Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 02 14

Peter Kreeft

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Meilė

Dievo žodis besąlygiškai, be jokių „jeigu“ ar „bet“, tiesiai kaip smūgis į paširdžius, mums sako, kad meilė yra didžiausias iš esamų dalykų (1 Kor 13:13). Šventasis Raštas niekada Dievo nevadina teisingumu, grožiu ar teisumu, nors jis ir yra teisingas, gražus ir teisus. Bet – „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8). Meilė yra Dievo esmė, jo visa būtis. Viskas jame yra meilė. Net jo teisingumas yra meilė. Šv. Paulius sutapatina „Dievo teisingumą“ laiške Romiečiams 1:17 su pačiu neteisingiausiu visoje istorijoje įvykiu – dievažudyste, nukryžiavimu, nes tai buvo didžiausias Dievo meilės veiksmas. Tačiau nėra kito žodžio mūsų visuomenėje, kurio reikšmę taip iškraipytume, kaip žodžio meilė. Viena naudingiausių knygų, kurią galime perskaityti, yra C.S. Lewiso nepretenzingas mažas šedevras „Keturios Meilės“. Tenai jis aiškiai atskiria agape, meilę, kurią rodė ir mokė Kristus, nuo storge (natūralaus prisirišimo arba patikimo), nuo eros (seksualinio geismo), ir nuo philia (draugystės). Būtent agape yra didžiausias ir nuostabiausias dalykas pasaulyje.

Anglų kalboje yra senas žodis, reiškiantis agapecharity (geraširdiškumas, dosnumas, dažniausiai verčiamas kaip meilė – vert. past.). Deja, daugumai žmonių šiandien šis žodis reiškia paprasčiausiai išmaldą vargšui ar labdarą Labdaros fondui. O žodis love (meilė) nereiškia nei to, nei ano. Daugumai žmonių jis reiškia seksualinę meilę (eros) arba švelnius jausmus (storge), arba kažkokią neaiškią abstrakčią meilę. Todėl turbūt bus geriausiai, jeigu toliau vartosiu graikišką žodį agape – net jei rizikuoju, jog tai  nuskambės snobiškai ar moksliškai, – kad nesupainiotume šio svarbiausio dalyko pasaulyje su kažkuo kitu, ir taip visko nepražiopsotume, nes mūsų visuomenėje yra nežmoniškai iškreipta meilės (agape) reikšmė.

Pirmas ir dažniausiai pasitaikantis neteisingas agapės supratimas yra sumaišyti ją su jausmais. Mūsų jausmai yra vertingi, tačiau agapė yra vertingesnė. Jausmai mums kyla pasyviu būdu, jie nuo mūsų nepriklauso; tuo tarpu agapė – aktyviu, ji priklauso nuo mūsų laisvo pasirinkimo. Mes neatsakome už savo jausmus – negalime kontroliuoti, kaip jaučiamės, tačiau esame atsakingi už agapę ar jos nebuvimą mumyse – amžinai atsakingi, nes agapė kyla iš mūsų pačių,  tuo tarpu jausmai kyla dėl tam tikrų aplinkybių, oro ar savijautos. Susižavėjimas atpučiamas su pavasario vėjeliu; tikra meilė kyla iš mūsų sielos centro, kurį Šventasis Raštas vadina širdimi (dar vienas žodis, kurį mes susentimentalinome ir sumenkinome iki jausmų). Patikimas yra jausmas. Tačiau meilė (agapė) yra daugiau nei stiprus patikimas. Tiktai kvailys įsakytų jaustis tam tikru būdu. Dievas įsako mums mylėti, ir Dievas nėra kvailys.

Jėzus skirtingiems žmonėms jautė skirtingus jausmus. Tačiau visus juos mylėjo – visus po lygiai ir absoliučiai. Bet kaip mes galime mylėti kažką, ko nemėgstame? Palaukit – betgi mes nuolat taip darome sau patiems. Juk ne visada jaučiame malonius, palankius jausmus patys sau; kartais jaučiamės kvaili, neįdomūs, kaip asilai, arba kažkokie keisti. Tačiau visada save mylime: nuolat ieškome sau gero. Iš tiesų, mes nemėgstame savęs, keikiame save, tačiau būtent dėl to, kad save mylime, kad mums rūpi mūsų gerovė – mes neapsikenčiame su blogiu, esančiu mumyse. 

Mes įsimylime, „įpuolame“ į meilę, tačiau „neįpuolame“ į agapę [angl. we fall in love but we do not fall in agape]. Agapėje mes augame. Dievas yra agapė, o agapė nėra jausmas. Taigi, Dievas nėra jausmas. Tai Jo ar agapės nepadaro šaltų ir abstrakčių. Priešingai: Dievas yra pati meilė, o jausmai yra tik tos meilės lašeliai, susigėrę pasyvumo terpėje. Dievas negali įsimylėti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vanduo negali sušlapti: nes jis yra šlapias. Pati meilė negali sugerti į save meilės kaip pasyvumo, o tik atiduoti, išskleisti ją kaip aktyvumą. Dievas yra veikianti meilė, o ne meilė svajonėse. Jausmai yra kaip svajonės: lengvi, pasyvūs, spontaniški. Agapė yra kieta ir brangi kaip deimantas.

Tai mus atveda prie antro, susijusio su pirmu, klaidingo supratimo. Agapės objektas visada yra konkretus asmuo, o ne abstrakcija, pavadinta žmonija. Meilė žmonijai yra lengva, nes žmonija niekada nekelia apsunkinančių reikalavimų. Žmonijos niekada nesutinkame prie savo durų slenksčio, dvokiančios ir prašančios išmaldos. Jėzus mums įsako mylėti ne žmoniją, bet savo artimą, visus artimus, konkrečius asmenis, kuriuos sutinkame, kaip kad jis pats darė. Jis numirė už mane ir tave, ne už žmoniją. Kryžiuje įspausti mūsų vardai, o ne vardas „žmonija“. Jėzus, vadindamas save Geruoju Ganytoju, „šaukia savąsias avis vardais“ (Jn 10:3). Evangelija mus pasiekia ne kseroksu padauginto laikraščio pavidalu, bet ranka užrašytame asmeniškai tau skirtame voke, kaip Dievo meilės laiškas tau vienam. Vienas šventasis sakė, kad Jėzus būtų viską padaręs, ką padarė, ir viską iškentėjęs, ką iškentėjo dėl vieno tavęs – net jei tu būtum buvęs vienintelis nusidėjėlis šioje žemėje. Maža to, jis tai ir padarė! Nėra jokių „jei“, tai faktas. Jo mylinčios akys nuo kryžiaus žiūrėjo į tave. Visos penkios jo žaizdos bylojo tavo vardą.

Trečias susijęs klaidingas supratimas apie meilę yra jos supainiojimas su geranoriškumu, maloningumu (angl. kindness), kuris yra tik vienas jos bruožų. Maloningumas yra troškimas palengvinti kito kančią. Meilė yra gėrio kitam troškimas. Tėvas gali pliaukštelėti savo vaikui iš meilės. O Dievas yra tėvas.

Skausmingai akivaizdu, kad Dievas nėra tik maloningumas, nes jis nepašalina viso skausmo, nors ir turi galią tai padaryti. Būtent šis faktas – kad Dievas, būdamas visagalis ir galintis vienu mirksniu stebuklingai sunaikinti visą pasaulio skausmą, sąmoningai pasirenka to nedaryti – yra dažniausiai sutinkamas netikinčiųjų argumentas prieš patį Dievą. Svarbiausias ateistinis argumentas kyla iš meilės supainiojimo su maloningumu.

Kuo labiau mylime kažkokį žmogų, tuo labiau mūsų meilė viršija maloningumą. Gyvūnams jaučiame tiktai šį meilumą, maloningumą, todėl sutinkame, kad jie būtų užmigdyti, kai labai kenčia, ir tokiu būdu išvaduoti iš jų didelės kančios. Amerikoje vis didėja spaudimas dėl eutanazijos legalizavimo (iki šiol tik Nacių Vokietija ir Olandija yra ją legalizavusios); šis blogis lygiai taip pat kyla iš meilės painiojimo su maloningumu. Esame maloningi nepažįstamiesiems, tačiau reiklūs tiems, kuriuos mylime. Jeigu nepažįstamasis prisipažintų, kad yra priklausomas nuo narkotikų, turbūt su juo pasikalbėtumėte mandagiai ir švelniai; tačiau jeigu jūsų sūnus ar dukra tai pasakytų, greičiausiai ant jų šauktumėte ir rėktumėte.

Seneliai yra maloningi; tėvai yra mylintys. Seneliai sako: „Bėgiok ir smagiai sau leisk laiką“; tėvai sako: „Nedaryk to ir ano“. Seneliai yra gailestingi, tėvai yra aistringi. Dievas niekada nesivadino mūsų seneliu, nors mes gal ir norėtumėme tokio, o ne nejaukiai arti esančio, reiklaus, asmeniško tėvo, kuris mus myli. Dažniausiai mūsų gyvenime girdimas posakis yra kaip tik vadinamoji senelio filosofija: „Geros dienos“. Daug kunigų šią filosofiją tiesiog pašventina, ja užbaigdami mišias, tačiau mišios turėtų būti Tėvo garbinimas, o ne senelio.

Ketvirtas klaidingas supratimas apie meilę yra supainiojimas „Dievas yra meilė“ su „meilė yra Dievas.“ Meilę garbindami vietoj Dievo, darome dvi mirtinas klaidas. Pirma, žodį „Dievas“ vartojame tik kaip kitą žodį vietoj „meilė“. Dėl to Dievas suprantamas kaip jėga ar energija, o ne asmuo. Antra, sudievinama ta meilė, kurią jau pažįstame, užuot atskleidę meilę, kurios dar nepažįstame. Kad tai suprastume, tarkime, kad „A yra B“ nėra tas pat, kas „A prilygsta B“. Jeigu A=B, tada B=A, tačiau jeigu A yra B, tai nereiškia, kad B yra A. „Lenta yra medis“ nereiškia, kad „medis yra lenta“. „Angelas yra dvasia“ nereiškia tą patį, ką reiškia „dvasia yra angelas“. Kai sakome „A yra B“, pradedame nuo subjekto A, kurį, darome prielaidą, klausytojas jau žino, ir tada pridedame naują predikatą. „Mama serga“ reiškia: „Tu gerai pažįsti mamą, leisk man apie ją pasakyti dar kažką, ko tu nežinai: ji serga“. Taigi, „Dievas yra meilė“ reiškia: „Leisk man apie Dievą, tokį, kokį tu jį pažįsti, pasakyti kai ką naujo: jis yra savo esme meilė; amžinai meilė“. Tačiau „Meilė yra Dievas“ reiškia: „Leisk man apie meilę, kokią tu ją pažįsti, žmogišką meilę, pasakyti: ji yra Dievas. Ji yra galutinė tikrovė. Nieko nebėra už jos. Nebeieškok nieko toliau nei Dievas“. Dar kitais žodžiais sakant, „Dievas yra meilė“ yra giliausias dalykas, kokį tik kada esame girdėję. Tačiau „meilė yra Dievas“ yra mirtina nesąmonė.

Penktasis klaidingas supratimas apie meilę yra mintis, kad galima įsimylėti pačią meilę. Ne, negalima, lygiai kaip negalima tikėti tikėjimu, viltis viltimi ar matyti patį matymą. Meilė yra veiksmas, jėga ar energija, tačiau asmuo yra daugiau nei tai. Tai, ką mes mylime agape, gali būti tiktai asmuo, tikriausias esantis dalykas, nes asmuo yra sukurtas pagal Dievo, kuris yra galutinė tikrovė, paveikslą; ir Dievo vardas yra „Aš Esu,“ vardas kaip asmens. Jeigu kažkas sakosi esąs įsimylėjęs meilę, jų meilė nėra agapė, bet tik jausmas. 

Šeštas klaidingas supratimas apie meilę mintis, kad „Dievas yra meilė“ nesusijęs su dogmatine teologija, ypač su Trejybės doktrina. Atrodytų, kad kiekvienas gali sutikti, jog „Dievas yra meilė“, tačiau Trejybė – tai paini dogma, skirta tik išrinktajam elitui, argi ne? Ne. Jeigu Dievas nėra Trejybė, Dievas nėra meilė. Nes meilei reikia trijų dalykų: mylinčiojo, mylimojo ir tarpusavio santykio. Jeigu Dievas būtų tik vienas asmuo, Jis galėtų būti mylintysis, tačiau ne pati meilė. Tėvas myli Sūnų ir Sūnus myli Tėvą, o Dvasia yra meilė, kylanti iš abiejų, iš amžinybės. Jeigu būtų ne taip, tuomet Dievui reikėtų mūsų, Jis būtų nepakankamas be mūsų, be kažko, ką galėtų mylėti. Tai reiškia, kad mūsų sukūrimas būtų ne nesavanaudiškas, bet grynai savanaudiškas Dievo veiksmas, iš Jo paties poreikio.

Meilė yra gėlės žiedas, o viltis – jos kotas. Išgelbėjimas yra visas augalas. Dievo malonė, Jo vidinis gyvenimas ateina į mus per tikėjimą, kaip vanduo per medžio šaknis. Ji kyla mumyse viltimi, kaip sula medžio kamienu. Ji sužydi mūsų šakose ir užmezga vaisių, kad kaimynai juos skintų.

Tikėjimas yra kaip inkaras. Štai kodėl jis turi išlikti konservatyvus, net įstrigti purve kaip inkaras. Tikėjimas turi būti ištikimas. Viltis yra kaip kompasas arba navigatorius. Ji mums nurodo kryptį, nustatydama ją pagal žvaigždes. Štai kodėl ji turi būti progresyvi, žvelgianti į priekį. Meilė yra kaip vėjo išlenktos burės. Ji – mūsų kelionės tikroji jėga. Štai kodėl ji turi būti laisva, atvira Dvasios vėjui, dosni.

Agapė yra visiškai nepajėgi apsiginti nuo tokio prieštaravimo, kaip Froido: „Bet ne visi žmonės yra verti meilės“. Taip, nėra verti. Meilė peržengia vertę, peržengia teisingumą, priežastinį samprotavimą. Priežastys visada nurodomos iš viršaus į apačią, tačiau nėra nieko virš meilės, nes Dievas yra meilė. Mano sūnus, būdamas šešerių, kartą manęs paklausė: „Tėveli, kodėl tu mane myli?“ Aš pradėjau vardyti klaidingus atsakymus, tokius, kokių, maniau, jis laukia: „Nes tu esi nuostabus vaikas. Tu esi geras, protingas ir stiprus“. Tada, matydamas jo nusivylimą, nusprendžiau būti atviras: „Ak, aš tiesiog myliu tave, nes esi mano vaikas“. Iš jo sulaukiau šypsenos, palengvėjimo ir apkabinimo: „Ačiū, tėti“. Kartą studentė paskaitos metu manęs paklausė: „Kodėl Dievas mus taip labai myli?“ Atsakiau, jog tai yra viena didžiausių mįslių, ir paprašiau paklausti manęs kitais metais, kad pažiūrėtų, ar aš ją įminiau. Lygiai po metų studentė vėl pasirodė. Ji buvo rimtai nusiteikusi. Ji tikrai norėjo atsakymo. Tada aš paaiškinau, kad šis vienas (mažiausiai) dalykas yra nepaaiškinamas.

Galiausiai lygiai tokia pati neįsivaizduojama paslaptis yra vidinis agapės paradoksas: kažkokiu būdu agapėje tu atiduodi patį save, ne tik savo laiką, darbą ar nuosavybę, ar net savo kūną. Tu įdedi save patį į savo rankas ir perduodi kitam. Ir kai padarai šį nesuvokiamą dalyką, atsitinka dar vienas nesuvokiamas dalykas: tu atrandi, kad prarandi save. Tu pradedi būti, kai save atiduodi. Atrandi, kad kažkokiu būdu tau buvo duotas naujas ir tikresnis ‚aš‘. Būdamas donoras, paslaptingai supranti esąs gavėjas pačios dovanos, kurią atidavei.

Maža to: nėra nieko, kas iš tikrųjų tau priklausytų. Sveikata, darbas, intelektas, nuosavybė – nėra taip, kaip atrodytų. Visa tai yra sėkmės įkaitai, duota skolon, nepatvaru. Tai supranti sutikęs Dievą. Dievą ne kaip sąvoką, bet veidas į veidą maldoje; tada supranti esąs niekas. Visi šventieji taip sako: žmogus esi niekas. Artėdamas prie Dievo vis aiškiau tai suvoki, vis labiau mažėji. Kai Dievą paniekini ir atstumi, jautiesi esąs galingas šūvis, patrankos sviedinys; kai Dievą pažįsti, žinai nesąs net šautuvo šratai. Tie, kurie Dievą atmeta, mano esantys svarbiausi. Tie, kurie priima populiarią Dievo sampratą, mano, kad yra „geri žmonės“. Tie, kurie tiktai proto lygmeniu yra susipažinę su ortodoksija, žino esą tikri, bet riboti kūriniai, sukurti pagal Dievo paveikslą, tačiau nuodėmės sužaloti. Tie, kurie iš tiesų pradeda melstis, atranda, kad yra dulkių krisleliai saulėje, palyginti su Dievu. Galiausiai šventieji sako esą niekas. Arba kitaip (šv. Pauliaus žodžiai), „didžiausi nusidėjėliai“. Nusidėjėliai mano esą šventieji, šventieji mano esantys nusidėjėliai.

Kas yra teisus? Kaip reiktų įvertinti šitokias įžvalgas? Nebent Dievas yra melų tėvas (didžiausia šventvagystė), tuomet šventieji teisūs. Nebent kuo arčiau Dievo link eini, tuo klaidingiau save suvoki, tuomet penkios išvardytos grupės (nuo niekintojų iki šventųjų) sudaro tam tikrą įžvalgų hierarchiją. Nieko nėra mūsų iš prigimties. Pats mūsų egzistavimas yra gryna dovana. Minutėlę pamąstykite apie faktą, kad buvote sukurti, padaryti iš nieko. Kai skulptorius marmuro gabalui suteikia subtilią formą, ta forma jam yra dovana, tačiau ne marmuro egzistavimas. Tai priklauso pačiam marmurui. Tačiau mes neturime nieko, kas mums patiems priklausytų, nes buvome sukurti iš nieko. Pati mūsų būtis yra Dievo dovana niekam, nes, prieš mus sukuriant, mūsų nebuvo. Nėra kito, kuris priimtų šią dovaną, bet tik pati dovana. Mes esame Dievo dovanos.

Taigi, šventieji yra teisūs. Jeigu aš esu niekas, tai aš nieko ir neturiu. Niekas man nepriklauso iš prigimties. Tačiau vienas dalykas priklauso man – laisvė apsispręsti atiduoti savąjį „aš“ meilėje. Tai yra dalykas, kurio net Dievas negali padaryti už mane. Tai yra mano laisvas sprendimas. Visa, ką aš sakau, kad yra mano, nėra mano. Tačiau visa, ką aš sakau esant tavo, yra mano. C. S. Lewisas, paklaustas, kurias iš daugybės jo bibliotekos knygų jis mano turėsiantis danguje, atsakė: „Tiktai tas, kurias daviau kitiems gyvendamas žemėje ir kurių niekada neatgavau“. Tai tiesa ir kalbant apie mus pačius. Čia kaip žaidžiant kamuoliuku: kai meti kitam, kamuoliukas sugrįžta ir tau; kai jį sulaikai, žaidimas baigiasi. 

Vertė Rūta Pociutė

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.