2007 12 15

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Mokausi pasitikėjimo

Mano ateitis – kokia ji?

Noras sužinoti ateitį – tai lyg pradėti darbą nuo pabaigos – prasideda veiksmas, o aš nubėgu pažiūrėti, kuo jis baigsis. Koks nekantrumas! Ir vis iškyla bauginamas klausimas: o kas bus ateityje – galbūt laukia nesėkmė, liga ar kitokie išbandymai?! Lyg sužinojęs ateitį, galėtumei veiksmą nubraukti, kad jis neįvyktų. Taip stabdyčiau gyvenimą, norėdama iškarpyti ar perpiešti tolygiai išplaukiančius dienų įvykius. Iš kur ta drąsa norint užimti Kūrėjo vietą? Ir iš kur tas naivumas manant, kad galiu ką nors pakeisti?! Galimybė kurti man palikta – iš susiklosčiusios situacijos, padiktuotos gyvenimo, aš galiu valdyti valios, proto, jausmų jėga reakciją į tą situaciją, kurioje atsiduriu.

Mano ateitis tokia, kaip išmokau reaguoti, kurti savo santykį su besivystančiu veiksmu ir valdyti savo reakcijas. Išsiugdyti protą ir jausmus, pavaldžius man – tai mano viso gyvenimo kūryba. Ir šiam darbui skirta kiekviena esanti akimirka kartu su manimi. Negaliu suvaidinti rytojaus jausmų, nesu toje situacijoje, negaliu išgyventi tikrumo iš anksto. Ateitis baugina. Ar mažiau baugintų, jei žinočiau įvykius iš anksto?

Galima pašmaikštauti: du kartus reikėtų išgyventi – kai sužinočiau ir dar, kai tektų išgyventi. Manau susikaupti vienam kartui. Galiu po truputėlį jaukinti ateitį. Surandu nežinomybei pagrįstą atsakymą: žvelgdama į praeitį turiu pripažinti, kad teks priimti ir šviesių, ir skaudžių akimirkų. Jų buvo praeityje, bus ir ateityje. Apie šviesų periodą kalbama mažiau – jis priimamas kaip savaime suprantamas, nereikalaująs pastangų. O skausmingas dienas išgyventi turiu nesislapstydama, nesiderėdama – ori laikysena sunkiu metu parodo, kokių galimybių žmogus turi. Tuomet atsiveria galimybė pažvelgti gilyn už įprasto žmogiškumo ribų – į Dievo paskatinimą Juo pasitikėti.

Siektinu, svarbiu žemėje tikslu užsibrėžiu – Dievu pasitikėti besąlygiškai. Nes manyje glūdi baimė – ar visada pasitikėsiu, kad ir kas įvyktų, ar pasitikėsiu iki galo, kad likčiau su Juo, kad tik neišduočiau taip sunkiai surinkto savo gerumo. Pasitikėjimas toks trapus…

Išgyventi metai suteikia drąsos pripažinti, kad bus spalvų, kurios skaudins ir akį, ir širdį, ir bus posūkių, kurių nedvejodama norėčiau atsisakyti. Jei būtų leista keisti gyvenimą, pasitikėdama Dievu, gerbdama Jo dovaną – mano gyvenimą – jo nekeisčiau, nes tuo atveju paneigčiau savastį. Mano gyvenimas, – ištariu ir matau, kiek valios, proto, jausmo pastangų įdėta per visą praėjusį laiką kuriant savo asmenybę vis kintančiame gyvenime. Esu kūrinys kūrinyje, nes iš aplinkybių, situacijų, susitikimų, sukrėtimų tapau tokia, kokia dabar esu. Išlikau iki dabar. Pasitikint Dievu įmanoma pasiekti neįtikėtinų asmenybės brandumo pergalių. Pasaulis nustebęs, regėdamas, kaip iš menkumo gimsta žmogus, kaip jis yra nuolatos su Dievo pagalba kuriamas. Jei sutinku būti Jo kuriama, jei laukiu Jo prisilietimo, jei pasitikiu Jo globa – netikėtumų galiu laukti ramiai.

Esu drąsi pasitikti įvykius tiek, kiek pasitikiu Dievu. Juk gyvenimas yra žavus savo nenuspėjama kaita – jis intriguoja savo dar neatskleistomis paslaptimis. Nuolatinė intriga puošia gyvenimą nenuilstančiu gyvumu, įvairove, ir jokia fantazija nenupiešia netikėtų posūkių, kurie laiko mus visą laiką budrius. Nenuspėjama ateitis padaro gyvenimą įdomų laukti – nesibaigiantis nuotykis ir masina mane, ir ugdo, ir neleidžia užmigti nuobodulyje. Dievas kuria mano gyvenimą, atsiųsdamas mums jį kaip savo kūrinį, o Jo tobulame kūrinyje galiu tobulinti save, prisitaikydama vis prie naujų netikėtumų. Tie netikėtumai mane atveria, ir aš susipažįstu su savimi vis nauja ir nauja. Žavi yra ateitis savo nežinia – prabudina, atrodytų, neįmanomas galimybes gyventi visavertišką gyvenimą. Tai kuriu save ir laimėdama, ir klysdama.

Tikiu, kad leista ištaisyti klaidas. Duota tam laiko. Viliuosi priešakyje esant ateitį, globojamą Dievo. Ateitį, kurios netikėtumus atpažinsiu, priimsiu, išgyvensiu – išgyvensiu, kaip išgyvenau praeityje, kaip kiti išgyveno. Pažinsiu, išgyvensiu iš ateities atėjusią dabartį. Veiksmas jau bus įvykęs ir nuėjęs praeitin. Tik kartais liks nepagauta to įvykusio praeities veiksmo prasmė. Ne visa prasmė yra išskaitoma. Palieku tai amžinybei. Manau, ten nebėra klausimų, vien aiškumas. Gal tik viena liks neaišku: kodėl nepasitikėjau Dievu gyvendama žemėje? Kodėl atsisakiau savo noru tokių plačių galimybių? Ar netikėjau, ar per mažai tikėjau, ar Jo nepažinojau? Kodėl nesistengiau Jo pažinti? Dėl išdidumo. Dėl išdidumo vyliausi tik savimi – tik tokia mano viltis nekvietė manęs išsilaisvinti – tapau savo pačios verge, riboto mąstymo ir kartu ribotos meilės. Taip, manau, aimanuosiu amžinybėje dėl savo trumparegiškumo, nepasiekusi man skirtų aukštumų. Dabar tikiu, jog neskirti Dievui siekimai taip sumenkintų mano asmenybę, kad neatpažinčiau savo veido. Dievo man dovanoto veido neišsaugočiau. O jį man buvo skirta tobulinti po nuopuolio, kad sugrįžčiau pirminiu grožiu, kurį esu užmiršusi. Esu žemėje tam, kad kantriai rinkčiau visas savo atvaizdo daleles ir sugrįžčiau į Dangų nešina savo pastangų vaisiais. Ar svarbu, kas manęs laukia ateinančią valandą? Svarbu, kad tą ateinančią valandą surasčiau tą užmirštą širdies virpesį, kurį pamiršau, besivydama pasaulio rūko pavidalus.

Dabar klausiu, klausiu nedrąsiai: kokia ateitis to žmogaus, kuris netiki amžinybe?

Kaip netikintysis nesupranta, kaip galiu tikėti ir pasitikėti Dievu, taip aš nesuprantu, kaip galima netikėti. Nejau Dievas jo niekada nepakalbino. Jis kalbina visus –neįmanoma net manyti, kad yra tokių išskirtinai Dievo pamirštų asmenų. Vėl pasikartosiu – dėl išdidumo ir pasitikėjimo tik savimi netikima Dievu. Net nebandoma Jo pažinti. Lyg mąstytų – savo siauroje erdvėje: džiaugiuosi savimi ir panašiais į mane ir nieko pamatyti daugiau nesitikiu. Ir pabrėžtų – nieko daugiau aplinkui nėra ir aš neužsimerkęs. Nors apie gyvenimą atsimerkus ir užsimerkus galima diskutuoti be galo. Netikinčiajam – viskas tik jo paties rankose, todėl tiek daug blaškymosi ir tiek daug tikslų, siekių, norų užsitikrinti ateitį, jai daryti įtaką, palenkti savo valiai. Taip bandydamas iš anksto paversti ateitį žinoma dabartimi, žmogus bando pralenkti akimirką, užbėgti už akių nuosaikiam vyksmui ir valdyti situaciją, dar neįgijusią pavidalo. Nori pajusti akimirkos skonį, tačiau, nespėjęs paliesti tik atsiritančios bangos, iriasi vis gilyn į jūrą, prie paskutinės, vis paskutinės bangos. Ateitis neišsemiama, juolab jos neapibrėši dabarties laiku. Taip besiekiant paskutinės bangos pirmoji sudūžta, net nepaliesdama žmogaus gyvenimo, skaudžiai atsiliepdama neatlikta tos dienos pareiga, nepasidžiaugtu džiaugsmu. Ar tik tiek sugebama: vytis tai, kas gal iš viso neįvyks.

Ar geriausiai sugebėsime nuspręsti pasitikėdami tik savimi? Mes neaprėpiame dar neįvykusios visumos – to nesugebame, mums tai neduota. Neduota, bet vis lydi stiprus noras permatyti ateitį. Be Dievo pagalbos mes net savęs permatyti negalime. Ir ką veiktume permatę savo ateitį – greičiausiai pakeistume ją taip, kaip mums naudinga. Tai visa, ką negerbiantis Dievo žmogus gali sugalvoti. Jeigu būtų leista pakeisti ateitį, žmogus siektų tik ribotos ir abejotinos naudos – be Dievo net nežinome, kas mums iš tikrųjų naudinga. Mes tiesiog per mažai norime. Dievas visada siūlo daugiau, neįmanomai daugiau. Nujaučiame, jog Dievas siūlo per daug, ir mus apima baimė, kad to nepakelsime. Nesame subrendę priimti visa, ką galėtų duoti Dievas – neištvertume begalybės. Todėl skubiai atsisakome visko. Gal kad nereiktų dėkoti? Pagarbinti? Pasikalbėti malda? Savo valia pajėgiu priimti begalybės prakalbėjimą į mus. Pasitikėdama Dievu žinau, kad Jo begalybėje nėra jokio atsitiktinumo.

Aš esu, nes esu mylima. Meilei nėra atsitiktinumo, ji kaip stebuklas, dovana, ir tą dovaną – save- galiu suvokti.

Esu mylima ir globojama. Juk mano gyvenimas kupinas dieviškųjų staigmenų, kurios moko subtilumo ir įvairiausių kalbų, kuriomis skaitau pasaulio atradimų žemėlapį. Esu palydima prie kiekvieno man skirto išgyventi jausmo, esu nuosaikiai supažindinta su tuo, kas paliečia mano ranką, kad vesčiausi kartu iš didžiojo, neaprėpiamo pasaulio į savąjį. Vesčiausi tada, kai ateina tam skirtas laikas.