau užminavimo imitaciją – į popierių įvyniotą plytą ir perspėjamuosius plakatus. Pasiekęs patį viršų sudėliojau vėliavos surenkamą kotą ir iškėliau ją. Ėmiau leistis žemyn. Atrodė, kad laikas labai išsitęsė, nes, lipdamas žemyn, turėjau supjaustyti gabalais visas kopėčias. Visas jas ir supjausčiau – iš vidaus tapo nebeįmanoma greitai užlipti į varpinę. Galutinai žemyn nusileidau virve. Tada nutraukiau ją ir laimingai grįžau namo.

Kitą dieną vėliavą pamatė labai daug žmonių. Buvo atvaryti čekistai, kurie bandė ją nuimti, bet niekaip negalėjo pasiekti bokšto viršaus, nes buvau supjaustęs kopėčias. Tada buvo atvarytos kelios gaisrinės, desantininkai iš Panemunės, ir bandė pasiekti Trispalvę iš išorės. Bet nė viena gaisrinė neturėjo tokių ilgų išleidžiamų kopėčių, kad pasiektų vėliavą. Tada vėl bandė kabarotis aukštyn iš vidaus. Pasiekę užminavimo imitaciją, aišku, patikėjo kad tai tikras užminavimas ir toliau lipti atsisakė. Vėliau buvo atvaryta dar viena gaisrinė iš Vilniaus, turinti pačias ilgiausias kopėčias. Bet ir josios kopėčios vėliavos nepasiekė. Tačiau jomis užlipo kareivis, kuris turėjo rankose ilgą kartį su kabliu gale. Tokios kartys buvo naudojamos prieplaukoje laivų švartavimui. Tuo kabliu jis šiaip ne taip pasiekė vėliavos kotą, tampė, tampė kol nulaužė…”

Trumpa trispalvių iškėlimo istorija

Vilniuje ant Trijų kryžių kalno trispalvė buvo iškelta 1960 m.

Pirmą kartą Lietuvos trispalvė Vilniuje viešai buvo iškelta 1918 m. lapkričio 11 d. ant Valstybės tarybos pastato. 1919 m. sausio 1 d. dešimties savanorių būrys lietuvišką trispalvę iškėlė Gedimino pilies bokšte. Ją pagerbė šūvių salvėmis ir sugiedotu Lietuvos himnu. Po kelių dienų, sausio 6-ąją, Vilnių užėmę rusų bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, paliko tik raudoną. Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo Gedimino pilies bokšte 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių grįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau lenkai klastingai sulaužė Suvalkų sutartį ir užgrobė Lietuvos sostinę. Žinoma, lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta. Po devyniolika metų trukusios okupacijos 1939 m. spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė vėl įžengė į Vilnių. Kitą – spalio 29 dieną Gedimino pilies bokšte vėl suplevėsavo  Lietuvos vėliava. Deja, ir šį kartą neilgai. Atėjo sovietinė okupacija. Jos metu, kaip jau minėta, tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek kitose Lietuvos vietose nuolat Vasario 16-ąją buvo iškeliamos lietuviškos vėliavos. Matyt, reikšmingesni šiuo atžvilgiu būtų 1972-ųjų Kauno įvykiai, tačiau tai galbūt jau atskira tema.

Tačiau ir prasidėjus Atgimimui nebuvo labai saugu kelti trispalves, ypač, kol ši vėliava nebuvo pripažinta ir įteisinta. Dabar, ko gero, jau sunku pasakyti, kas buvo tie pirmieji, viešai išdrįsę pasirodyti su lietuviška trispalve.

Yra žinoma, kad tik prasidėjus Atgimimui, 1988-ųjų birželio 14 d. buvęs partizanas Leonas Laurinskas-Liūtas Vilniaus Katedros aikštėje bene pirmasis Lietuvoje viešai su trispalve pasirodė mitinge. 1988 m. spalio 7 d. trispalvė, jau lydima mūsų himno garsų, vėl iškilmingai iškeliama Gedimino pilies bokšte. Po dviejų dienų, t.y. spalio 9 d. – ji iškeliama virš Kauno Karo muziejaus bokšto po pusės amžiaus pertraukos. Ją ten iškėlė Kauno Sąjūdžio įgalioti Kazimieras Uoka ir Algirdas Patackas. Bokštas tris paras prieš tai buvo saugomas žaliaraiščių Sąjūdžio talkininkų. Prieš pakeliant, vėliava buvo iškilmingai pašventinta Arkikatedroje, o naktį, baiminantis milicijos ar KGB veiksmų, slapta tų pačių žmonių nuimta, dalyvaujant miesto varpininkui, pakeista kita ir atiduota saugoti kardinolui Vincentui Sladkevičiui kartu su tai patvirtinančiu Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės aktu, pasirašytu Kauno klinikų garaže. Tai, beje, taip pat rodo, kad nebuvo saugu viešai rodytis su trispalve, nepaisant prasidėjusio Atgimimo. Kita vertus, gerai prisimename , kai jau 1989-ųjų pavasarį, vos grįžus iš sovietų kariuomenės, patekome į vieną Laisvės Lygos mitingų, kuriame jau plevėsavo daug įvairiausių tautiškų vėliavų, plakatų, vyčių. Nemažai praeivių aiškiai nepatikliai arba net smerkiamai į tai žiūrėjo.

Vis dėlto dar prisiminkime tuos stagnacinius sovietinius laikus. Kiek tie trispalvių iškėlimai išties buvo sąmoningi, suvokiant paties simbolio prasmę, žinant istoriją ir pan., ir kiek tiesiog iš jaunatviško noro protestuoti, priešintis net ne sistemai, o vien dėl to, kad štai tai yra draudžiama?.. Juk ką tie, tarkime, aštuntojo ar devintojo dešimtmečio, t.y. mūsų kartos, jaunuoliai galėjo žinoti apie nepriklausomybę, partizanines kovas, okupacijos padarinius ir t.t.?

Svarstyti galima įvairiai. Tačiau pirmiausia net ir tada visi norintieji galėjo tą istoriją sužinoti arba bent jau apie ją nutuokti. Buvo juk tėvai ar seneliai, kurie nebijojo šio to papasakoti, buvo net ir pogrindinės literatūros. Pagaliau daugelis net ir sovietinę istoriją mokėjo skaityti tarp eilučių. Puikiai prisimenu, kad tais laikais Vasario 16-oji tikrai daugeliui mūsų vienmečių ar draugų buvo tikra šventė, jos metu visuomet norėjosi kažką ypatingo iškrėsti, kažkaip ypatingai pažymėti. Pamename, kad praktiškai nesislėpdami mokykloje ar kur kitur vieni kitus pasveikindavome su Vasario 16-ąją, svajodavome, diskutuodavome apie tai ir pan. Taigi sąmoningo suvokimo tikrai buvo daugiau, nei kažkokio jaunatviško noro protestuoti, nesvarbu, prieš ką ir nesvarbu, kodėl.

O šiais laikais? Ar dabartiniams šešiolikmečiams ar aštuoniolikmečiams Vasario 16-oji reiškia dar tą patį, ką ir 8-9-ojo dešimtmečio jų bendraamžiams?

Vargu ar tą patį. Tačiau nereikia daug norėti iš šio laikotarpio. Juk dauguma šiuolaikinių jaunuolių ne itin daug žino apie sovietmetį, ne itin domisi ta istorija, turi ir kitų užsiėmimų. Gal ir ta valstybinių švenčių gausa, ta dažna šių švenčių pažymėjimo rutina po truputį ištrina jų reikšmę. Čia geriau nekalbėkime jau apie tuos, kurie gyvena tik virtualiame interneto pasaulyje… Bet nieko naujo mes šiuo atveju neišrandame. Tauta visuomet susitelkia tik iškilus realiam pavojui ar netekčių atveju, o dabartiniu metu valstybines šventes kiekvienas priima pagal savo supratimą ar prisiminimus. Tik, žinoma, svarbu, kad valstybinės šventės nepavirstų valdiškomis.