2007 05 23

bernardinai.lt

Bitutė

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kai kas negirdėto apie piratus

Visai neseniai Baltijos jūra plaukiau iš Klaipėdos uosto į Vokietiją. Jūra – pilna laivų: horizonte dingus vienam, tuoj išnyra kitas. Ir niekam į galvą nešauna mintis nerimauti dėl daugybės aplinkui šmėžuojančių laivų. Visai kitaip nei viduramžiais. Pabandykime įsivaizduoti, kas tais laikais vykdavo laive, horizonte pasirodžius kitam laivui.

Nusikaltėliai?

Plaukioti laivais sau leisti galėjo tik labai turtingi žmonės – dažniausiai pirkliai, gabenantys brangias prekes iš vieno pasaulio krašto į kitą. Tad jūros viduryje išvydus horizonte kitą laivą, jiems širdis turėjo nukristi į užkulnius. Tikimybė, kad artinasi tokio pat taikaus pirklio laivas – nedidelė, mat tais laikais jūros knibždėte knibždėjo piratų, kurie vertėsi plėšdami laivus arba pakrantėse gyvenančius žmones.

Piratai be jokios sąžinės graužaties atimdavo iš sustabdyto pirklio brangenybes. Gerai, jei dar gyvą palikdavo. Lygiai taip pat be jokių ceremonijų nusiaubdavo ir ištisas pakrančių gyvenvietes. Išsivarydavo gyvulius, susižerdavo maisto atsargas, sudegindavo namus, išžudydavo vyrus, pagrobdavo moteris ir vaikus. Toks elgesys, mūsų akimis žiūrint, – jokio pateisinimo neturintis nusikaltimas, nors iki šiol visi žavimės pirmojo Europos poeto Homero apdainuotu keliautoju Odisėju. Bet pažiūrėkime tiesai į akis – jis taip pat dalyvavo pakrantės miesto Trojos apiplėšime. Taigi, ar kartais jis nebuvo piratas? Už tokius darbelius šiandien sodinama į kalėjimą.

Kuo piratų „žygiai“ skiriasi nuo tų, kuriuos rengia šiandieniniai kišenvagiai, mašinų ar butų vagys? Taip, pastarieji „darbuojasi“ ne jūroje, o sausumoje. Tačiau ir vienų, ir kitų tikslas lygiai toks pat – pasisavinti svetimą turtą.

Senovės pasaulis – kitoks

Ar galima piratus taip griežtai ir vienareikšmiškai pasmerkti? Tikriausiai ne. Tai, kas šiandien mums atrodo nusikaltimas, senovės pasaulyje galėjo būti normali ir net garbinga veikla. Žiloje senovėje piratavimas buvo netgi garbinga profesija. Prisiplėštos gėrybės buvo laikomos karo grobiu, o ne pavogtais daiktais. Pasaulyje, kuriame karo žygis buvo normalus reiškinys, piratavimas skyrėsi tik tuo, kad piratai gyveno ir veikė jūroje ir pakrantėse, o ne sausumos gilumoje.

IX–XI amžiuose visa Europa drebėjo iš siaubo, kai daugelyje žemyną supusių jūrų įsiviešpatavo vikingais vadinami Skandinavijos jūreiviai. Būti vikingu buvo tikra garbė. Anais laikais iš žygio parvežti kuo daugiau prisigrobto turto buvo sveikintinas dalykas. Jaunikaitis, grįžęs iš žygio nieko nepešęs, laikytas didžiausiu nevykėliu. Vikingais ir šiandien daug kas žavisi. Kokie jie buvo drąsūs, išmoningi, gudrūs ir galingi! Mėgstama pasigirti ir lietuviams giminingų kuršių žygiais į danų ir švedų žemes.

Apskritai piratais tapdavo ne tik turtų ištroškę, sąžinės neturintys nusikaltėliai. Jų gretose rasime ir pasaulį pažinti ištroškusių jaunuolių, kurių sielos veržėsi paklajoti po jūrų platybes, susikauti jūros viduryje su vėju, atrasti šalis, kuriose dar niekas kojos nebuvo įkėlęs.

Nuotykių ištroškę pasaulio tyrinėtojai

Prisiminkime, kokį pasaulį vaizdavo žilos senovės žemėlapiai. Tada manyta, kad yra žemių, kur gyvena į žmones nelabai panašios būtybės, fantastiniai gyvūnai. Argi neįdomu visa tai savo akimis pamatyti ir ištyrinėti? Galbūt ir tie patys vikingai, pasaulio pažinimo troškulio vejami, jau XI amžiuje buvo suradę Grenlandiją, gal net ir iki Amerikos nusigavo.

Netiesa, kad visi piratų nuotykiai, apie kuriuos taip mėgstama pasakoti  iki šių dienų, – vieni paistalai. Įsivaizduokite, kiek iššūkių patyrė žmonės, susidūrę su visiškai nepažįstamomis kultūromis, žmonėmis, papročiais, augalais ir gyvūnais. Šiandien gali viską žinoti niekur nekeliaudamas – apie viską perskaitysi knygose, pamatysi per televizorių, išgirsi per radiją, o egzotiškus gyvūnus pamatysi zoologijos sode. Gali per visą gyvenimą neaplankyti Afrikos, bet žinosi, kaip atrodo krokodilas, begemotas ar žirafa. O juk buvo laikas, kai apie šiuos gyvūnus nebuvo parašyta nė viena knyga, nenupieštas nė vienas paveiksliukas. Iš kur apie juos galėjo žinoti žmogus, gyvenantis šiaurėje? Tik išsiruošęs į pavojingą žygį.

Ar yra piratų šiandien?

Taip. Tik šiandien plėšikaujama ne jūrose, o… virtualioje erdvėje. Tokie piratai (paprastai vadinami įsilaužėliais) per internetą įsiskverbia į svetimą kompiuterį ir pavagia reikiamą informaciją. Kaip ir senovės vandenų plėšikui čia praverčia sumanumas ir gudrumas. Tik nuotykiai kur kas pavojingesni, nes už tokius darbelius gresia baudos ar netgi kalėjimas.

Ar tai garbingas užsiėmimas? Žinoma, ne. Pavogti informaciją iš svetimo kompiuterio – tas pats kaip pavogti bet kokį daiktą iš svetimos kišenės.

Iš tiesų piratu galima tapti ir daug paprasčiau. Pats persirašei muzikos albumą, naudojiesi nelegalia programa – tu jau piratas. Visi veiksmai, pažeidžiantys kūrėjo autorines teises, nelegaliai nukopijuojant jo sukurtą kūrinį, vadinami piratavimu. Deja, šiandien tai vis dar labai populiaru. Prisipažinsiu, aš ir pati turiu ne vieną nelegaliai perrašytą muzikos albumą. Taigi, aš – piratė. Gerai, kad man bent jau gėda dėl to. Žinoma, būtų geriau, jei nesigėdinčiau čia, o iškart išmesčiau visą nelegalių muzikos albumų audioteką ir nusipirkčiau originalus. Tačiau tam reikia labai daug pinigų… Štai kaip čia viskas painu.

Reikia pasakyti, kad iki šiol yra tikrų piratų, kurie tebeplaukioja jūromis ir plėšia laivus. Jie pastebimi pietų ir pietryčių Azijoje, prie Pietų Amerikos krantų. Šiuolaikiniai piratai plaukioja nedideliais greitaeigiais kateriais. Didelių krovinių jie neliečia. Surinkę išankstinę informaciją, pagrobia keleivinių laivų seifuose saugomus pinigus ir brangenybes. Per pusmetį kasmet užfiksuojama apie 200 piratų antpuolių, kurių metu žūva daugiau nei dešimt, o sužeidžiama apie pusšimtis žmonių.

Audronė Pociutė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.