Laisvės kryžkelės. Kompaktinė plokštelė „Už laisvę, Tėvynę ir tave“

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Šių metų gruodžio 16 d., sekmadienį, Karininkų ramovėje, Vilniuje (Pamėnkalnio g. 13) 16 valandą įvyks Ateitininkų federacijos kartu su partneriais – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu – išleisto partizanų dainų kompaktinės plokštelės „Už laisvę, Tėvynę ir tave“ (gražiausios partizanų dainos, natos, nuotraukos) pristatymo koncertas.

Šiandien kalbėsimės su „Laisvės kryžkelių“ svečiu, projekto autoriumi ir vadovu – Baltijos televizijos žinių vedėju Mariumi Jančiumi.

Ričardas Čekutis. Tokio projekto ir kompaktinės plokštelės reikėjo jau seniai, nes buvo sunkoka rasti galimybę paklausyti partizanų dainų. Įdomu tai, kad dauguma žmonių jas žino, galima rasti jų tekstų, o štai stribų dainų, manau, nežino niekas. Bandėme su Mariumi prisiminti, ar iš viso tokios egzistuoja ir nusprendėme, kad ne.

„Oi, sakalėli“

Audrys Antanaitis. Mariau, tradicinis klausimas: kodėl sugalvojai šį projektą?

Marius Jančius. Idėja ilgai brendo. Ne mane vieną kamavo klausimas, kodėl nėra partizanų dainų plokštelės. Na ne visai teisybę pasakiau – yra folkloristų atliekamų partizanų dainų. Buvo išleista viena „Kupolės“ kompaktinė plokštelė, tiražai maži, įsigyti sunku. Bet svarbiausias, labiausiai jaudinantis dalykas yra tas, kad vyresnioji karta tas dainas dar prisimena ir dainuoja. Su jaunąja karta prasčiau – turbūt labai retoje mokykloje muzikos mokytojai per pamokas moko šių dainų. Pagalvokime, kas bus, kai išmirs seneliai ir močiutės… Taip ir šovė į galvą ši idėja. O visas idėjas reikia iš karto griebti ir bandyti įgyvendinti, nes kitaip jos apaugs samanomis ir liks neįgyvendintos.

R. Č. Šioje kompaktinėje plokštelėje dainas atlieka daug žinomų aktorių ir dainininkų. Kaip pavyko surinkti tokį didelį būrį žymių atlikėjų, susitarti su jais?

M. J. Pirmiausia buvo nuspręsta, kad ši kompaktinė plokštelė turi būti edukacinė, t.y. kad ją būtų galima išplatinti mokyklose. Ačiū Dievui, Švietimo ir mokslo ministerija užsakė tūkstantį vienetų šių plokštelių ir tikimės, kad daugumą Lietuvos mokyklų jos pasieks. Bendras tiražas – penki tūkstančiai egzempliorių, bet jau dabar atrodo, kad reikės papildomo leidimo, nes beveik visas tiražas yra išpirktas.

Kodėl pasirinkome būtent tuos konkrečius atlikėjus? Jiems patiems tai buvo skaudi tema, daugelį iš jų šios dainos lietė asmeniškai.

R. Č. Bet juk čia labai daug ir jaunų atlikėjų, kaip kad Andrius Bialobžeskis, kurie patys negali prisiminti tų laikų…

M. J. Taip, be abejo. Bet štai, pavyzdžiui, Arnoldas Jalianiauskas, aranžavęs šias dainas, tiesiog jomis gyveno. Jis iš režisieriaus Jono Vaitkaus kurso, o visas tas kursas tiesiog užkrėstas partizanų dainomis, nes dalyvavo filmo „Vienui vieni“ filmavimuose, kur išmoko daugybę tų dainų iš pačių partizanų.

Žinoma, buvo ir daugiau kandidatų, bet liko tik tie, kuriems buvo įdomu. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRT) centro direktorė Dalia Kuodytė yra pasakiusi auksinę mintį, kad „galima mokėti žmogui kokius tik nori pinigus, bet jei idėjos nebus jo dūšioje, tai nieko gero ir neišeis“. Įsitikinau, kad tai yra tiesa.

R. Č. Kur galima įsigyti šią kompaktinę plokštelę ? Žmonės skundžiasi, kad jos neranda jokiose specializuotose muzikos prekių parduotuvėse.

M. J. Pirmiausia ją galima įsigyti Vilniuje, buvusiuose KGB rūmuose, kur dabar įsikūręs Genocido aukų muziejus (Aukų g. 2). Vėlgi, nebūtina važiuoti į Vilnių – visoje Lietuvoje yra per dvidešimt Pegaso knygynų, kuriuose taip pat galima įsigyti šią kompaktinę plokštelę. Tiesa, daug kur ji jau išpirkta, bet žadame tiražą kartoti ir pasistengti, kad šią plokštelę įsigyti būtų lengviau, kad ja prekiautų ne tik Pegaso knygynai, bet ir kiti prekybos taškai.

A. A. Na, mums pasisekė – Marius tiesiog atsinešė šią kompaktinę plokštelę tiesiai į studiją. Mariau, sakykite, iš kur ir kaip šios dainos yra surinktos, juk labai mažai žmonių jas dabar bemoka?

M. J. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute yra lietuvių dainynas, kuriame partizanų dainos suguldytos šalia kitų karinių-istorinių dainų. Jų ten yra tikrai labai daug. Ir ne tik įvairių dainų, bet ir šimtai vienos dainos versijų. Pavyzdžiui, vienos dainos, kurią įrašėme ir į kompaktinę plokštelę, yra du šimtai penkiasdešimt skirtingose Lietuvos vietose užrašytų versijų. Pirmosios dainos „Alytė“ yra trys skirtingi variantai, užrašyti, kad ir keista, skirtinguose Lietuvos regionuose – Dzūkijoje, Suvalkijoje, netoli Vilkaviškio, ir Aukštaitijoje, Ukmergėje. Tai labiausiai ir stebina.

R. Č. Tai kokiu principu atsirinkote vieną ar kitą dainos variantą ?

M. J. Teko pasitikėti profesionalais. Albumą aranžavęs A. Jalianiauskas kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojais kruopščiai atrinkinėjo tinkamus dainų variantus. Beje, tam Lietuvių tautos dainų archyvui yra didelė grėsmė išnykti, nes labai daug dainų įrašyta į senąsias magnetines juostas. Dabar jau kalbama, kad tą lobyną reikėtų perrašyti į naujas laikmenas, bet ten yra tokie skaičiai dainų, kad sunku net įsivaizduoti, kiek laiko fiziškai užimtų pats perrašymas.

„Jei ne auksinės vasaros“

A. A. Mariau, koks Jūsų paties santykis su pokario praeitimi, kovomis už laisvę? Juk, atrodo, esi jaunas, modernus žmogus, televizijos veidas. Ir staiga – Marius Jančius ir pokario partizanų dainos?

M. J. Man tai yra šventa. Atrodo, šios temos tiek daug buvo mano gyvenime, visus praėjusius metus skyriau šiam darbui, bet vis negaliu nesigraudinti. Kai susėdame su LGGRT centro vadove Dalia Kuodyte ir pradedame gvildenti šią temą, tai taip abu ir apsiverkiame… Tiesiog tai palietė visą mano giminę, tai palietė visą tautą. Tai uždėjo antspaudą visai lietuvių tautai ir kartu įrodė, kokia didi yra lietuvių tauta, parodė, kiek daug mes turime didvyrių, kuriuos dažniausiai, kaip dabar įprasta, atsimename per šventes. O po to šventės praeina… Bet vis dėlto nėra taip, jog viskas pamiršta. Ir netikiu, kad to nebeliks, kai išmirs mūsų seneliai ir močiutės. Manau, jog šitie dalykai perduodami, kad tai yra tam tikras tautos suvokimo, kaip tautos, genas. Bet tai nereiškia, jog šie dalykai neturi būti iš naujo pateikiami. Kad ir ši kompaktinė plokštelė. Ji nėra visiškai tradiciška. Melodijos nepakeistos, ir to labai griežtai laikytasi, bet yra pridėtos aranžuotės, pridėti modernūs instrumentai. Ir būtent tai skirta jaunajai kartai, kad ji atkreiptų dėmesį, kad tai užsifiksuotų jų sąmonėje. Kad ne vien tik keliai į žvaigždes 1, 2, 3, ar kiek ten jų būtų, bet ir tokia muzika prabiltų į jaunosios kartos širdis. Supraskite, nėra lengva kalbėti dešimtokui vien folkloristų balsais. Pripažinkime, jaunimui lengviau kalbėti apie kultūrą ją šiek tiek populiarinant.

R. Č. Taip sakant, tai yra grynai edukacinis projektas, labiausiai orientuotas į moksleivius, į jaunimą. O ar dažnai tenka girdėti, kad šios dainos būtų kur nors atliekamos – ar kokioje kompanijoje, ar per šventes, užstalėje ?

M. J. Žinote, paskutinis lašas, po kurio aš pradėjau veikti, buvo toks atsitikimas darbe, kai mes su operatoriais ir inžinieriais klausėmės folklorininkų atliekamų partizanų dainų. Keli vyrai tiesiog apsiverkė. Ir prie mūsų priėjo jauna dvidešimt kelerių metų kolegė, kuri paprašė, kad pritildytume šias nesąmones. Ir tada aš supratau, jog reikia kažką daryti. Būtina. Dabar jau tenka girdėti ir jaunimą, dainuojantį šias dainas. Bet dažniau tai gali būti kad ir Ateitininkų organizacijos nariai, kuriems nesvetima dalytis šiomis dainomis prie laužo arba stovykloje. Vis dėlto dažniausiai šios dainos yra šeimos ir giminės dainos, o ne bendrijos, ne kaimynų. Dažniausiai jos yra perduodamos iš močiučių mamoms, tėvams, o iš tėvų galbūt vaikams. Bet ir tai atrodo, kad tas signalas vis dėlto silpnėja…

R. Č. Šioje kompaktinėje plokštelėje įrašyta aštuoniolika dainų. Kiek gali iš viso būti partizaninių dainų Lietuvoje? Ar bent numanomas skaičius?

M. J. Labai sunku pasakyti. Vėlgi Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė, gal jau ir išleido arba tuoj išleis naują karinių istorinių dainų tomą. Į tą tomą įtrauktos labiausiai paplitusios partizanų dainos. Ir greičiausiai jos ten bus skaičiuojamos tūkstančiais. Iš viso jų, o dar ir visų įmanomų variantų, yra dešimtys tūkstančių. Bet jei turėsime galvoje, kad pakeitus vieną žodį jau bus naujas dainos variantas, galima nueiti labai toli. Bet jei net neskaičiuosime tokių variantų, vis tiek bus dešimtys tūkstančių dainų.

R. Č. Buvo daug tokių partizaninių dainų, paplitusių ne tik regionuose, bet ir po visą Lietuvą. Gal galėtumėte kelias tokias paminėti?

M. J. Dainingiausias kraštas buvo Dzūkija. Ten dainų daugiausia, ten daugiausia užfiksuota ir melodijų, ir eilių. Bet dainos labai plito. Kad ir prieš tai paminėta pirmoji šios kompaktinės plokštelės daina „Alytė“. Jos užfiksuota viso labo trys variantai, tai nelabai paplitusi daina, bet iš tų trijų variantų vienas užfiksuotas Dzūkijoje, kitas – Suvalkijoje, o trečiasis – Aukštaitijoje, prie Ukmergės. Taip kad jei reikėtų leisti atskiro regiono partizanų dainų rinkinį, būtų gana sunku surinkti dainas ir pasakyti, kad jos buvo dainuojamos tik tame regione.

A. A. Mariau, šiame projekte Jūs atsiskleidėte iš visai netikėtos pusės. Gal turite panašių planų ateičiai?

M. J. Mes tikimės. Tai priklausys ir nuo pardavimų rezultatų. Šiam projektui ilgokai reikėjo ieškoti lėšų. Parėmė tikrai toli gražu ne kiekvienas kalbintas. Bet vis dėlto lėšų suradome, idėjas įgyvendinome. Ir jei projektas duos pelno, tai jis bus skirtas šiems darbams tęsti. Jau sukasi mintys apie muzikinį spektaklį, kurį būtų galima vežioti po Lietuvą. Žodžiu, minčių yra – duos Dievas, įgyvendinsime.

A. A. Linkime, Mariau, Jums sėkmės, kad mintys ir idėjos būtų realizuotos. Juk kiek daug žmonių deklaruoja meilę Lietuvai nė piršto dėl jos nepajudindami, o štai Marius Jančius – jaunas žmogus, jaunas lietuvis – ėmė ir tą meilę įrodė konkrečiu darbu. Kad taip visi…