Robert A. Sirico. Ideologija ar tikrovė?

Jei suvokiama, kad pirminis moralinis argumentas už socializmą yra neteisingas – kad kapitalizmas iš tiesų yra naudingas žmonėms ir tarnauja bendram labui, – kodėl ir toliau įsikibus laikomasi tos ideologijos, užuot jos atsisakius? Žinoma, sunku atsisakyti ideologijos, kurios laikytasi visą gyvenimą, ypač jei atrodo, kad vienintelė įmanoma alternatyva – užsiteršti blogiu. Štai kodėl keletui socialistų kartų socializmas buvo tiesiog nusistovėjusi dogma. Jie galėjo ginčytis dėl vienos ar kitos smulkmenos, bet tik ne šios dogmos atsisakyti.

Kad ir kiek tai būtų suprantama, girti čia nėra ko. Laikytis doktrinos, kuri yra akivaizdžiai neteisinga, reiškia atsisakyti bet kokių objektyvumo pretenzijų. Jei kas nors man įrodytų, jog laisva rinka ir privačios nuosavybės teisės veda prie nuskurdinimo, diktatūros ir masinių žmogaus teisių pažeidimų, manau, kad turėčiau proto ir jėgų savo nusistatymą pakeisti. Bet kuriuo atveju, socialistams tokio intelektualinio nuolankumo aiškiai stigo. Savojo tikėjimo – savos netikros religijos – jie laikėsi taip tvirtai, tarsi nuo to priklausytų jų gyvybė. Daugelis jų tokie yra ir šiandien.

Dauguma pasaulio intelektualų žino, ką socializmas padarė Rusijai. Ir vis tiek nemažai jų tebėra įsikibę socialistinio idealo. Tiesa apie Mao valdymą ir terorą jau nebėra paslaptis. Ir vis tiek tebėra intelektualiai madinga apgailestauti dėl kapitalizmo plitimo Kinijoje, nepaisant to, kad didėjanti Kinijos žmonių laisvė imtis verslo pagerino jų gyvenimą. Daugelis europiečių labai gerai žino, kokią žalą demokratinis socializmas padarė Vokietijai, Prancūzijai ir Ispanijai. Ir jie vis tiek tebesipriešina tų valstybių ekonomikos liberalizavimui. Jungtinėse Valstijose matome, kokios nesėkmingos yra masinės perskirstymo programos ir kokias finansines krizes jos sukelia. Ir vis tiek nemažai žmonių tas programas toliau gina ir propaguoja.

Senesnieji socialistai svajojo apie pasaulį, kuriame visos klasės visame pasaulyje dalintųsi gamybos vaisiais. Šiandien matome kažką panašaus, kai nauji Wal-Mart prekybos tinklo centrai – tai tik pats ryškiausias pavyzdys – kasdien dygsta vis naujuose miestuose visame pasaulyje. Kiekvienoje šių parduotuvių esama gausybės prekių, skirtų pagerinti žmogaus buitį, jos parduodamos tokiomis kainomis, kad apsipirkti čia gali visi.  Štai kompanija, kuri sukūrė milijonus darbo vietų ir atnešė gerovę į tokias vietas, kur jos itin stigo.

Ir nors laisvo verslo sistema akivaizdžiai nesutampa su senųjų socialistų idėja apie bendrą turtą, regisi, jog ji iš tiesų įgyvendina bendrą gėrį taip, kaip jie jį įsivaizdavo. Tad ką galime pasakyti apie tuos, kurie socializmą ir šiandien tebelaiko politiniu tikslu? Galime pasakyti, kad jie nežino arba nesupranta pastarųjų trijų šimtų metų ekonomikos istorijos. Ar galbūt galime tarti, kad jie labiau prisirišę prie paties socializmo, kaip ideologijos, nei prie šios ideologijos kūrėjų skelbtų tikslų.

Kalbėdami apie bendrą gėrį, turime labai aiškiai suprasti, kurios politinės ir juridinės institucijos jį veikiausiai įgyvendins. Leiskite jas išvardyti: privati gamybos priemonių nuosavybė; stabilūs pinigai, kaip mainų priemonė; verslo laisvė, suteikianti žmonėms galimybę pradėti savo verslą; laisvi darbuotojų ryšiai, leidžiantys žmonėms pasirinkti, kur  ir kokiomis sąlygomis dirbti; sutarčių pasirašymas, užtikrinantis institucinę paramą, diegiant supratimą, kad pažadų reikia laikytis; bei gyvybinga prekyba valstybės viduje ir tarp valstybių, suteikianti galimybę geriausiai įgyvendinti darbo pasiskirstymą. Šios institucijos privalo remtis kultūrine infrastruktūra, kurioje gerbiama privati nuosavybė, žmogaus orumas, o ištikimybė transcendentinei valdžiai yra didesnė nei žemiškajai [„Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“]. Tai yra laisvės pamatas. Be šios laisvės bendro gėrio pasiekti neįmanoma.

Ir apibendrinant: mes visi galime vadintis socialistais, jei šiuo žodžiu teigiame, jog siekiame ankstyvųjų socialistų tikslo – gerovės visiems visuomenės nariams. Protas ir patirtis aiškiai rodo, kad tą pasiekti galima ne per valstybinį centrinį planavimą, o per politinę ir ekonominę laisvę. Tomas Akvinietis minėjo aksiomą: bonum est diffusivum sui („Gėris liejasi iš savęs“). Laisvės gėris iš tiesų liejasi žmonijos labui.

Galiausiai klausiu jūsų: „Katras įvykdė Tėvo valią?“

„Religion&Liberty“, vertė Kęstutis Pulokas