2007 04 26

bernardinai.lt

Bitutė

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

„Bitutė“ kalbina rašytoją ir gamtininką Selemoną Paltanavičių

Nuolatinis „Bitutės“ autorius rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius buvo apdovanotas už „Metų knygą“ vaikams „Velniukas ir vieversiukas“. Sveikiname!

Kiek knygelių vaikams esate parašęs, kokia buvo pirmoji?

Rašyti – dažniausiai sau, net negalvodamas apie kokį nors tų rašinių panaudojimą ateityje, pradėjau anksti – gal 3 ar 4 klasėje. Matyt, tą lėmė sąlygos – gyvenau kaime, augau vienkiemyje. Labai mėgau gamtą, daug ką auginau, daug ką pastebėdavau ir apie tai norėjau papasakoti. Kadangi klausytojų nebuvo, pradėjau rašinėti. Septintoje klasėje parašiau nedidelį rinkinį pasakojimų, jie po keleto metų, man jau studijuojant, „Vagos“ leidyklos buvo išleisti atskira knygele, pavadinimu „Žalio miško istorijos“. Iki šiol išėjo bene 27 knygos ir knygelės, esu gero pluošto knygų bendraautoris. Dar keletas yra parašytų, kai kurios jau keliauja pas skaitytojus. Tiesa, ne vien tik pas vaikus, kai kas, ypač pažintinės mano knygos, tinka visiems.

Kaip jums pasiseka nufotografuoti visokius vabalėlius, vabzdžius, paukštelius? Juk jie tokie maži ir greitai juda!

Fotografija – dar viena mano meilė. Tiesa, aš beveik nefotografuoju žmonių, tik gamtą, vaizdus, gyvūnus, augalus. Fotografija gamtoje – nelengvas darbas, nes visų pirma reikia žinių, kantrybės, mokėjimo. Pats vienas fotoaparatas nieko nepadaro, svarbu ir fotografo sugebėjimai. Ilgokai juos tobulinau, dabar į savo „objektus“ žiūriu visai kitaip. Tai labai padeda.

Ar nuo mažens mėgote stebėti gamtą? Koks gyvūnas jums mieliausias?

Gamtą mylėjau ir mėgau visada. Kiek save pamenu, su gyvais padarais draugavau, juos stebėjau. Auginau triušius ir balandžius, kėliau inkilus, rengiau visokias lizdavietes. Miško medžiuose stačiausi namus, iš kurių stebėdavau gamtą. Žinoma, ir daug dirbau fiziškai, nes kaimo vaikai prieš 40 metų gyveno kiek kitaip. Malkų skaldymas, šienavimas, šieno grėbimas, darbai laukuose, darže, sode… Dabar visa tai atrodo labai miela.

Apie mieliausią gyvūną ką nors sunku pasakyti… jie visi man mieli. Labai gerbiu gervę, nes ji tokia nepaprasta. Mėgstu paprastą žvirblį, kuris nedidelis, bet toks žvitrus, nuotaikingas. Mėgstu visus!

Ar nuo mažens mėgote stebėti gamtą? Koks gyvūnas jums mieliausias?

Gamtą mylėjau ir mėgau visada. Kiek save pamenu, su gyvais padarais draugavau, juos stebėjau. Auginau triušius ir balandžius, kėliau inkilus, rengiau visokias lizdavietes. Miško medžiuose stačiausi namus, iš kurių stebėdavau gamtą. Žinoma, ir daug dirbau fiziškai, nes kaimo vaikai prieš 40 metų gyveno kiek kitaip. Malkų skaldymas, šienavimas, šieno grėbimas, darbai laukuose, darže, sode… Dabar visa tai atrodo labai miela.

Apie mieliausią gyvūną ką nors sunku pasakyti… Jie visi man mieli. Labai gerbiu gervę, nes ji tokia nepaprasta. Mėgstu paprastą žvirblį, kuris nedidelis, bet toks žvitrus, nuotaikingas. Mėgstu visus!

Ar šiuolaikiniai vaikai, gyvenantys dideliuose miestuose, dar sugeba pajusti gamtą?

Manau, kad ne. Ir jie visai dėl to nekalti. Visų pirma todėl, kad apie gamtą nieko neišmano, ja nesidomi, su ja nebendrauja jų tėvai. Kartais manoma, kad dalį šio bendravimo su gamta trūkumo atperka šuniukas ar kačiukas. Galbūt… Tačiau gamta yra kur kas daugiau, plačiau, giliau už mielą namų augintinį. Kažkada mano kartos vaikai skaitė profesoriaus Tado Ivanausko knygas, tą daryti skatino mokytojai. Jos – tokios nepaprastos, kupinos ne tik žinių, bet ir meilės savo žemei, savo kraštui, skatinančios patriotinius jausmus. Ar vaikai dabar skaito T. Ivanauską? Ar yra apie jį girdėję?

Kaip sugalvojote pasaką apie Velniuką ir vieversiuką?

Būsimų knygų, knygelių sumanymai kyla labai įvairiai: vienus nešiojiesi ir brandini ilgai, metų metus, kiti gimsta staiga ir prašosi parašomi. Taip nutiko ir su velniuku. Važiavau automobiliu į Klaipėdą, staiga galvon šovė mintis apie velniuką (tokį gerą, kokį pats norėčiau matyti) ir vairuodamas padiktavau į diktofoną visą knygelės tekstą. Namuose jį tik surinkau kompiuteriu. Nepaisant tokio nelaukto „gimimo“, velniukas labai smagiai keliauja toliau…

Jūs dirbate Aplinkos ministerijoje. Kokie didžiausi pavojai gresia Lietuvos gamtai?

Pavojų daug: šiltėja klimatas, keičiasi metų ciklai, teršiama aplinka. Didelės aplinkosaugininkų pastangos padeda sumažinti problemas, tačiau jas išspręsti gali tik visos planetos žmonės. Gamtoje nėra sienų, nėra valstybių, todėl būtina veikti  bendrai. Lietuvoje jūra ardo smėlėtus krantus, žmonės skuba kirsti miškus, nors gali tai padaryti iš lėto – per dešimtmečius, apie ežerus vienas prie kito dygsta namai. Gamtai tai tikrai nepadeda.

Ar dažnai bendraujate su vaikais? Ką dabar jiems norėtumėte parašyti?

Su vaikais bendrauju dažnai – kai tik galiu, važiuoju į susitikimus mokyklose, bibliotekose. Maloniausia man – pasikalbėti su kaimo vaikais, sužinoti jų problemas. Juk kaimo vaiku aš buvau seniai, daugiau kaip prieš 40 metų!

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.