Richardas Johnas Neuhausas. Tikrasis pamaldumas Mergelei Marijai

Egzistuoja pagrindiniai skirtumai tarp protestantų ir katalikų požiūrio į pamaldumą Mergelei Marijai, tarp jų atsakas į tai, ką ir vieni, ir kiti sutiktų esant išsišokimais ir užgauliojimais. Į šiuos klausimus yra atkreiptas dėmesys aštuonių tomų leidinyje apie liuteronų ir Romos katalikų dialogą „Vienas tarpininkas, šventieji ir Mergelė Marija“.

Tai, kas čia pasakyta apie liuteronus, manau, yra tiesa beveik apie visus protestantus. Katalikai šiame dialoge rašė: „Beveik po penkių amžių gyvenimo atskirai liuteronai ir katalikai skirtingai įgyvendina Evangeliją. Vienas iš pamatinių teologinių ir liturginių katalikiškos tradicijos įsitikinimų yra toks – Jėzus Kristus niekada nėra vienas. Jį visada supa įvairiausių jo draugų, tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų, bendrija. Viena iš svarbiausių katalikiškų patirčių yra ta, kad, pripažinus šiuos draugus ir besikreipiant į juos teisingai sutvarkytame tikėjime, šie Jėzaus draugai stiprina vienybės [su juo] pojūtį. Šventieji mums parodo, kaip Dievo malonė gali veikti gyvenime; jie duoda mums šviesių šventumo pavyzdžių; jie meldžiasi už mus. Bendravimas su šventaisiais Kristaus dvasia paremia mūsų tikėjimą. Tai dalis to, ką reiškia būti kataliku, susietu su milijonais įvairių pasaulio šalių žmonių net tik erdvėje, bet ir laike. Tie, kurie tikėdami jau nugyveno savo gyvenimus, tebėra gyvi Kristaus kūno nariai ir kažkokiu neįsivaizduojamu būdu mes visi esame susieti [per Kristų]. Esant teisingai sutvarkytam tikėjimui ir liturginis, ir asmeninis visų šventųjų ar vieno šventojo arba Švč. Mergelės Marijos garbinimas padeda nenukrypti nuo Evangelijos kelio“.

 Žinoma, viskas priklauso nuo „teisingai sutvarkyto tikėjimo“. Alternatyva teisingai sutvarkytam tikėjimui yra netvarkingas tikėjimas. Išsišokimai ir užgauliojimai pamaldumo Mergelei Marijai tema patenka į netvarkingo tikėjimo kategoriją.

Jei artėji prie Jėzaus, artėji ir prie Mergelės Marijos; jei artėji prie Mergelės Marijos, artėji prie Jėzaus. Šis principas užfiksuoja teisingai sutvarkytą tikėjimą ir teisingai sutvarkytą pamaldumą. Viskas, kas supriešina Jėzų su Mergele Marija ar vaizduoja pamaldumus jiems kaip besivaržančius, yra netvarkinga. Mergelės Marijos vaidmens visumą apima jos ištartas sakinys per vestuves Kanoje: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Tai paskutiniai Mergelės Marijos žodžiai Naujajame Testamente ir paskutiniai jos žodžiai apskritai.

Lygiai taip pat rimtai katalikai priima Jėzaus žodžius nuo kryžiaus: „Moterie, štai tavo sūnus“. O Jonui jis pasakė: „Štai tavo motina“. Mokinys Jonas yra viso Kristaus Kūno, Bažnyčios, sinekdocha. Marija ne tik turi elgtis su Jonu kaip su savo sūnumi, o Jonas su Marija – kaip su savo motina; jie yra motina ir sūnus – kaip ir visi, kurie yra Kristaus broliai ir seserys ir kurie todėl pripažįsta jo motiną savo motina. Tai yra teisingai išreikšto pamaldumo Mergelei Marijai širdis.

Jonas Paulius II energingai kvietė „populiaraus pamaldumo evangelizacijai“. Ir, žinoma, ši tema smarkiai pabrėžta „Katalikų Bažnyčios katekizme“. Jonas Paulius II sakė, kad pamaldumas Mergelei Marijai ir kitiems šventiesiems, kaip tai išreiškia globėjų šventės, piligriminės kelionės ir kitos pamaldumo formos, „neturi nusileisti iki paprasčiausio apsaugos, materialinės gerovės ar kūno sveikatos ieškojimo. Šventieji verčiau turi būti vaizduojami tikintiesiems kaip gyvenimo sekant Kristų pavyzdžiai – patikimas kelias, vedantis prie jo“.

Katekizme apibrėžti nedviprasmiški kriterijai teisingai ir klaidingai sutvarkytam tikėjimui: „Tai, kuo katalikų tikėjimas tiki apie Mergelę Mariją, yra paremta tuo, ką ji tiki apie Kristų, ir tai, ko ji moko apie Mergelę Mariją, savo ruožtu nušviečia jos tikėjimą Kristumi“. Be šių teologinių kriterijų, liuteronų ir katalikų dialogas, apie kurį buvau užsiminęs, pateikia keturias „praktines gaires“, kurios turėtų būti taikomos pamaldumui Mergelei Marijai ir šventiesiems.

Pirmoji – kad toks pamaldumas turi būti „įkvėptas Šventojo Rašto“ ir aiškiai susietas su svarbiausiomis išganymo istorijos temomis (tai patvirtina Jono Pauliaus II prie Rožinio pridėtos Šviesos paslaptys).

Antra, jis turi būti priderintas prie eucharistinės liturgijos ir Bažnytinių metų laikotarpių.

Trečia, jis turi būti ekumeniškai jautrus, nepalikti jokios abejonės unikaliu Kristaus vaidmeniu išganyme.

Galiausiai jis turi būti atidus „kultūriniams papročiams“. Mūsų laikais tai reiškia jautrumą moters vaidmeniui. Marija neturi būti vaizduojama kaip „baikščiai paklusni ar atstumiančiai šventeiviška, bet kaip ta, kuri visiškai ir atsakingai išgirdo Dievo žodį bei gyveno pagal jį“.

Rūpinimasis krikščionių vienybe, taip pat misijų strategija, reikalauja, kad būtume labai atidūs ir drauge su raugėmis neišrautume kviečių. Dabar ir artimiausiais metais susidurdami su didėjančiais krikščionių judėjimo skirtingumais turėsime daug progų giliau apmąstyti tiesą, kad „nė vienas negali ištarti „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3).

Vis dėlto pasitaiko išsišokimų, užgauliojimų ir nukrypimų nuo tikėjimo struktūros, kurių turėtų būti ryžtingai imtasi su ganytojiška išmintimi. Pavyzdžiui, katalikų vyskupai ir kiti vadovai turėtų siekti patikslinti plačiai paplitusią idėją, kad Mergelė Marija ar kuris nors kitas šventasis turi ypatingą galią išmelsti Dievo ar Kristaus malonių. Kai kurie ekumeniškai dėmesingi katalikai yra pasiūlę maldos Mergelei Marijai idėją pakeisti kita – maldos su Mergele Marija idėja. Tai būtų didelis privalumas turint omenyje tai, kad Mergelė Marija yra „pirmoji iš mokinių“ ir „Bažnyčios simbolis“.

Gerbdami Mergelę Mariją ir šventuosius katalikai kviečia protestantus suteikti aiškesnę ir pilnesnę išraišką šventųjų koinonia, tarp kurių yra dabar gyvenantieji ir amžinybėn iškeliavusieji, bet gyvi Kristuje. Protestantai kviečia katalikus aiškiau pabrėžti išimtinį Kristaus tarpininkavimą religinėse praktikose įtraukiant Mergelę Mariją ir šventuosius. Bažnyčios atsakas akivaizdus, pavyzdžiui, Mergelės Marijos kaip Bažnyčios narės vaidmens pabrėžime Antrojo Vatikano susirinkimo konstitucijoje „Lumen Gentium“. Šiame dokumente matyti ryškus perėjimas nuo nepaprasto Mergelės Marijos kilnumo akcentavimo prie jos vaidmens kaip mokinės, iš tiesų pirmosios mokinės, išryškinimo. Ir šis atsakas, be kitų pastangų, matyti cituotuose popų, vyskupų konferencijų raštuose ir kituose autoritetingo mokymo dokumentuose.

Pamaldumas Mergelei Marijai, labiau nei kas nors kita, visuomet bus atviras išsišokimams ir užgauliojimams. Gyvasis Kristaus kūnas, Bažnyčia, nėra teologinė akademija. Bažnyčia, būdama autoritetinga, yra atsakinga už svarbiausio oficialaus mokymo, kurį būtų galima pavadinti doctrina publica, grynumo išlaikymą.

Bet ji negali ir neturi siekti kontroliuoti begalybės būdų, kuriais krikščionys susitinka su gyvuoju Dievo Žodžiu ir jį išreiškia. Ši tikrovė nėra būdinga tik Katalikų Bažnyčiai. Pavyzdžiui, yra atlikta gausių tyrimų, rodančių, kad, dideliam dvasininkų ir teologų nustebimui, daugelis bendruomenių, pabrėžiančių sola gratia ir sola fide, narių sutinka su tokiu teiginiu, kaip: „Aš pateksiu į Rojų, jei stengsiuosi gražiai gyventi“.

Pripažindami, kad kontrolė yra ne tik neįmanoma, bet ir nepageidaujama, Bažnyčios lyderiai atlieka savo pareigą sekdami šv. Pauliaus patarimu „skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4, 2).

Čia būtų galima pridurti, kad skiriasi eklezinis katalikų ir protestantų jautrumas, ypač išsiskiria protestantų „tikinčiojo bažnyčios“ tradicija. Katalikai Bažnyčią supranta kaip „šventąją Motiną Bažnyčią“. Kaip gera motina ji bando visus išlaikyti vienoje šeimoje. Ji pakanti ir labai kantri su tais, kurie dėl savo silpnumo, ekscentriškumo ir charizmatinio entuziazmo kartais nukrypsta nuo šeimos taisyklių, įskaitant ir jos dogmas. Taip pat tvirtai, įtikinamai ir kiek įmanoma veiksmingiau ji kartoja taisykles; bara, draudžia, ragina, bet žino, kad negali kontroliuoti daugiau nei milijardo įvairiausių rasių ir skirtingos kultūrinės aplinkos užaugintų vaikų atsako į Evangeliją, įskaitant jų pamaldumą Mergelei Marijai ir šventiesiems.  

Pagal „The First Things“ parengė Dalia Zaleskienė 

Bernardinai.lt