2007 08 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Rytas Staselis: Lietuvio brolis – alkoholis…

…O nikotinas – vitaminas. Dar sovietmečiu girdėtą dvieilį prisiminiau perskaitęs Seimo nario Antano Matulo žadamas įstatymų pataisas, kuriomis siekiama suvaržyti alkoholio laisvę visuomenėje. Konservatorius kviečia nelaukti, kol „visa valstybė išsižudys“ svaigalais, ir mano, jog turi būti visiškai uždrausta alkoholio reklama, prekyba juo degalinėse, be to, nusižengimu būtų laikomas alkoholio turėjimas automobilio salone.

Alkoholio gamintojai ir prekiautojai išgirdę tokias erezijas tradiciškai stoja piestu ir primena teisę į laisvę rinktis, o mėginimus suvaržymais bausti visus vadina nelogiškais. Verslo atstovai siūlo griežčiau kovoti su konkrečiais pažeidėjais. „Lietuvos rytas“ skelbia, kad Lietuva darosi panaši į musulmoniškas šalis, kuriose alkoholio vartojimas, reklama ir prekyba beveik arba visiškai draudžiama.

Dėl asociacijų su musulmonų pasauliu, žinoma, gerokai perdėta. Pakaktų persikelti į kitą Baltijos krantą ir įsitikinti, kad ir daug civilizuotesnėse visuomenėse alkoholio laisvės suvaržytos kaip reikiant. Galbūt paaiškėtų, kad A.Matulas Lietuvoje kuria ne Talibano tvarką (taip pavadintas tekstas interneto svetainėje lrytas.lt), o kokią nors švedišką ar norvegišką tvarką. Taigi ir mielesnę lietuvio širdžiai.

Nors, tiesą sakant, tiek naujos senos A.Matulo idėjos, verslo atstovų rypavimai dėl tariamų laisvių ribojimo, žiniasklaidos interesas išsaugoti pajamų iš alkoholio reklamos srautus summa summarum yra demagogija. Suvaržymai, draudimai, vartotojų skatinimas „persimesti“ nuo degtinės prie „lengvo“ alkoholio, „alaus gėrimo kultūros“ kūrimas, pasirinkimo laisvė, alaus pramonės parama krepšiniui (kitaip sužlugs!) – lopšinė beužmiegančiai bobutei.

Turime pototalitarinę vartotojų visuomenę, be to, visiškai neatsparią rinkodaros technologijoms. Toji visuomenė tebegarsėja besaikiu gėrimu vidutiniškai „ant galvos“ visoje ES, tabako gaminius dūmija aršiau už garvežį (šio teksto autorius – taip pat ne iš pačių pavyzdingiausių). Potraukį prie žalingų įpročių turinčias sumažinti „kompleksines priemones“, apie kurias kalba Prezidentas, premjeras ir kiti protingi politikai, visuomenėje bent jau iki šiol į vienus vartus nurungdavo vartojimo sistemos interesai.

Sėkmingų priemonių prieš žalingus įpročius pavyzdžius pateikiantys Vakarų ekspertai beveik vienu balsu tvirtina: norint pasiekti bent kiek reikšmingesnių rezultatų šioje srityje, būtina veikti dviem kryptimis. Viena vertus – siekti, kad didžioji dalis visuomenės būtų nepakanti žalingiems įpročiams, kita vertus – veikti žmogaus instinktus.

Vertinant visuomenės nepakantumą – kol kas suvis beviltiškas reikalas. Lietuvis iš bėdos dar gali būti reiklus sau, tačiau sunku įsivaizduoti, kad sėdančiam prie vairo neblaiviam draugui, bičiuliui ar bendradarbiui pagrasintų skambučiu į policiją. Galbūt ir seimūno A.Matulo iniciatyvos šiandien keltų didesnį pasitikėjimą, jeigu savo projektuotas kovos su alkoholio laisve priemones pirmų pirmiausia jis taikytų ne nacionaliniu lygiu, bet kad ir partijos vasaros stovykloje Giruliuose.

Būtų gerai, jei įstatymo pataisų iniciatoriaus nuoširdus rūpestis dėl „besižudančios valstybės“ prasidėtų arčiau žemės. Kad ir nuo palapinėse alkoholiu „besižudančios partijos“ (objektyviai teigiant, konservatorių vasarojimo tradicijos niekuo nesiskiria nuo puoselėjamų kitų partijų). Asmeninis pavyzdys, gal net įrašytas į Tėvynės sąjungos įstatus, visuomenei neabejotinai patvirtintų dabartinių iniciatyvų nuoširdumą. Kurti nepakantumo atmosferą alkoholio laisvei vienos partijos mastu yra kur kas konkretesnis uždavinys, juolab partija turėtų būti bendraminčių sambūris.

Šioje Seimo kadencijoje mažiausiai trys seimūnai buvo sulaikyti prie vairo neblaivūs arba buvo įtarti girti sukėlę eismo įvykius. Kol jie sėdi „sausi“, ramūs ir, matyt, rengiasi dalyvauti rinkimuose kitąmet, alkoholio laisvės apribojimas nėra šitos visuomenės elito – politikų, verslo, žiniasklaidos ir nevyriausybininkų – pastangų prioritetas.

Pirmas formalus blaivadienis rugsėjo 1-ąją – puikus mažytis, juolab autentiškas šiai visuomenei žingsnis, neturintis nieko bendra nei su Talibanu, nei su skandinavais. Jis pareikalaus daug prakaito ir psichologinių pastangų. O kas sakė, kad problemą galima įveikti politikams mostelėjus burtų lazdele?

Gal jau kitais metais sakysime, kad rugsėjo 1-ąją – vienintelę metų dieną! – lietuviai negeria. Tai žinos ne šiaip visas abstraktus pasaulis, o kiekvienas politikas, studentas, policininkas, barmenas, pardavėjas, parduotuvės savininkas, gamintojas ir apie Talibaną nusimanantis žurnalistas.

Tada bus galima pagalvoti apie tą lietuvį, kuris grįžęs po darbo ima krapštyti sau pakaušį ir planuoti: kodėl gi man čia kokio šimtgramio ar pusbutelio neįžiebus. Ir įžiebia, nes aplink jo namus – kokios trys alkoholio parduotuvės (arba lygiai tiek pat trobų, kur pilstukas liejasi laisvai), viena iš jų veikia visą parą. Kelio iki jų – dešimt minučių pėsčiomis. Būtų dvigubai trigubai toliau, gal prasimanytų kitaip praleisti laiką ar bent jau tingėtų iš minkštasuolio pakelti savo brangųjį užpakalį.

Čia jau, žinia, apie instinktų paradigmą, jeigu kada nors kam nors ji bus įdomi.