2007 07 04

bernardinai.lt

Bitutė

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jums kalba Radijas

Laba diena, jums kalba Radijas… Tikiuosi, gerai mane girdite. Jei ne, prašom tučtuojau mane pagarsinti. Jei kartais imčiau šnypšti, vadinasi, esu nepatenkintas, kaip mane priimate. Visada maloniau lankytis ten, kur esu laukiamas svetingo radijo Imtuvo. Dažnai daug geriau su juo susišnekame pajudinę pono Imtuvo anteną. Jau geriau?

Apie visokias bangas

Turbūt turėčiau jums paaiškinti, kam reikia judinti tą anteną? Ogi kad galėtumėte manęs klausytis, jūsų radijo imtuvo antena turi „pagauti“ radijo bangas – tokias nematomas daleles, keliaujančias erdve (ji vadinama eteriu), panašiai kaip vandens bangos ritasi nuo vieno jūros kranto iki kito. Juk įsivaizduojate, kaip nelengva gaudyti nematomus daiktus, tad turėtumėte suprasti, kaip viską reikia tiksliai sureguliuoti. Tas nematomas bangas išsiunčia radijo Siųstuvas. Tam reikia antenos. Kad bangos sklistų kuo toliau ir sutiktų kuo mažiau kliūčių, statomi radijo bokštai. Beje, tokios pačios bangos naudojamos ir siunčiant televizijos arba mobiliųjų telefonų signalus.

Ginčai dėl gimtadienio

Aš, Radijas, gimiau pačioje XIX a. pabaigoje, kai žmonės ėmė vis daugiau gaminti, keliauti ir prekiauti. Kadangi jiems buvo svarbu nuolat palaikyti ryšį su keliautojus ir prekes gabenančiais laivais, mokslininkai labai stengėsi sugalvoti būdą, kaip greičiau perduoti žinias. Nors jau esu daugiau nei šimto metų, vis dar ginčijamasi, kas iš tiesų mane išrado. Galbūt mano tikroji gimimo diena yra 1893 metai, kai amerikietis Nikolas Tesla pademonstravo radijo veikimo ryšį, galbūt 1895 metai, kai rusas Aleksandras Popovas persiuntė žinutę į laivą, o gal – 1896 metai, kai italas Guljelmas Markonis gavo dokumentą, patvirtinantį, kad išrado pirmąjį radijo imtuvą. Beje, apie šį poną sklando įdomi istorija. Kartą G. Markonis norėjo išbandyti, ar jo siųstas radijo signalas pasiekė imtuvą. Mokslininkas paprašė padėjėjo nunešti pirmąjį radijo imtuvą už kelių kilometrų ir, jei bus gautas radijo signalas, iššauti. Galima tik įsivaizduoti, kaip jis nudžiugo išgirdęs padėjėjo šūvį ir supratęs, kad radijo ryšys virto realybe!

Radijo stotys

Vieni žmonės mėgsta klausytis muzikos, kiti – žinių, todėl stengiuosi įtikti įvairiausiems klausytojams. Nugriaudėjus Pirmajam pasauliniam karui, sukurtos pirmosios radijo stotys, radijo garsai tapo daugelio žmonių kasdienybe.

Radijo stotis gali būti pastatas ar tiesiog kambarys, kuriame yra mikrofonas ir kita aparatūra, padedanti balsą paversti radijo bangomis. Mažos radijo stotys gali būti įkuriamos mokyklose ar namuose.

Seniausia ir didžiausia radijo stotis Lietuvoje – Lietuvos radijas, kuriam šiemet sukako 80 metų. Dabar radijo stočių labai daug, kai kurios jų skirtos svarbioms žinioms pranešti, o kai kurios – tiesiog laisvalaikiui paįvairinti. Dalies radijo stočių galima klausytis per internetą. Beje, internetu transliuojamos kelios stotys, skirtos tik vaikams.

Apie radijo balsus…

Sako, kad turiu tūkstančius balsų. Dažniausiai tai balsai žmonių, rengiančių radijo laidas. Vieni jų sėdi prie mikrofono ir praneša naujausias žinias tiesioginiame eteryje – mes jas girdime tuo pačiu metu, kai skaitoma studijoje. Kiti dirba korespondentais – lanko įvairius renginius, kalbina žmones ir viską įrašo į specialius prietaisus. Grįžę į radijo stotį, pradeda įrašus montuoti: atrenka įdomią klausytojams medžiagą ir sudeda ją eilės tvarka. Anksčiau tai tekdavo daryti tiesiog žirklėmis, karpant įrašų juosteles, o šiandien montuojama naudojant kompiuterius. Didelėse radijo stotyse saugoma ir tvarkoma daug įvairių muzikos bei laidų įrašų. Įdomu, kad ten taip pat saugomi įvairūs garsai, kaupiami jų archyvai. Pavyzdžiui, jei radijo darbuotojas rengia laidą apie šunis, jam tereikia archyvuose paieškoti jau seniau įrašytų šunų amsėjimų. Radijo stotyse dirba daugybė žmonių, kurie rūpinasi, kad jus pasiekiantys radijo garsai būtų kokybiški.

…ir klausytojus

Kai kas sako, kad esu įkyrokas, mat išėję iš namų mane išgirsite automobilyje, parduotuvėje ir kitose vietose. Bet reikia pasakyti, kad pirmieji radijo imtuvai buvo brangūs, todėl juos įsigyti galėjo tik labai turtingi žmonės. Jų namuose rinkdavosi svečiai ir visi drauge klausydavo laidų, kurios trukdavo vos kelias valandas per dieną. Manau, kad esu stiprus ir neišlepęs – neprašau į mane nuolat žiūrėti, kaip tai daro jaunesnysis kolega Televizorius (pikti liežuviai atsiradus televizijai net pranašavo radijo mirtį). Priešingai nei pono Laikraščio – manęs nereikia pirkti. Mokslininkai nustatė, kad daugiausia žmonių manęs klausosi rytais, skubėdami į mokslus ar darbą, todėl tuo laiku stengiuosi greitai ir aiškiai papasakoti tai, kas svarbiausia. Galiu pasigirti, kad kol kas vis dar esu greičiausias ir paprasčiausias būdas perduoti naujienas daugeliui žmonių.

Tekstas Mildos Celiešiūtės