2007 04 16

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Laisvės kryžkelės. Laisvės kovos Latvijoje bei Estijoje

Šioje publikacijoje apžvelgsime laisvės kovas Latvijoje bei Estijoje.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Kuo skyrėsi pasipriešinimo judėjimas šiose kaimyninėse valstybėse nuo analogiškų kovų Lietuvoje?

Pirmiausia skyrėsi savo masiškumu ir partizaninio karo nuostoliais. Be to, tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis. Jau anksčiau esame kalbėję, kad pasipriešinimas sovietinei reokupacijai Estijoje ir Latvijoje nebuvo toks masiškas kaip Lietuvoje iš dalies ir dėl to, kad daugelis latvių bei estų jaunų vyrų tiesiog žuvo karo metais savanoriškų legionų sudėtyje. Latvijoje buvo suformuotos net dvi SS savanoriškosios divizijos, Estijoje – viena. Buvo Narvos mūšis, buvo Kuršo „katilas“, kur ir žuvo didžioji dauguma latvių ir estų legionierių.

Kasperi būrys. 1945 m. Estija


Tuo tarpu kitas skirtumas būtų, jog nei Latvijoje, nei Estijoje pokario metais taip ir nepavyko visų ginkluotų kovojančių pasipriešinimo struktūrų pajungti vieningai vadovybei bei sukurti politinę pogrindžio vadovybę. Įdomi detalė, kad estai kaip didžiausią pasipriešinimo kovos su sovietais mastą mini Ernos desantą Estijoje 1941 m. vasarą. Ernos desantininkai – tai daugiausia estų tautybės Žiemos karo tarp Suomijos ir Sovietų Rusijos kovose užgrūdinti veteranai. Būtent šie desantininkai 1941 m. birželio ir liepos mėnesiais visoje Estijoje inspiravo plačiausio masto ginkluotą sukilimą prieš sovietų okupantus. Reikia paminėti ir tai, kad vokiečių Wehrmachto daliniai Estijos teritoriją pasiekė tik 1941 m. liepos pabaigoje, rugpjūčio pradžioje ir tik tada padėjo estų sukilėliams ir partizanams visiškai išsivaduoti nuo sovietinio raugo. Nei Lietuvoje, nei Latvijoje tokio masto desanto nebuvo ir sukilimas čia plėtojosi kiek kitaip. Visa kita labai panašu – trėmimai, deportacijos, sovietų represijos, provokatorių grupės, nuolat siaučiantys NKVD-MGB-MVD vidaus kariuomenės daliniai, stribų būriai ir, deja, išdavystės bei neišvengiamos žūtys.

Vis dėlto Lietuvos rezistentai turėjo nemažai sąsajų bei kontaktų su Latvijos pasipriešinimo kovų dalyviais. Kaip vystėsi šie santykiai?

Iš Lietuvoje esančių archyvinių šaltinių žinoma, kad saugodamiesi NKVD (MGB) kariuomenės persekiojimo joniškiečiai, biržiečiai, rokiškėnai ir kitų Lietuvos šiaurinių kraštų partizanai dažnai pereidavo į Latvijos miškus. Pietų Latvijoje jie ne tik slėpdavosi, bet ir rengdavo pavienius antpuolius. 1945-1948 m. lietuviai ypač aktyviai veikė Bauskės ir Ilūkstės apylinkėse. Pastaroje vietovėje ypač pasižymėjo Juozo Streikaus-Stumbro partizanų grupė, lietuvių rezistencijos tyrinėtojams labiau žinoma kaip Vytauto apygardos „Lokio” rinktinės būrys. Dešimt šio būrio partizanų 1948 m. gruodžio 1 ir 6 d. Ilūkstės apskrityje susirėmė su saugumo pajėgomis ir beveik visi (R. Telauskis, L. Novickis, A. Varna, A. Jermolavičius ir kt.) žuvo.

Taip pat gana plačiai istoriografijoje yra aprašytas Jelgavos apskrityje Lielaucės miške nuo 1948 m. gruodžio iki 1949 m. kovo 17 d. veikęs Krauja Karlio ir Prano Gelažiaus-Kluonio vadovaujamas bendras lietuvių ir latvių junginys. MGB 5-osios divizijos 36-asis pulkas šį būrį sunaikino nukaudamas 8 latvių ir 7 lietuvių partizanus. O ar žinomi faktai, kai latvių partizanai pereidavo į Lietuvos teritoriją?

Štai Latvijos istorikas Henrikas Strodas vienoje savo knygoje teigia, kad, kitaip negu lietuviams, latvių partizanams Lietuvos teritorija būdavo tik laikinas prieglobstis, t.y. jie čia pereidavo tik gelbėdamiesi nuo Latvijoje siaučiančių sovietinio saugumo dalinių ir aktyvių kovos veiksmų Lietuvoje vengė.

Prof. H. Strodas, remdamasis Maskvoje rasta NKVD kariuomenės ataskaita, nurodo okupuotose Baltijos šalyse vykusio ginkluotojo pasipriešinimo judėjimo kiekybinius skirtumus: pavyzdžiui, 1945 m. Lietuvoje žuvo 8916 žmonių, t.y. 90 proc. visų žuvusiųjų, Latvijoje – 715, o Estijoje – tik 270. Vadinasi, galime vienareikšmiškai konstatuoti, kad maždaug tokiu santykiu ir patys pasipriešinimo mastai Lietuvoje buvo didesni?

Taip, tai jau minėjome. Na, tie skaičiai nebūtinai yra tikslūs, juolab kad kiti lietuviški ir latviški šaltiniai nurodo juos kiek didesnius. Tačiau jie tikrai pakankamai neblogai atspindi tuos realius pasipriešinimo mastus.

Turime vienos Latvijos gyventojos lietuvių ir latvių partizanų rėmėjos Marijos Radvilos Glūmanės pasakojimą.

„Aš esu Marija Radvila Glūmanė, gimusi ir augusi Baltmuiži kaime. Čia gyvenau iki 1951 m. ir visą tą laiką kiek galėdami rėmėme Lietuvos ir Latvijos partizanus. Maitinome juos, pirtį iškūrendavome ir visaip kitaip juos saugojome. Atsimenu, kad užeidavo Adolfas Žukauskas, Daminauskas Vladas ir jo brolis Pranas. Deja, kitų nei vardų, nei pavardžių neatsimenu. Kartais su jais būdavo ir moteris – partizanė Elenutė”.

Kaip užsimezgė ryšys tarp jūsų ir partizanų iš Lietuvos? Dėl kokių priežasčių vieni kitais pasitikėjote?

Pasakoja Marija Radvila Glūmane

„Su tais partizanais anksčiau pažįstami nebuvome. Pirmiausia juos susitiko mano tėvelis, pasišnekėjo, susipažino. Ėjo 1947–ieji. Tie partizanai kautynėse buvo sužeisti, todėl paprašė, kad mano tėvelis parūpintų jiems vaistų. Vaistų važiuoti teko man. Sėdau ant dviračio ir nuvažiavau į Lietuvą, į Subačiaus miestelį. Ten pirkau vaistus. Grįžusi atgal tuos vaistus padėjau į sutartą vietą, kad jie galėtų pasiimti. Taip tris kartus teko važinėti. Tai buvo pradžia. Aišku, daugiausia su jais susitikdavo ir bendraudavo tėvelis, o mums – jaunimui – tėvelis sakydavo, kad geriau jis daugiau žinos vienas, nei kad mes visi. Po mano arešto iš Daugpilio kalėjimo buvau nuvežta į Panevėžį, į akistatą su taip pat areštuotais partizanais broliais Daminauskais. Vienas jų lengvu galvos krestelėjimu parodė man, kad neva jis manęs nepažįsta. Tada ir aš jo nepažįstu – pirmą kartą matau. Taip ir nedavė jie parodymų, kad lankydavosi mūsų namuose”.

Ar buvo jūsų namuose įrengtas partizanų bunkeris? Ar be lietuvių pas jus lankydavosi ir latviai partizanai ?

„Ne, bunkerio namuose nebuvo. Bunkeris buvo miške. Nujaučiau maždaug kur, bet tikslios jo vietos nežinojau. Ateidavo pas mus ir lietuvių, ir latvių partizanų”.

Dėl ko jus areštavo? Ko klausinėjo per tardymus?

„Apkaltino mane už ryšius su partizanais, kaip jie vadino banditais. Per tardymus visi mano atsakymai buvo, kad nieko nežinau ir nieko nepažįstu. Pirmą kartą buvau areštuota 1948 m. Tada irgi ir tardė, ir mušė. Bet nieko neprisipažinau, tai ir paleido. Antrą kartą mane areštavo 1951 m. balandį. Tris paras laikė, tris paras mušė. Man tada buvo 25 metai, tėvui – apie 65 metus”.

Ar minėti lietuviai partizanai daugiau laiko praleisdavo pas jus Latvijoje, ar Lietuvoje?

„To aš nežinau. Nei aš jų klausdavau, nei jie man sakydavo. Daugiau kalbėjosi su tėveliu. Čia, Latvijoje, jie jokių operacijų nerengė, laikėsi tyliai. Apie jų buvimą žinojo ir daugiau kaimynų, bet niekas nieko neišdavė”.

Prieš p. Marijos Radvilos Glūmanės pasakojimą kalbėjome apie partizaninio karo Lietuvoje ir Latvijoje bei Estijoje skirtumus. O kuo skyrėsi pačių saugumiečių veiklos metodai mūsų valstybėse?

Istorikai sutinka, kad sovietinių saugumiečių metodai ir Latvijoje, ir Lietuvoje, ir Estijoje buvo vienodi, o ryškiausiai tai iliustruoja agentų smogikų grupių bei specialių migdomųjų ir narkotinių priemonių naudojimas (pavyzdžiui, preparato „Neptun”). Skyrėsi tik agentų smogikų kontingentas. Pavyzdžiui, Latvijoje agentais smogikais pirmiausia tapo 50 buvusių latvių sovietinių, vadinamų raudonųjų partizanų. Vėliau O. Uoškalnas (Oškalns), V. Laivinis (Laiviņš), Vasiluonuokas (Vasilonoks) ir kitų saugumiečių vadovaujamose grupėse sutelkti buvę susikompromitavę ar legalizavęsi partizanai veikė Maduonos, Jekabpilio, Preilos rajonuose. Beje, nuo jų nukentėjo ir lietuvių partizanai. Latvijoje nuo 1946 m. toks gana gerai žinomas smogikas M. Vituolinis (Vitoliņš) dalyvavo ir 1949 m. kovo mėn. sunaikinant jungtinį latvių ir lietuvių partizanų būrį.

Matyt, ir trijų kaimyninių valstybių valdžios organai panašiai reagavo į ginkluotą rezistenciją?

Latvių partizanas Janis Gura, buvęs 19–osios latvių Waffen SS divizijos baterijos vadas. 1949–1950 m. žiema. Latvija.


Minėtas latvių istorikas H. Strodas savo knygoje rašo, kad 1945-1946 m. Latvijos komunistų partijos Centro komiteto karo skyriaus vadovas E. Krūminis (Krūmiņš) ir Maskvos emisaras J. Kalnberzinis (Kalnberziņš) inspiravo net 14 nutarimų, skirtų kovai su ginkluota rezistencija Latvijoje. Jų pagrindiniai vykdytojai buvo NKVD kariuomenė ir vadinamieji liaudies gynėjai, t.y. mūsiškių stribų analogas. Beje, Latvijos valdžios ir saugumo tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo savo kolegų Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1952 m., kai partizaninės kovos įkarštis jau buvo praeityje, tik 4 proc. MGB vadovybės ir 24 proc. paprastų saugumiečių sudarė latviai. Tarp vadinamųjų liaudies gynėjų tik 37,1 proc. buvo latviai. Latvių visai nebuvo Latvijoje dislokuotoje gen. P. Leontjevo 5-ojoje divizijoje, kuri buvo pagrindinė karinė okupantų atrama, maždaug kaip Lietuvoje veikusi 4-oji Vetrovo divizija. Kitas ypatumas tas, kad latvių tautos naikintojai ir pasipriešinimo slopintojai buvo beveik vien mažaraščiai ar beraščiai žmonės. Pusė saugumiečių buvo baigę vos keturias klases ir tik 19 proc. jų turėjo vidurinį išsilavinimą. Dar prasčiau atrodė kaimą terorizavę „liaudies gynėjai”: net penktadalis jų buvo beraščiai, 55 proc. turėjo pradinį išsilavinimą. MGB kariuomenę taip pat tenkino tai, kad 70 proc. kareivių ir karininkų buvo beraščiai ir mažaraščiai.

Na, aišku, kad būtent tokius žmones buvo galima paversti klusniais genocido akcijų vykdytojais. Bet ir Lietuvoje ar Estijoje, ko gero, buvo panaši padėtis?

Tai ypač liečia stribus. Beveik visi be išimties šaltiniai tai patvirtina ir tą patį teigia dauguma pokario kovų liudytojų. Dažnas sako, kad daugelis stribų ir net jų viršininkų nemokėjo net pasirašyti.

Yra žinoma, kad Lietuvoje intensyviausia partizaninė kova vyko Dzūkijoje. Ar galima būtų išskirti tokias vietas Latvijoje ar Estijoje?

Talsu rajono Čevero grupės partizanai. 1949–1950 m. žiema. Latvija.


Estijoje tai būtų Šiaurės Estijos teritorija, kuri yra pati miškingiausia. Šiaip, sprendžiant apie partizaninio judėjimo intensyvumą, visada lyginamos vietovės, kuriose dažniausiai siautėdavo NKVD daliniai. Estijoje daugiausia operacijų 63-ioji NKVD divizija surengė, kaip minėjau, Šiaurėje, o Latvijoje 5-oji NKVD divizija 1945-1950 m. apskritai surengė 1572 antipartizanines akcijas. Dažniausiai buvo siautėta Cėsių (163 operacijos), Talsų (113), Liepojos (93), Vilakos (90) ir Maduonos rajonuose. Įdomu pažymėti, kad, pavyzdžiui, 1948 m. net 83 proc. tokių operacijų buvo nesėkmingos. Partizanams tais atvejais pavykdavo išvengti persekiojimo. Matyt, dėl to 5-osios divizijos 36-ajame pulke buvo „ypatingosios paskirties ypatingoji komanda” – OKON, kuri 1945-1953 m. veikė visoje Latvijos teritorijoje. Profesorius H. Strodas ją vadina visišku SS ir SD operatyvinių būrių (Einsatzkomandų) analogu. Maskvos archyvuose rasta dokumentinė medžiaga apie tokį ilgai veikusį specialiųjų naikinamųjų akcijų vykdytojų dalinį yra tikrai labai įdomi. Ji leidžia kitaip pažvelgti ir į antipartizaninių akcijų vykdymą. Galima manyti, kad tokių dalinių paskirtis ir įgaliojimai gerokai pranoko paprastų antipartizaninių operacijų tikslus.

Oficialiais KGB duomenimis, iki 1953 m. pabaigos Latvijoje žuvo 2422 partizanai. Profesoriaus H. Strodo apskaičiavimais, iš viso žuvo ar buvo karo tribunolų nuosprendžiais sušaudyta 2905 žmonės. Sovietinė pusė tuo metu neteko daugiau nei 2000 žmonių: 1050 sovietinių aktyvistų ir saugumo agentų, apie 500 vidaus kariuomenės karių ir MGB darbuotojų, daugiau nei 700 vadinamųjų liaudies gynėjų ir t.t. Be to, buvo skelbta, kad Latvijos NKVD (MGB) karinės pajėgos dažnai buvo siunčiamos iš Latvijos į Lietuvą, kur vyko intensyvesnis ir atkaklesnis pasipriešinimas. Tad, reikia manyti, sovietinė valdžia tiesiog neskirstė Baltijos valstybių teritorijų į savo ar ne savo veikimo zonas? Juk ir KGB dokumentuose ar komunistinės valdžios raportuose minima „Tarybinio Pabaltijo respublikos“ ir pan. 

Taip, be to, ir represines operacijas bei deportacijas sovietų čekistai vykdė bendrai visose trijose okupuotose valstybėse. Vien 1949 m. kovo mėn. bendrai latvių, lietuvių ir estų trėmimo operacijai „Bangų mūša” („Priboj”), kai į Sibirą buvo išvežta beveik 95 tūkst. žmonių, buvo sutelkta 45 tūkstančiai įvairių rūšių ginkluotos kariuomenės. Į pagalbą iš Maskvos buvo atsiųsta MGB F. Dzeržinskio 1-oji motorizuotoji divizija (4000 kareivių), o iš Rusijos – tūkstančiai MGB darbuotojų ir kursantų.

Buvo paminėta, kad Latvijoje bei Estijoje nebuvo skurtos bendros ginkluotų partizanų vadovybės. Kaip tuomet veikė, tarkime, latvių partizanai? Kieno įsakymus vykdė?

Tai dar nereiškia, kad partizaninis judėjimas ten buvo visiškai neorganizuotas. Latvijoje veikė regioninės pasipriešinimo organizacijos: Latvių nacionalinė partizanų organizacija Kuržemėje (1945 m.), Latvijos nacionalinis partizanų sąjūdis Vidžemėje (1944-1948 m.), Latvijos tėvynės sargybinių (partizanų) sąjunga Latgaloje (1945 m.). Pastaroji organizacija buvo organizuota Latvijos armijos keturių divizijų principu ir nesėkmingai mėgino suvienyti visus partizanus. Vis dėlto šių organizacijų vadai K. Rusuovas (Rusovs), A. Cirulis, pastorius A. Juchnevičius (Juhnevičs), K. Blumbergas (Blumbergs), V. Mundure (sl. Marta Skuja) kartu su ginkluotų partizanų būrių vadais, tokiais kaip P. Čeveras (Čevers) ir kt., padėjo pasipriešinimo judėjimui išsilaikyti daugelį metų, beveik kaip Lietuvoje. Štai 1954 m. vasario 1 d. Latvijoje tebeveikė 105 partizanai, kurie 1956 m. pasidavė arba žuvo.

Ar galime išskirti Lietuvos ir Latvijos bei Estijos partizanų taktikos skirtumus?

Prie užgrobto sovietų kariškių automobilio. 1948 m. Estija

Tam tikrų skirtumų yra. Pavyzdžiui, istorikas Arvydas Anušauskas pažymi, kad valstybinės įmonės Latvijoje būdavo užpuolamos 2 kartus, o Estijoje – 1,5 karto dažniau negu Lietuvoje. Pasak istoriko, tai rodo, kad ten pasipriešinimo judėjimo bazė kaimo rajonuose buvo gerokai silpnesnė arba susilpninta. Tokios pat taktikos lietuvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyviai ėmėsi trejais metais vėliau, kai trėmimai, suėmimai ir žudynės gerokai susilpnino arba net sunaikino atramą tarp vietos gyventojų. Kita A. Anušausko atliktos lyginamosios analizės išvada: Latvijoje 1946 m. žuvo 7 kartus mažiau rezistentų negu Lietuvoje, tačiau antpuolių jie įvykdė tik apie 3 kartus mažiau. Galima daryti išvadą, kad veikiama ten buvo mažesnėmis grupėmis ir laikantis didesnės konspiracijos negu Lietuvoje. Tuo metu Estijoje rezistentų žuvo tiek pat, kaip ir Latvijoje, bet antpuolių jie įvykdė 2,5 karto mažiau. Tai rodytų Estijos ginkluotosios rezistencijos gerokai pakitusį pobūdį, nedidelį kovų intensyvumą ir didelį konspiratyvumą. Panašūs santykiai buvo ir 1947 m. Ginkluotasis pasipriešinimas Latvijoje 1947 m. nuo sąjūdžio Lietuvoje savo mastais skyrėsi 9–15 kartų pagal visus rodiklius, ypač pagal mūšiuose su MVD–MGB kariuomene patirtas netektis ir priešui padarytus nuostolius. Toks pat sąjūdis Estijoje pagal tuos rodiklius buvo mažesnis negu Latvijoje 3–4 kartus. Beje, tiek Latvijoje, tiek Estijoje vietos gyventojai paprastai žūdavo atsitiktinai. Tiek agentai, tiek kolaborantai čia specialiai nebuvo persekiojami. Tai, žinoma, rodo tam tikrus taktikos ir kovos metodų skirtumus.

Estijos partizanai *

Latvijos partizanai**

Lietuvos partizanai ***

*   Latvių partizanų nuotraukos iš albumo „Latviešu leģionāri” (Daugavas Vanagi, 2005. g.)

** Estų partizanų nuotraukos iš interneto puslapio www.rk.ee/metsavennad/index.html

*** Lietuvių partizanų nuotraukos iš fotoalbumo „Už laisvę ir Tėvynę” (LGGRT centras ir Seimo leidykla, „Valstybės žinios” 2004 m.)