2008 01 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

„Bonjour, monsieur“. Juozo Miltinio gyvenimo ir kūrybos kondensatas

Manau, kad praėjusį rudenį pažymėtam Juozo Miltinio 100-mečiui skirtas filmas „Bonjour, monsieur“ yra viena panevėžiečio kino kūrėjo, savotiško miesto archyvaro ir puikaus dokumentalisto Jono Čergelio kūrybos viršūnių.

Imponuoja šio filmo kūrimo principai: jokios nuvalkiotos ideologijos ir politikavimo, jokių pasakotojų ir subjektyvių prisiminimų, kuriais dalijantis paprastai, kitąsyk net nevalingai, pabrėžiama ne kūrinio herojaus, o pasakotojo asmenybė ir nuopelnai.

Nepaprastai kruopščiai atrinkta medžiaga (tarkim, dėl kelių frazių išklausant apie 250 valandų repeticijų įrašų), unikalios nuotraukos ir dar niekur nerodyti kino kadrai, vien spektakliuose skambėjusi muzika ir didžiojo režisieriaus kūrybos principus bei jo aktorių ugdymo sistemą charakterizuojančios ištraukos iš tų spektaklių puikiai tarnauja dinamiškai kontrastų principu sudėliotai vaizdų ir teksto visumai. Kitaip apie tokią kontrastingą, velnių priėdusią, prieštaringą asmenybę, kaip Juozas Miltinis, ir nepapasakosi.

Atskirai reikėtų pakalbėti apie filmo dvasią ir istorinį foną. Šalies, miesto, unikalaus Panevėžio teatro istorija – gerai žinomas, net nuvalkiotas dalykas. Bet nereikia pamiršti, kad tos istorijos liudininkų ir gerbėjų mažėja, juos keičia nieko apie praeitį nežinančių žmonių karta. Ir nuo to, kaip jiems apie tą praeitį pasakosime, priklausys, ar jie ją supras, vertins ir norės tęsti.

Filme kiek prikišamai ir deklaratyviai parodytas tik Sąjūdžio kulminacijos Panevėžyje momentas, Trispalvės pakėlimas virš dramos teatro. Bet šitai miesto garbės pilietis Juozas Miltinis daro, skambant „Devynbėdžių“ muzikiniam takeliui. Tegyvuoja kontrastai, Ezopo kalba ir teatrališkumas!

Dar viena detalė: pusiau šėtonas, pusiau žmogus, aršus bet kokio buitiškumo ir silpnybių bei silpnumo priešas kurį laiką švelniai niūniuoja kažkokią melodiją… Būta šilumos, būta intymumo, būta dabar jau tik nuspėjamų silpnybių ir kaltės… Ir gerai… Istorijai tai irgi suteikia gyvybingumo ir natūralaus tęstinumo.

„Jie liks gyvais šaltiniais“, – apie savo aktorius kalbėjo Juozas Miltinis. Neabejotina, kad šelmiškai šypsodamasis, ir pats sau tyliai linkėjo to paties. Mums tereikia pasistengti, kad tie nuostabūs šaltiniai neužaktų. Jono Čergelio filmas „Bonjour, monsieur“ – toks ir apie tai.

Liuda Jonušienė