Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Irena Eglė Laumenskaitė. Poreikių antropologijos metmenys

Š. m. spalio 9 d. LR Seime vyko konferencija tema „Pripažinti mūsų poreikius: pokalbiai apie lytiškumą ir homoseksualumą“, kurią rengė Seimo Narkomanijos prevencijos komisija kartu su Mažesniųjų brolių (Pranciškonų) ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija. Ši konferencija buvo skirta suprasti lytiškumą ir seksualumą kaip žmogaus raišką bei jo santykį su kitais, todėl ji buvo labiau orientuota į antropologinį pažinimo lygmenį – į tai, kas žmogui atpažįstama jo patirtyje, kas paliečia jo žmogišką gelmę. Siūlome dr. Irenos Eglės Laumenskaitės tekstą, parengtą pagal  konferencijoje skaitytą pranešimą.

Kalbėsiu apie poreikius, turėdama omeny gilesnius ar esmingesnius žmogiškus poreikius – tuos, kurie yra po reikmėmis, kurie yra mūsų įvairių ir konkrečių  materialinių, kultūrinių, buitinių, fizinių ar net virtualių reikmių pagrindas.

Kaip gyva būtybė sveikas žmogus turi pamatinį poreikį išlikti gyvam ir gyventi, kas net vadinama instinktu. Tačiau žinome, kad būna tokių atvejų, kai dėl žmogui esmingesnių dalykų, pvz., tiesos, laisvės, tikėjimo, dėl kito žmogaus išlikimo, jis gali sutikti paaukoti net savo gyvybę. Vis dažniau būna ir priešingai: nepakeldamas kitų atstūmimo, vienatvės, beprasmybės, savigraužos, žmogus pats nusižudo.

Remiantis Abrahamo Maslow teorija, ilgą laiką buvo teigiama, jog egzistuoja aiški poreikių hierarchija: patenkinus fizinius-fiziologinius poreikius, svarbesni tampa psichologiniai, o patenkinus šiuos – socialiniai-dvasiniai. Tačiau net pats Maslow nelaikė tokios hierarchijos savaimiu dalyku. Juolab mes matome, kad materialinės reikmės šiuolaikinėje visuomenėje vis auga, nes jas augina nauja pasiūla (nauja technika, naujos mados, aukštesni gerovės standartai), ir joms nėra savaiminės ribos. Topo centras, savo reklamoje atspausdindamas besišypsančios gydytojos nuotrauką ir tuo tarsi remdamasis medikų autoritetu, siūlo: „Nauji ir kokybiški pirkiniai – geriausias vaistas nuo liūdnų ir slegiančių rudens nuotaikų“. Kitaip tariant, vartojimas yra būdas bent tam kartui užsimiršti, jog jums stinga kažko esminio.

Francis Fukuyama, nagrinėdamas socialinio ir ekonominio vystymosi procesus, pažymi, kad pinigai ir socialinis statusas šiandien daugeliui tapo pagrindiniu gyvenimo siekiu ne todėl, kad žmogui reikia naujų ir brangesnių daiktų ar paslaugų. Atidavus pirmenybę ekonomikos vystymui, gerai apmokamu darbu ir pasiektu socialiniu statusu yra matuojamas paties žmogaus vertingumas. Keisdami gerus daiktus į geresnius, mes siekiame ne tiek pačių daiktų, kiek aplinkinių žmonių pripažinimo. Gineso knygos egzistavimas taip pat rodo, kad galimi visokie, net patys keisčiausi būdai pelnyti pripažinimą. Jei žmogus nesijaučia savaime vertingas, nesijaučia reikalingas, jis sieks pripažinimo pagal tuos kriterijus, kurie jo aplinkoje vyrauja, nes jis yra socialinė būtybė. „Šis pamatinis ir žmogui gyvybiškai svarbus poreikis būti pripažintam, – sako Francis Fukuyma, – yra vienas svarbiausių viso istorinio proceso variklių. Tik skirtingi istoriniai periodai turėjo savus socialinio pripažinimo kriterijus“[1].

Taigi, kyla svarbus klausimas: kaip mes save ir kitus suvokiame, kuo save ir kitą laikome, kad vartojimas tapo visuotinu gyvensenos būdu ir socialinio pripažinimo kriterijumi?  

Prieš pereidama prie pagrindinės temos, tam, kad kalbėdami susikalbėtume, norėčiau apibrėžti sąvokas ir kartu tai, apie ką ir kaip kalbėsime. Skirti dalykus dar nereiškia juos atskirti. Tačiau jei neskiriame (jei painiojame ar bet kaip vartojame sąvokas, skirtingus dalykus suplakame į vieną krūvą), mes negalėsime suprasti sudėtingos žmogaus gyvenimo tikrovės ir susikalbėti, o juo labiau padėti atstatyti asmens savivertę ir pagarbą kitam, ko pas mus labai stinga.

 

Homoseksualumas ir gėjų kultūra

 

Pradėsiu nuo jautriausios temos – homoseksualumo, – pirmiausia pabrėždama, kad negalima tapatinti homoseksualaus asmens ir gėjaus. Tai ne sinonimai.

 

Homoseksualumas išreiškia seksualinę orientaciją, skirtingą nuo heteroseksualios, o tiksliau, jei kalbėsime apie tikrovę, – vyro ar moters orientaciją intymiam santykiui (pirmiausia emociniam) pasirinkti savo lyties asmenį. Jei asmuo orientuotas homoseksualiam santykiui (mintyse, vaizduotėje, jausmuose, artimame bendravime), tai dar nereiškia, jog jis gėjus. Todėl nereikėtų gėjams savaime priskirti ir daugelį tų istorijoje bei kultūroje iškilių asmenų, teigiant, jog „gėjų kultūrai tenka svarus įnašas į Vakarų kultūrinį paveldą, nes gėjų tarp kūrybingų žmonių yra neproporcingai daug“[2].

Manyčiau kitaip: daugelis tų iškilių žmonių nepraktikavo, o juo labiau nepropagavo gėjų gyvensenos, bet jų gyvenimo drama dėl savo kitoniškumo ir jų jautrumo buvo svarbus veiksnys kūrybinei raiškai, savita menine kalba išsakant egzistencines žmogaus gyvenimo problemas.  

Tuo tarpu gėjus – tai socialinė-politinė tapatybė. Asmuo ją pasirenka kaip vienintelį kelią spręsti savo homoseksualumą. Gėjų kultūra, kaip homoseksualios praktikos ir gyvensenos būdas, pirmiausia plito tam tikruose socialiniuose-kultūriniuose sluoksniuose – boheminio gyvenimo ir meninės veiklos grupėse, kurios sukoncentruotos Vakarų megapoliuose, – kaip alternatyvaus „linksminimosi“, naujų ekstremalių potyrių ieškojimo ir propagavimo būdas (gay – linksmas). Ši praktika ilgainiui įgijo ir drastiškų seksualinės raiškos formų, kuriomis daugelis žmonių intuityviai ir neartikuliuotai bjaurisi ar piktinasi. Socialinė problema yra dar ir ta, kad į homoseksualinę praktiką įtraukti žmonės, bijodami negeidaujamo viešumo, patenka ir į socialinę priklausomybę: jie neretai tampa homoseksualizmą propaguojančių gėjų organizacijų nariais. Jų raiška sukelia visuomenėje neigiamą reakciją, kas tampa akstinu visuomenę kaltinti homofobija, tuo būdu pretenduojant į tarptautinių organizacijų finansinę paramą ginti lygias žmonių teises.

Negalėčiau sakyti, kad šiuo klausimu homofobijos reakcijų nėra, nes jas išreiškia interneto puslapiuose pasirodantys šiurkštūs ir įžeidūs komentarai. Ar tokios reakcijos nerodo, kad lytiškumo ir lyties tapatybės klausimas daugeliui tebėra terra incognita? Juk apie tai rimtai nekalbame, gal to net vengiame, nes apsiribojame šiukštokais pajuokavimais ir nereflektuotais tarpusavio bendravimo bei seksualinio elgesio įpročiais. Kita vertus, šie iššūkiai ir sumaištis palankūs dar vienam labai nepageidautinam visuomenės susipriešinimui. Ar mes nepasiduodame senai ideologijai skirstyti žmones į dvi grupes pagal kurį nors vieną požymį: rasę, lytį, tautybę, turtinę padėtį, o dabar pagal seksualinę orientaciją, teigiant, jog viena grupė turi privilegijų kitos grupės sąskaita? Pasidavus kolektyvistinei reakcijai („mes“ – „jie“), vertinamas nebe konkretus elgesys, ginamas ne asmuo, o formali priklausomybė kuriai nors grupei pagal vieną, tam metui aktualų požymį.

Kad nepatektume ant homofobijos kabliuko, turėtume atsisakyti baimės ar neapykantos kitokiam nei „mes“ ir skirti homofobiją nuo teisėtos homoseksualizmo kritikos, kuri reiškia ne neapykantą homoseksualiam asmeniui, bet homoseksualizmo ideologijos ir kovos už privilegijas nepriėmimą.

Pažįstu ne vieną homoseksualų asmenį ir turiu net artimų bičiulių, patiriančių šią gyvenimo dramą. Priimdama juos kaip asmenis, negaliu į juos žvelgti vien per seksualinę prizmę. Tačiau ir jie žino, jog mano draugiškumas nereiškia, kad jų „nutrūkimus“ ar juos užgulančią tamsą priimu kaip gerus dalykus.

Negalima tapatinti homoseksualumo, kaip orientacijos, ir homoseksualizmo, kaip praktikos, įskaitant jos visas pasekmes (pvz., ŽIV infekciją). Juo labiau homoseksualaus asmens nevalia tapatinti su pedofilu. 

Reikėtų ir politiškai šiuos dalykus aiškiai skirti, kitaip nuslysime į kraštutinumus: arba prisidėsime prie moralinio-socialinio pakrikimo visuomenėje (kas kai kur Vakaruose jau vyksta), arba diskriminuosime asmenis, kaip buvo sovietmečiu.

Toliau svarstydama nesiorientuosiu į homoseksualizmo ir gėjų kultūros, kaip istorinio-socialinio reiškinio, analizę (tai labai plati tema), juolab kad pati gėjų kultūra taip pat yra nevienalytė. Kalbėsiu apie asmenį – gyvą tikrovę, nes lytiškumas ir seksualumas be asmens yra tik abstrakcijos.

Socialinė problema yra tai, kad, neskiriant minėtų dalykų, visi homoseksualūs asmenys patenka į gėjų ar lesbiečių kategoriją ir, užuot susilaukę pagalbos, patiria socialinę atskirtį ir yra lengviau įtraukiami į ydingas praktikas.

Kodėl taip vyksta?

Esminė priežastis – mūsų požiūris į žmogų – tai, kuo mes save laikome ir kaip priimame kitą.

Žmogaus samprata ir seksualumo problema

 

Žmogus, kaip individas, o taip jį nagrinėja absoliuti dauguma mokslų apie žmogų, yra kas? Žmonių giminės konkretus atstovas, paskiras vienetas, kuris apibrėžiamas tam tikromis charakteristikomis: pirmiausia – lytimi, amžiumi, tautine priklausomybe, šeimynine padėtimi, gyvenamąja vieta, išsimokslinimu, profesine kvalifikacija, finansiniais ištekliais ir pan. Jos vadinamos socialinėmis, nes sąlygoja nevienodas žmogaus galimybes visuomenėje, todėl skirtingai vertinamos. Kadangi visa Vakarų kultūra orientuota į pasaulio kaip objekto pažinimą, kad galėtų jį įvaldyti ir pajungti savo tikslams, kaip objektas yra matomas ir pats žmogus. Taip žvelgiant, mūsų savitumas priklauso nuo turimų savybių rinkinio, o mūsų vertė – ar turime tas, kurios visuomenėje yra labiau vertinamos. Kuo labiau įsigali formalūs, funkciniai santykiai, tuo labiau žmogus matomas kaip priemonė: ar geras vykdytojas, ar turtingas, ar seksualus, ar atkaklus – žiūrint kokių savybių ir rezultatų konkrečiu atveju reikia. Mes ir save turbūt matome kaip priemones didesniems pinigams uždirbti, nes visi, o ypač vaikai, yra viliojami naujų daiktų ir galimybių, t.y. daugiau vartoti, išgyvenant naujus potyrius.

Nematant kitokios gyvenimo prasmės, belieka tik eksponuoti savo išorę, kuriant ją, kaip to moko reklamos. Kuriant savo įvaizdį, pirmąja turima priemone tampa žmogaus kūnas. Kadangi jis yra lytiškas, jo galimybės taip pat gali tapti specialia preke, kuri suteikia išskirtinių potyrių.

Kūno kaip objekto, kaip kažko atskirtino nuo savęs, kaip priemonės naudojimas kuriems nors tikslams, susiorientavus į momentinį malonumo siekimą, atveria visuomenės gyvenimą seksualizacijai: dėmesys sutelkiamas į seksualinį elgesį (ką ypač stiprina erotizavimas per regą ir vaizduotę) ir seksualinę tapatybę.

 

Seksualumas apima tai, kaip mes save – kaip vyriškį arba moteriškę – priimame emociškai ir kūniškai, kaip kitus priimame kaip lytiškas būtybes, ir kaip kiti priima mus. (Pvz., kad vyriškis galėtų pažinti savo vyriškumą, jam reikia kitų vyrų pripažinimo. Tačiau jam reikia ir moters pripažinimo, kurios dėka jis atpažįsta savęs kaip vyro skirtingumą. Taip sustiprinęs savo tapatybę, jis gali pabudinti moters esminį moteriškumą ir jį patvirtinti. )

Tačiau seksualumas realiai neegzistuoja be konkrečių asmenų, kurie yra skirtingi. Ką reiškia, kad, kalbėdami apie žmones, vis dažniau vartojame kategorijas homoseksualus ar heteroseksualus ir skirstome žmones į šiuos du tipus? Ar tai nereiškia, jog realius vyro ir moters kūnų skirtumus, jų asmeniškos raiškos skirtumus redukuojame į du būdus siekti malonumo, vadindami juos abstrakčiai – orientacijomis? Ar tuo būdu mes neatmetame gilios tiesos, jog lytiškas kūnas yra tikrovė, kuri išreiškia buvimo asmeniu būdą, ir nepaverčiame skirtingų lyčių kūnus vien skirtinga materialine galimybe seksualiniam aktui?

Tai savo ruožtu skatina homoseksualizmo praktiką, kaip kraštutinę visuomenės seksualizacijos apraišką, kita vertus, – socialines įtampas ir įtarinėjimą, kad fizinis kontaktas su tos pačios lyties žmogumi išreiškia homoseksualumą, nes asmenišką bendravimą linkę redukuoti į seksualinę orientaciją ar elgesį.

Jaunas amerikietis iš Niujorko prieš trisdešimt metų pirmą kartą atvykęs į Lietuvą, matydamas po paranke einančias ir meiliai besišnekučiuojančias moteris, nusistebėjo: „Kiek daug Vilniuje lesbiečių“. Sovietmečiu, jei atmenate, galėjome matyti ir merginų, šokančių poroje, nes šokiuose vaikinių trūko arba jie pakampėse stumdydavosi… Ką šiandien įžvelgtume, stebėdami rusų, kaukaziečių ar kai kurių kitų pietiečių tautinius šokius, kai vienas priešais kitą šoka du vyrai? 

Visuomenės seksualizacijos veikiami, mes susvetimėjame kūno kalbai, gilesnei žmogiškai raiškai. Viena pagrindinių šio reiškinio priežasčių – emocinio bendravimo, realaus ir vienas kitą branginančio tarpusavio santykio stygius, ir pirmiausia šeimoje, kas seksą paverčia meilės pakaitalu. Mes tarsi užmirštam, jog žmogiškas asmuo gimsta iš meilės ir meilei, kad būtent konkrečiu kūnu jis esti laike ir erdvėje, kad vyro ir moters skirtumai yra būtini jų seksualinei meilei ir vaisingumui.

Skirtingai nuo individo, kaip sau pakankamos būtybės, kuri bendrauja su kitais tam, kad įgyvendintų savo ar visuomenės tikslus, asmuo nėra „sala“, nėra vien dėl savęs. Mes atsiskleidžiame santykyje su kitu kaip „Tu“ ir tik kito dėka pažįstame, kas iš tikro esame, o mūsų sėkmingai socializacijai būtini mus suprantantys ir mylintys žmonės. Mes išmokstame gerbti ir mylėti kitus tik patirdami kitų palankumą, kai būname priimami tokie, kokie esame. Mes ir atpažįstame save kaip asmenis, kai esame vertinami ne pagal pasiekimus, bet laikomi savaime vertingi, nes kiekvienas esame savitas ir šia prasme vienintelis. (Net pirštų antspaudų vienodų nebūna, jau nekalbant apie esmingesnius dalykus…)

Lytiškumas ir kūnas

Asmens savivertė priklauso ne tiek nuo fizinių savybių, gabumų ar pasiekimų pripažinimo, kiek nuo besąlygiškos meilės patirties, nes giliausias žmogaus poreikis – būti mylimam ir mylėti, būti abipusiame atvirumo, pasitikėjimo, bendravimo santykyje. Skirtingų lyčių atveju tai reiškia ir ypatingą papildomumo patirtį, nuostabą dėl kito kitoniškumo, kas padeda matyti pasaulį ne vien iš „savo bokšto“, o kūniškos meilės atveju – sujungia ir tampa vaisinga.

Jei žvelgsime anatomiškai ir biologiškai, žmogišką kūną matysime vien funkcionaliai. Tačiau žmogaus vystymuisi kūno teigiama arba neigiama prasmė turi didžiulę įtaką. Kūnas yra gyva žmogaus kaip asmens savęs realizavimo „vieta“. Kūnu išreiškiamas žmogiškumas, nes kūno kalba kuria asmeniško tarpusavio ryšio erdvę – susitikimą, bendrystę. (Ar šiandien, susipažindami ir bendraudami vien virtualioje erdvėje, mes nekuriame susitikimo ar bendravimo pakaitalo ir iliuzijos, kad šitaip galime vienas kitą pažinti?) 

Būti lytiška būtybe – reiškia išeiti iš savo uždarumo, priimti didesnę tikrovę: esame sukurti kaip vyrai ir moterys su prigimtiniu veržlumu „nebūti vienam“.

Žodžiai lytis, lytiškumas nusako platesnę tikrovę nei seksualumas. Lytis nereiškia vien anatominių skirtumų, nors yra su jais susijusi. (Tarpukario filosofijoje žodis „lytis“ buvo vartojamas ir kaip žodžio „forma“ atitikmuo.) Jei esame jautrūs kalbai, atpažįstame, jog vyriškis ir moteriškė (male, female) nusako daugiau biologinį žmogiškos būtybės aspektą, tuo tarpu žodžiai „vyras ir „moteris turi didesnį krūvį. Lytiniai vyro ir moters skirtumai, tiesa, reiškiasi fiziniais požymiais, tačiau pranoksta tai, kas grynai fiziška, ir paliečia patį asmens slėpinį.[3] Jei tą pažįstame, suprantame ir tai, jog žmonių pasaulyje yra vyrai ir moterys (ar bent jau vyriškiai ir moteriškės), yra tėvai, motinos ir vaikai, tuo tarpu gyvūnų pasaulyje – tik patinai, patelės ir jaunikliai. Pastarieji yra instinktyviai globojami tik tol, kol tampa savarankiški, o paskui gyvūnai jų nebeatpažįsta kaip savo palikuonių. Tuo tarpu žmogiška būtybė, skirtingai nuo gyvūnų, yra nuo kitų ilgai priklausoma. Nors daug ką gauname kaip prigimtinius gebėjimus, mums beveik visko tenka mokytis: reikia kito žmogaus, kad laiku išmoktume vaikščioti, kalbėti, mąstyti, bendrauti, susivokti, – kad kaip socialinės būtybės būtume įgalios. Būdami vieni su kitais iš esmės susiję, esame ir nesunkiai pažeidžiami, o mūsų tarpusavio santykiai taip pat yra trapūs.

Taigi kūniškumas ir lytiškumas yra buvimo žmogiškuoju asmeniu būdas. Tai nurodo į besąlygišką kiekvieno žmogaus poreikį užsitikrinti aiškų savo lytiškumo jausmą. Lytiškumas yra pamatas savęs kaip vyro arba moters savivokai, vyriškumo ir moteriškumo raiškai, nes lyties tapatybė yra svarbiausias dalykas seksualiniam vystymuisi ir susiformuoja anksčiau. Šis procesas prasideda, kai atpažįstame savo anatominius skirtumus ir siejame juos pirmiausia su tuo žmogiškos raiškos būdu, kuris būdingas turintiems tokius pačius anatominius bruožus (su savo lyties vaidmenimis), o vėliau ir su raiška tų, su kuriais daugiausia bendraujame, perimdami elgesio modelius. Skirtingai nuo lyties tapatybės, lyties vaidmuo nėra toks gilus reiškinys, nes istoriškai ar dėl aplinkybių kinta. Todėl jį galima praplėsti, ypač tuomet, jei asmuo šiuos dalykus svarsto, siedamas su savo bei kitų patirtimi.

Mūsų lytiškumas ne tik skiria mus kaip vyrus ir moteris. Jis reiškia ir atvirumą santykiui, poreikį būti su kitais, pažinti ir būti pažintiems. Tai sudėtinga tikrovė, neredukuojama nei į biologinius, nei vien į išmoktus ar primestus dalykus. Lytiškumas persmelkia kiekvieną žmogišką veiklą ir santykį. Kadangi žmoguje viskas yra suasmeninta, suasmenintas yra ir lytiškumas, kuris savitu būdu reiškiasi mąstymu, emocine raiška, kūno kalba. Todėl ir seksualinis potraukis subrendusiame kūne yra skirtas pirmiausia žmogiško bendravimo dinamikai. Kadangi žmogiškasis asmuo yra socialinė būtybė, fiziniai ir psichologiniai lyčių skirtumai mus skatina ieškoti autentiškos raiškos dermėje su kitu kaip kitokiu – ne priešpriešinant save, ne rungiantis, o pažįstant, bendraujant ir bendradarbiaujant. Vyras ir moteris, papildydami vienas kitą, kartu vienas kitą ir praturtina.

Mes negimstame su saugiu tapatybės jausmu – pasitikėjimas savo lytiškumu ir vertingumu formuojasi vaikystėje, jei esame mylimi ir pripažįstami pagal savo lytį. Šis pasitikėjimo augimas priklauso ir nuo asmenybės struktūros, ir nuo pirminių patirčių, kurios yra už mūsų sąmoningos atminties ribų.

Maskulinizuotoje visuomenėje, kurioje vyrauja galios ir konkurencijos bei kito žmogaus išnaudojimo principai, jautresnės psichikos ar meninių polinkių berniukui sunku tapti pripažintam kaip vyru tarp savo bendraamžių, jei vyrauja vyro-mačisto modelis. Savo ruožtu ir moterys tam, kad galėtų dalyvauti viešoje erdvėje ir būtų pripažintos, yra orientuojamos į analogišką „amazonės“ modelį: išlaikant moters pavidalą siekti dominavimo. Iš daugybės spalvotų žurnalų viršelių į mus žvelgia gražios „panteros-mimozos“, išmokytos manipuliuoti vyrais. (Ar ne tai yra pagrindinė moterų žurnalų tema?)

Homoseksualumas, kaip plintantis socialinis reiškinys, yra išraiška to, kad jėgos pasaulio kontekste yra „užstrigta“ kelyje į brandų lytiškumą – į abipusį pasitikėjimą ir bendradarbiavimą su kitos lyties asmeniu. Toks užstrigimas gali būti sąlygotas daugelio veiksnių: tėvų elgesio (despotiškas, neatsakingas tėvas ar dominuojanti motina vienaip deformuoja sūnaus, kitaip dukters lytiškumą), jų tarpusavio santykių, ankstyvų seksualinių patirčių (ypač seksualinės prievartos), bendraamžių atmetimo ir daugelio kitų dalykų. Sumaišties dėl lyties tapatybės pasekmė dažniausiai yra vienišumas ir baimė, nepasitikint savo sugebėjimu veikti pagal savo lytį, net bijant savo kūno, troškimų, jausmų – bijant savęs.

Žmogus yra jautri ir lengvai pažeidžiama būtybė, net jei toks neatrodo. Nejausdami bei nepripažindami savo ir kitų trapumo, neįsiklausydami į kitą, nebrangindami jo, mes galime ir kitaip „užstrigti“ nebrandžiame lytiškume. (Pvz., įpuldami į vienpusį, funkcinį ar utilitarų santykį su kitos lyties asmeniu kaip priemone savo tikslams.) Sprendžiant iš vyraujančio tarpusavio bendravimo ir gyvensenos būdo, o ypač iš jo pateikimo žiniasklaidoje, galima sakyti, kad daugelis esame skirtingai ir skirtingu mastu sutrikdyti ar sužeisti, nors dauguma sužeidimų ar užsikietinimų tiesiogiai nematyti. Todėl nereikėtų žvelgti į homoseksualius asmenis kaip į kategoriją, radikaliai atskiriančią juos nuo kitų. Tikrovėje mes sutinkame ne seksualinę mažumą, bet asmenis – gyvus, konkrečius, kurių kiekvienas turi savitą gyvenimo istoriją, kuri negali būti redukuota į seksualinę orientaciją.

Žmogiškasis asmuo nėra baigtinė būtybė, nėra „daiktas“, todėl turi galimybę keistis. Mes visi turi savas vidines gyvenimo kovas, ir mums reikia Dievo gailestingumo bei žmonių supratimo ir pagalbos.

Drįstu sakyti, kad šiandienė homoseksualumo tikrovė yra iššūkis gilesniam asmens lytiškumo ir savęs bei kito kaip asmenų pažinimui.  

Visose kultūrose tarp pagrindinių simbolių, kurie išreiškia žmogaus egzistencijos koordinates, greta viršaus ir apačios (Dangaus ir Žemės), augimo ir nykimo, gyvenimo ir mirties yra santykis su kita lytimi. Nes būti priešais kitą kaip kitokį, jo neatmetant, nenustelbiant ir nemanipuliuojant juo, yra didžiulis iššūkis.

Kaip mes į jį atsakome? Ar atsiveriame mums dovanotos galimybės rizikai ir džiaugsmui kitą prisileisti, jam atsiliepti, jį susitikti, pažinti, abipusiai pasitikėti, mylėti, branginti? O jei tam ne itin pajėgūs, ar ieškome protingų sprendimų, kaip įveikti šiuolaikinį tamsumą ir atstatyti tuos visuomenės gyvenimo pamatus (šeimą, mokyklą), kurie skirti asmens savivertės, socialumo, ir pagrindinių žmogiškų įgūdžių ugdymui/si?

Bernardinai.lt


 

[1] Fukuyama F., Trust: The Social Virtues and the Creation of Prosperity. New York: The Free Press, 1995, p. 19.

[2] Canon Fodder, Gay Culture/ “The  Advocate”, 1995,. May, 16.

[3] Tarptautinė teologijos komisija, Bendrystė ir tarnystė: žmogaus asmuo sukurtas pagal Dievo paveikslą, 35. (2004) / www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti dokumentai.