Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 09 04

Enzo Bianchi

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Nemoku mylėti, tad valgau

Autorius – ekumeninio Bose vienuolyno įkūrėjas ir prioras.  

Nūdienos medicininis ir dvasinis žmogaus pažinimas turėtų mums suteikti galimybę sąmoningiau ir veiksmingiau reaguoti į tas „dvasios ligas“, kurios nuo pirmųjų krikščionybės amžių vadinamos „svarbiausiomis ydomis“. Vis dėlto, bandant išsiaiškinti, kokią žinią slepia klasikinis aštuonių aistrų sąrašas, pasirodo, kad jis tebėra nepaprastai aktualus ir pamokomas. Šios žmogų kamuojančios „mintys“ rodo jo nesveiką santykį su svarbiausiais savo žmogiškojo ir dvasinio gyvenimo matmenimis: rajumas arba persivalgymas ir persigėrimas iškreipia santykį su maistu; gašlumas – santykį su kūnu ir seksualumu; gobšumas – santykį su daiktais; rūstumas – santykį su kitais žmonėmis; liūdnumas ir tingumas iškreipia santykį su laiku ir erdve; tuščiagarbiškumas – santykį su veikla; ir galiausiai puikybė paliečia santykį su Dievu. Būtent dėl nesveiko santykio su išoriniu pasauliu skirtingose egzistencijos srityse, rizikuojama ne kuo kitu, o visa žmogaus esybe.

Kodėl aistra, graikiškai vadinta gastrimarghia, t. y. „pilvo pamišimu“, o Vakarų tradicijoje žinoma kaip rajumas, yra ydų sąrašo pradžioje? Biblijos pasakojimas apie Adomą ir Ievą tik patvirtina tai, ką ir taip žinome iš savo patirties: kiekviena žmogaus yda yra neatskiriama nuo svarbiausiojo pamatinio poreikio – maitinimosi. Reikia valgyti, kad gyventum. Tačiau apsirijimas nereiškia nei natūralaus maitinimosi poreikio patenkinimo, nei to malonumo, kurį patiriame valgydami ar ragaudami skanų maistą. Apsirijimas – tai saiko neturėjimas, tai „besaikis maisto troškimas“, kuris ilgainiui išsivysto į smaližavimą, t. y. per didelį maisto kokybės vaikymąsi; ir į ėdrumą, t. y. nesugebėjimą valgyti nustatytu laiku ir būdu. Žinoma, valgymas yra būtina funkcija, tačiau jis visuomet rizikuoja būti redukuotas į neįsisąmonintą ir neapgalvotą gyvuliškumą.

Nors šiandien ir neteikiame daug reikšmės rajumui, tačiau negalime paneigti ir to, kad jis daro didžiulę žalą mūsų sveikatai. Tai paradoksalu, bet tikra: esame labiau linkę priimti tuos nepatogumus, kurie kyla iš piktnaudžiavimo maistu, o ne tuos, su kuriais susidurtume, jei maistą vartotume taip, kaip pridera, t. y. nuosaikiai ribodami valgį ir išlaikydami blaivumą – tai leistų užmegzti sveiką santykį su savo kūnu. Kaipgi nepastebėsi, kad mūsų visuomenėje neigiamai žiūrima į šias „dvasines kovas“, o tuo pačiu metu dėl dietinių ir estetinių paskatų ima plisti tos pačios susilaikymo nuo maisto praktikos, jau nuo seno žinomos iš krikščionių tradicijos, t. y. pratimai, pasninkai, dietos. Mūsų „vartotojiškos visuomenės“ kultūriniame kontekste, kur maisto niekad netrūksta, į apsirijimą galime žiūrėti kaip vartojimo ydą. Maistas ryjamas kaip degalai, kad galėtų veikti mūsų mašina-kūnas, o ši maitinimosi patologija banaliai pateisinama laiko stoka ir būtinybe gaminti. Tad neatsitiktinai šis santykių su maistu sulaukėjimas pasireiškia ir valgio gaminimo bei vartojimo srityse. Nebeliko kone ritualinių maisto ruošimo matmenų, t. y. rūpinimosi visu jo pakeitimo procesu, nuo žalių produktų iki išvirto ar iškepto patiekalo. Sėdėjimas prie vieno stalo taip pat tampa retenybe. Dabar stengiamasi kuo mažiau laiko praleisti virtuvėje, valgoma greitai, stovint, rankomis, priešais televizoriaus ekraną… Visi šie dalykai vyksta netgi suvokus, kaip rajumas mus apsunkina tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: padauginę maisto apkvaištame, mus sukausto vangumas, atimantis nuovoką ir blaivumą. Lygiai taip pat galime pajusti, kad savęs nebekontroliuojame, kad esame dirglūs, nebegalime pažaboti liežuvio, gestų, pamirštame, jog esame tarp žmonių…

Šitaip galime geriau suvokti, kodėl Bažnyčios tėvai rajumą vadino „visų aistrų vartais“ – tai vartai, atsiveriantys būtent toje vietoje, kuri yra mūsų santykio su maistu pasireiškimas, t. y. prie stalo. Vieta, skirta dalints, bendrauti, parodyti meilę, šiandien dėl persivalgymo ir persigėrimo tampa kivirčų, smurto ir pykčio išliejimo židiniu.

Puikiai žinome ir tai, kad valgymo veiksmas susijęs ne vien su fiziniu maitinimusi, bet taip pat priklauso troškimo sričiai ir pasižymi kai kuriomis ypač svarbiomis emocinėmis ir simbolinėmis konotacijomis: valgymas yra pirmapradis veiksmas ir pirmasis pasaulio atpažinimas; žmogaus kultūrinės veiklos pratęsimas; galimybė pasakyti, kad myli ir priimti meilę. Tai liudija pirmapradė naujagimio patirtis. Naujagimis užmezga ryšį su išoriniu pasauliu žįsdamas pieną, t. y. maitindamasis iš savo motinos. Jis ieško motinos krūties galingo ir beveik nepasotinamo troškimo vedamas, neatskirdamas gimdos nuo motinos asmens. Naujagimis tarsi norėtų praryti savo gimdytoją, turėti ją visą sau – tą, kuri yra kiekvieno jo troškimo ir poreikio šaltinis ir patenkinimas. Šiandien mes taip pat žinome, kad jei vaikas susiduria su traumuojančiomis patirtimis savo santykyje su motina, o ypač žindymo ir  nujunkymo laikotarpiais, iškyla rizika, kad tai lems infantilų elgesį ateityje.

Taigi būtent šios oralinės frustracijos, kurios palieka ženklą žmogaus pasąmonės gelmėje, gali sukelti nepasotinamą alkį arba lygiai taip pat nepasotinamą susilaikymą nuo maisto. Iš tiesų vaistų nuo savo negalavimo žmogus ieško santykyje su maistu. Pasekmės dažnai būna pragaištingos. Neužgesinamus oralinius impulsus imama tenkinti arba ryjant didžiulius maisto ar gėrimų kiekius, arba, priešingai, atsisakant būtino maitinimosi. Taip atveriamas kelias bulimijai ir anoreksijai. Tad rajumas visų pirma reiškia ne dvasinį negalavimą, bet kraštutinį troškimo išsigimimą, kuris gali pasireikšti psichoze arba neuroze. Kas  yra bulimija ir anoreksija, jei ne emocinių sutrikimų, veikiančių ir žmogaus maitinimąsi, ženklai?

Šitaip maistas užima meilės vietą, o santykis su juo tampa priemone kentėjimui paslėpti. Meilė yra nepasiekiama, o maistas – čia pat… Apsirijimas sukeičia vietomis priemonę ir tikslą: maistas nebetraktuojamas kaip gyvenimo, dalijimosi ir šventimo įrankis, bet tampa tikslu! Štai kodėl žmogaus dvasiniam augimui yra būtina ugdyti gebėjimą valdyti savo troškimus, pradedant nuo svarbiausiojo, t. y. maisto troškimo. Čia apsisprendžiama dėl laisvės, čia ypatingu būdu suprantame, kuo gyvename.

Iš italų kalbos išvertė Elena Šiaudvytienė

„La Stampa“, 2007-11-25

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.