2007 10 01

bernardinai.lt

Laisvės kryžkelės

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Laisvės kryžkelės. Vyčio apygarda

Tęsdami pasakojimų ciklą apie partizanų apygardas, šioje laidoje kalbėsime apie Vyčio apygardą.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Pirmiausia išklausykime buvusio Vyčio apygardos partizano Broniaus Juospaičio-Direktoriaus pasakojimą apie apygardos kūrimosi pradžią bei veiklą.

„Pradžia buvo tokia: vokiečiams traukiantis, kapitonas Krikštaponis ir Danielius Vaitelis Ramygaloje buvo sukūrę LLA (Lietuvos laisvės armija) dalinį. O aš ir pats kilęs nuo Ramygalos. Kai vokiečiai traukėsi, siūlė trauktis kartu. Bet nutarėme nesitraukti ir likti Lietuvoje. Kapitonas Krikštaponis pasakė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o rusai, bet kokiu atveju – gražiuoju ar piktuoju – turės iš Lietuvos pasitraukti. Ir visa tai turi išsispręsti per metus.

Prisiminimų autorius Bronislovas Juospaitis-Direktorius (trečias iš kairės) su kovos draugais

Beveik viskas taip ir buvo: vokiečiai pasitraukė, mes išsiskirstėme, praleidome frontą, o vėliau pradėjome burtis į grupeles. Ginkluotas. Kiekvienai ginkluotai grupei vadovavo kas nors iš vyresnių. Mums vadovavo prieš tai Vermachte tarnavęs Barbuška Petras. Ginklų turėjome, nes jų prieš pasitraukdami davė vokiečiai. Aišku, daugiausiai paliko trofėjinius, iš rusų atimtus ginklus. Bet ginklų užteko. Pajuostėje buvo ginklų trofėjiniai sandėliai – iš ten juos vežėme mašinomis. Tik transportą turėk. Vokiečiai visko davė tiek, kiek mes norėjome ir galėjome paimti. Buvome apsiginklavę, kai dar rusai Panevėžio nebuvo užėmę, bet jau artėjo. Paskui frontas šiek tiek sustojo ties Truskava. Ten vokiečiai laikėsi apie porą savaičių, nes jiems trūks plyš reikėjo leisti Žemaičių plentu ramiai pasitraukti ir užimti gynybines pozicijas pagrindiniams daliniams.

Kiek vėliau, kai jau suėjome į didelį būrį pas kapitoną Eitmanavičių, jis nusprendė surinkti visus apylinkėse esančius ginklus, nes civiliai pradėjo juos pardavinėti. Už vokišką kulkosvaidį prašydavo paršo arba bent jau bekoniuko, automatas irgi turėjo savo kainą javais ar pinigais. Partizanų daugėjo, ginklų poreikis augo, todėl nusprendėme neleisti civiliams bizniauti ir padarėme ginklų surinkimo vajų. Nakties metu pasiskirstę į grupeles perėjome per visus gyventojus, kurie, žinojome, kad pardavinėja ginklus ir šaudmenis. Kas atidavė gražiuoju, o kam teko ir pagrasinti. Žodžiu, surinkome iš civilių tikrai daug ginklų ir šaudmenų.

Iš pradžių, 1944 m. vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį, laikėmės nedideliais būriais po 15 – 20 žmonių, o vėliau susirinkome jau į tikrai didelį būrį Krekenavos pušyne. Buvo įrengtas bunkeris, kuriame vien tik gulimų vietų buvo apie 60.

1945 m. sausio pradžioje buvo išmesti Abvero mokyklas baigę desantininkai. Į mūsų būrį prisistatė vienas iš jų – Antanas Žibas. Iš pradžių vadovybė net slėpė kas jis per vienas. Po to visi, kurie buvome pasiryžę kovoti už Lietuvos laisvę, davėme priesaiką. Kapitonas Eitmanavičius pasakė prakalbą, kad mes nesame kažkokie samdiniai, kad esame susirinkę savanoriškai, kad mūsų pasipriešinimas plėsis, o laisvės, tikėkimės, nereikės ilgai laukti. Po to prisiekėme, kad nepadarysime išdavysčių ir kovosime iki galutinės pergalės. Mes puikiai supratome, kad vieni sovietų armijos nenugalėsime, kad teks kovoti partizaninį karą, trukdyti okupantui, kad nenuniokotų mūsų krašto bei kovoti su savais išdavikais – skrebais. Taip tada juos ir vadino – soldaty istrebitelnovo bataljona (kariai naikintojai rus.) , liaudies gynėjais jie buvo pavadinti jau vėliau.

Po Krikštaponio žūties 1945 m. sausio 12 d. kautynėse vadovauti ėmėsi Danielius Vaitelis, prieš tai buvęs jo pavaduotoju. Tačiau kapitono Eitmanavičiaus būrys su juo susisiekė tik 1945 m. vasaros pradžioje. Tada jau prasidėjo organizuotas partizaninis judėjimas. Gavome apygardos slaptažodžius, nes be jų buvo labai lengva susišaudyti su saviškiais. Juk negali pažinti visų partizanų. Vienas slaptažodis galiodavo savaitę. Slaptažodžius gaudavo būrių vadai ir kas savaitę pasakydavo juos eiliniams kovotojams. 1945 m. rudenį slaptažodžius buvo pradėti keisti kas dieną.

Kokių dar naujų tvarkų įvedė Danielius Vaitelis ?

Vaitelis apygardą suskirstė į rinktines ir rajonus. Kiekvienas būrys turėjo savo veiklos teritoriją. Ten joks kitas būrys neturėjo teisės vykdyti bet kokių veiksmų, išskyrus gynybinius. Visa tai buvo nukreipta prieš bet kokius partizanų savivaliavimus”

Aptarkime Vyčio apygardos kūrimosi bei veiklos etapus chronologiškai.

Vyčio apygarda įkurta 1944 m. pabaigoje. Veikė Panevėžio ir Ukmergės apskrityse bei dalyje Kėdainių apskrities. Apygardos kūrėjas ir pirmasis jos vadas buvo kapitonas Jonas Krikštaponis, tačiau jis žuvo 1945 m. Po jo žūties vadovavimą apygardai perėmęs Danielius Vaitelis-Briedis suvienijo iki tol savarankiškai veikusias rinktines. Tačiau rašytinių to meto dokumentų beveik nėra, nes vadas asmeniškai keliaudavo po būrius ir dažniausiai duodavo žodines instrukcijas.

Yra žinoma, kad 1948 m. gegužės 13 d. žuvus Danieliui Vaiteliui-Briedžiui, apygarda faktiškai liko be vadovybės. Štabo atkūrimo ir struktūrų reorganizavimo ėmėsi Alfonsas Smetona-Žygaudas, iki tol buvęs apygardos vado adjutantu. Jam vadovaujant buvo įkurtos Krikštaponio ir Briedžio rinktinės (jose buvo įsteigti 4 rajonai), užmegzti glaudūs ryšiai su Šiaurės Rytų srities vadovybe.

Vyčio apygardos partizanų būrių susitikimas. 1949 m. gegužė

1949 m. pradžioje buvo sudarytas naujas Vyčio apygardos štabas, kurio viršininku paskirtas Kostas Tvaska-Rugelis. Tuo pat metu sudaryti ir nauji rinktinių štabai, paskirti nauji rinktinių vadai. Apygardos struktūra nebuvo įprasta, kartais tas pats pareigūnas eidavo kelerias pareigas – būrio, rajono ir rinktinės vado. Būriai jungėsi ir skirstėsi taip, kaip buvo patogiau pagal situaciją. A. Smetonos-Žygaudo vadovavimo metu apygardos štabas dislokavosi Šilų miške ir kaime. Štabas turėjo rašomųjų mašinėlių, rotatorių, spausdino įsakymus, instrukcijas, leido laikraštėlį „Lietuva brangi“. Taip pat A. Smetona-Žygaudas organizavo didelį LLKS vyriausiosios vadovybės leidžiamos spaudos platintojų tinklą. 1949 m. vasarą štabas buvo išduotas, žuvo apygardos štabo viršininkas ir visi Krištaponio rinktinės pareigūnai. Nors nuostoliai ir buvo dideli, 1950 m. Vyčio apygardoje dar veikė 13 partizanų būrių, kurie jungė apie 100 aktyvių kovotojų.

Tačiau netrukus žuvo ir pats A.Smetona-Žygaudas?

Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas kartu su štabo nariais Br. Tarutyte-Berniuku (kairėje) ir A. Gritėnu-Skaliku

1950 m. liepos 5 d. suimtam partizanui Alfonsui Stankevičiui-Fakyrui išdavus bendražygius, Kačėniškių miške (Panevėžio aps. Vadoklių vls.) buvo apsuptas Vyčio apygardos partizanų bunkeris, kuriame slėpėsi apygardos vadas ir du štabo nariai. MGB kareiviams susprogdinus bunkerį, žuvo jame buvęs vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas, apygardos ūkio skyriaus viršininkas Alfonsas Gritėnas-Skalikas ir štabo sekretorė Bronė Tarutytė-Berniukas. 1999 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Alfonsas Smetona-Žygaudas (po mirties) buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžius), tą pačią dieną jam pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 1999 m. gegužės 27 d. A. Smetonai-Žygaudui suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Kario savanorio statusas (po mirties) taip pat buvo suteiktas ir Alfonsui Gritėnui-Skalikui bei Bronei Tarutytei-Berniukui.

Tačiau apygarda dar kelerius metus išsilaikė?

Po Alfonso Smetono žūties vadovavimą apygardai perėmė Mykolas Šemežys-Putinas, kuris vadovavo iki 1951 m. balandžio. Po to vadu tapo Bronius Karbočius-Bitė, Algimantas. Jis žuvo 1953 m. sausio 26 d. Panevėžio rajone, Šilagalio kaime. Br. Karbočius buvo Rytų Lietuvos srities štabo narys ir paskutinis Vyčio apygardos vadas, kartu tada žuvo ir jo adjutantas Viktoras Mažeika-Vanagas. Po to Vyčio apygardos štabas jau nebuvo atkurtas.

Benedikto Narkevičiaus-Algio vadovaujamo būrio partizanai

Tradiciškai pasakojimus apie partizanų apygardas mes baigiame žymiausių, iškiliausių tos apygardos kovotojų biografijomis. Bene ryškiausia Vyčio apygardos asmenybė buvo Danielius Vaitelis-Briedis. Jis gimė 1913 m. Panevėžio apskrityje, Vadoklių valsčiuje, Geležių kaime. Vėliau Vaitelių šeima gyveno Ukmergės apskrityje, Pagirių valsčiuje, Amilianavos dvarelyje. 1932 m. D. Vaitelis baigė Šėtos progimnaziją ir įstojo į Kėdainių kultūros ir technikos mokyklą, bet jos nebaigęs, pradėjo mokytis Kauno karo mokykloje. 1938 m., baigęs mokslus karo mokykloje ir gavęs artilerijos leitenanto laipsnį, tarnavo Panevėžyje. Pajuosčio kariniame dalinyje išklausė aviacijos kursą ir gavo vyr. ltn. laipsnį. 1940 m. buvo paleistas į atsargą. Sovietams okupavus Lietuvą, buvo ieškomas čekistų, slapstėsi. Stengdamasis išvengti arešto, pasitraukė į Vokietiją. Likus dviems savaitėms iki karo pradžios, buvo desantu permestas iš Vokietijos į Lietuvą. Turėjo užduotį išminuoti Kauno Žaliąjį tiltą. Į vokiečių armiją stoti griežtai atsisakė. Gyvendamas Kaune artimai bendravo su būsimuoju MGB agentu Jonu Markuliu. 1944 m. išvažiavo į Marijampolę, įstojo į Vietinę rinktinę, kurią išformavus, grįžo į Kauną. Pasitraukti su vokiečiais ir jis, ir žmona su vaikais atsisakė. Iš besitraukiančių vokiečių gavo ginklų. Su broliais Alfonsu ir Tadu juos gabeno į Pagirius, slėpė Lėno miške, o, praėjus frontui, tenai subūrė pirmuosius partizanus. 1944 m. rugpjūtį buvo paskirtas 1-ojo Ukmergės apskr. būrio vadu. Jo vadovaujami partizanai 1944 m. spalį užėmė Siesikų miestelį, išvadavo iš areštinės suimtus gyventojus. 1944 m. pabaigoje D. Vaitelis tapo naujai sukurtos Vyčio apygardos vadu.

Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis (kairėje) su Algimanto apygardos vadu A. Slučka-Šarūnu

Kadangi apygardos štabas neturėjo skyrių, neleido įsakymų, instrukcijų, partizaninės spaudos, D. Vaitelis pats nuolat lankė partizanų būrius, duodavo vadams nurodymus žodžiu, palaikė ryšius su kaimyninių partizanų junginių vadais. 1946 m. atnaujino draugystę su MGB agentu J. Markuliu. J. Markulis parūpindavo ginklų, maisto, duodavo informacijos iš užsienio ir taip įgijo didelį D. Vaitelio pasitikėjimą.

Nors dar 1947 m. pradžioje partizanų vadai buvo perspėti, jog J. Markulis yra išdavikas, D. Vaitelis tuo netikėjo ir dalyvavo 1947 m. rugpjūčio 27 d. J. Markulio organizuotame BDPS karinės kolegijos posėdyje Vyčio apygardos teritorijoje. Kai suprato savo klaidą, jo šeima jau buvo Vilniuje, J. Markulio žinioje. Kvietimų legalizuotis, išvykti į Švediją ar bent aplankyti šeimą Vilniuje D. Vaitelis griežtai atsisakė – buvo įsitikinęs, kad okupantams reikia priešintis ginklu. 1948 m. gegužės 13 d. Taujėnų valsčiuje, prie Juodvisinės kaimo D. Vaitelį, jo pavaduotoją J. Kilijoną-Miką ir štabo apsaugos būrio vadą A. Šyvį-Šalapką užpuolė MVD kareiviai ir stribai. D. Vaitelis, sužeistas į koją, nusišovė, o jo kovos draugai žuvo. Žmona Aleksandra su vaikais Rita ir Romualdu 1948 m. gegužės 23 d. buvo ištremta į Sibirą. 1997 m. Vyčio apygardos vadui Danieliui Vaiteliui-Briedžiui suteiktas teisinis Kario savanorio statusas (po mirties), 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.