Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Markas Edwardsas. Turime bandyti gražiuoju susitarti su gamta

Praėjusią savaitę Lietuvoje svečiavosi vienas labiausiai pasaulyje publikuojamų britų fotografų Markas Edwardsas. Jis jau 40 metų  fotoaparatu fiksuoja gamtos ir žmogaus sąveiką, jo sukrečiančiose nuotraukose atsispindi aplinkos apsaugos problemos, žmonių skurdas, netinkamos gyvenimo sąlygos ir klimato kaitos pokyčiai Žemėje. Už nuopelnus aplinkosaugos srityje 1990 metais fotografui įteiktas Jungtinių Tautų „Global 500“ apdovanojimas.  Pastaraisiais metais M. Edwardsas keliauja po pasaulį ir pristatydamas projektą „Hard Rain“ („Smarki liūtis“) ragina žmones diskutuoti, kas yra bendra tarp klimato kaitos, aplinkos išsigimimo, pasaulinio skurdo ir kaip esamą situaciją galima pakeisti į gera.

M. Edwardso nuotraukų ciklas „Hard Rain“ – tai fotografijos, iliustruojančios kiekvieną žymaus roko atlikėjo Bobo Dylano dainos „A Hard Rain‘s A-Gonna Fall“ eilutę. Apkeliavęs daugiau kaip 150 pasaulio šalių, M. Edwardsas užfiksavo daugybę dokumentiškai tikslių ir dažnai šokiruojančių, žiaurių faktų apie žmogaus koliziją su gamta ir neapgalvotos veiklos padarinius.

Nuotraukų paroda „Hard Rain“ apkeliavo daugiau nei 30 pasaulio valstybių. Pernai rudenį ji buvo pristatyta ir Lietuvoje, Vilniaus botanikos sode bei Vilniaus universiteto Centrinių rūmų kiemelyje.

Didžios Britanijos ambasadoriaus Colino Robertso kvietimu antrą kartą lankydamasis Lietuvoje, fotografas projektą „Hard Rain“ pristatė Lietuvos politikos, žiniasklaidos, meno ir visuomenės veikėjams.

M. Edwardsas maloniai sutiko pasikalbėti apie patį projektą,  Žemei gresiančias klimato kaitos pasekmes ir žmogaus santykį su aplinka. Nors ir matęs pačių baisiausių dalykų iš labai arti, fotografas nepraranda optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo. „Mums nereikia daug, kad būtume laimingi,“ – sako jis.

Bob Dylan „A Hard Rain‘s A-Gonna Fall“

Papasakokite, kaip ir kodėl sumanėte projektą „Hard Rain“?

 

Projektas atsirado atsitiktinai. 1969 metais liepos 20 dieną aš pasiklydau Sacharos dykumoje ir mane tik per atsitiktinumą išgelbėjo vietinis Tuarego klajoklis. Jis parsivedė mane į archajišką stovyklą, pasisodino tarp gentainių, užkūrė ugnį, išvirė puodelį kavos ir įjungė kasetinį magnetofoną, kuris grojo Bobo Dylano dainą „A Hard Rain A-Gonna Fall“. Beje, tuo pačiu metu Buzzas Aldrinas ir Neilas Armstrongas smeigė JAV vėliavą į Mėnulio paviršių. Aš klausiausi šios išskirtinės dainos, kurią B. Dylanas parašė Kubos krizės laikotarpiu, kai dvi supervalstybės (JAV ir Sovietų Sąjunga) buvo atsidūrusios šalia modernaus pasaulio sunaikinimo slenksčio. Ta daina buvo atsakas į branduolinio karo pavojų. „Hard Rain A-Gonna Fall“ atspindėjo visas tuometinio pasaulio problemas, joje atsiskleidė B. Dylano išmintis ir nerimas dėl ateities. Atidžiai įsiklausius į tos dainos žodžius, galima pajusti, kad tai tikrai neįtikėtinas kūrybos šedevras.

Taigi, sėdėdamas toje siurrealistiškoje aplinkoje viduryje dykumos, ten kur susiliejo modernus ir priešistorinis pasauliai, sugalvojau kiekvieną dainos eilutę iliustruoti nuotraukomis. Visus tuos keturiasdešimt metų aš vieną po kitos lipdžiau nuotraukas prie B. Dylano dainos žodžių. Ilgą laiką fotografuodamas pasaulį aš supratau, kad fiksuoju problemas, kurios kaip tik ir apibūdina šį amžių: gyvenamosios vietos praradimą, skurdą, žmogaus veiklos padarinius gamtai ir visų šių problemų sumą – klimato kaitą.

 

Taigi užtrukote net 40 metų?

Tą kartą prie laužo aš tikrai negalvojau, kad viskas pavirs tokiu rimtu projektu. Pradėjau tai kaip individualų vieno fotografo projektą ir negalvojau apie parodą ar knygą. Bet kai dainos eilutės buvo iliustruotos, draugai paskatino mane nusiųsti darbą B. Dylanui, gauti leidimą naudoti jo dainos žodžius projektui. Netikėtai greitai gavau teigiamą atsakymą. Taigi 2005-aisiais pradėjau projekto pristatymą. Bet pati jo pradžia – dar 1969 metais.

Kaip Jūsų paroda atsidūrė čia, Lietuvoje?

Aš susisiekiau su maždaug 80 Botanikos sodų visame pasaulyje dėl parodos pristatymo juose. Labai greitai gavau atsakymą iš Lietuvos. Taigi pernai pirmą kartą atvykau čia, Vilniaus botanikos sode atidarėme parodą „Hard Rain“. Ten sutikau Didžiosios Britanijos ambasadorių Lietuvoje Coliną Robertsą, kuris man ir pasiūlė atvykti dar kartą ir surengti projekto pristatymą.

Kaip įvardytumėte savo profesiją? Esate menininkas, žurnalistas, gal ekologas ar netgi politikas?

Ne, tikrai ne politikas (juokiasi). Ir ne menininkas. Iš tikrųjų sunku tiksliai įvardyti. Visą gyvenimą buvau tiesiog fotografas. Dabar atsirado ir kitokios veiklos. Man nepatinka save vadinti kampanijos vedliu ar šaukliu. „Ekologas“ skamba labai jau rimtai, be lašelio humoro, kas man taip pat nepriimtina. Vis dėlto paprasčiausia būtų pasakyti, kad esu fotografas. Tai, ką darau, priklauso nuo suvokimo, matymo ir greito reagavimo į įvykius aplinkui. Pavyzdžiui, mene reikia daugiau vaizduotės, o aš savo reportažuose nesistengiu jos naudoti. Tiesiog bandau būti mūsų civilizacijos veidrodžiu, nors tai gali nuskambėti ir pompastiškai.

Sakote, „ekologas“ skamba per rimtai, bet juk problemos, kurias užfiksuojate savo fotoaparatu, irgi yra be galo rimtos.

Na, taip. Geriau pagalvojus tikriausiai galėčiau save pavadinti ekologu, juk su tuo buvo susietas visas mano gyvenimo darbas. Fiksuoti fotoaparatu klimato kaitą, kylančią iš skurdo, žemės užterštumo ir kitų visuomeninių problemų. Tai iš tiesų sunku morališkai. Juo labiau, kai žinau, kad pasaulyje neįmanoma visiems žmonėms užtikrinti tokių pačių galimybių gyventi normaliomis, pakenčiamomis sąlygomis. Išsivysčiusios šalys negali pakelti viso pasaulio žmonių pragyvenimo lygio iki, pavyzdžiui, europiečių viduriniosios klasės gyvenimo sąlygų – tam reiktų trijų Žemės planetų išteklių, o turime tik vieną.

Kita vertus, savo nuotraukomis noriu įtikinti turtingesnių šalių žmones, kad Trečiojo pasaulio valstybių gyventojų buitį vis dėlto galima pagerinti. Pavyzdžiui, jeigu mes čia, Europoje, atsisakytume daiktų kulto ir vartotojiškumo, tikrai padėtis pradėtų keistis į gera. Modernus pasaulis paprasčiausiai negali judėti į priekį žinodamas, koks baisus skurdas tvyro didžiojoje dalyje Žemės. O žmonės visoje planetoje yra vienodi savo mintimis ir dvasia, todėl mes visi, turtingesnių šalių gyventojai, taip pat atsakingi už kitos planetos dalies likimą.

Labiausiai noriu pabrėžti, kad mūsų gyvenime svarbūs dalykai – draugai, muzika, menas ir t. t. – tai daug nekainuoja. Keliaudamas po pasaulį įsitikinau – mums nereikia daug, kad būtume laimingi. Tik man atrodo, jog mes paprasčiausiai tai užmiršome ir nuėjom kitu keliu, eikvodami Žemę. Savo nuotraukomis aš bandau pažadinti žmones.

Paminėjote meną. Ar menininkai yra pajėgūs keisti pasaulį, padėti spręsti opias skurdo, užterštumo ir klimato kaitos problemas?

Ne, nemanau, kad menas vienas yra pajėgus ką nors pakeisti iš esmės. Tačiau, mano manymu, svarbiausias aspektas yra tas, jog meno pasaulis nepakankamai įtrauktas į pasaulio gydymą. Pavyzdžiui, menininkai, kuriuos aš cituoju savo prezentacijose, kūrė meną būtent dėl to, kad gydytų pasaulį. B. Dylanas bei daugelis kitų, rašiusių dainas 7-8 dešimtmetyje, išryškindavo visuomenės nesėkmes, kurioms reikėjo didesnio dėmesio. Manau, kad šiuolaikinis menas užmiršo pagrindinį savo vaidmenį – ne tik išreikšti netvarką individualiame gyvenime, tačiau ir atkreipti dėmesį į globalias problemas, rasti būdų, kaip atspindėti tai, kas dedasi visuomenėje, kartu parodyti ir dvasios turtus.

Visuomenei reikia pasikeitimų, nes jei taip tęsime toliau, greitai pražūsime. Tad menas turi tikrai įdomų vaidmenį, kuris dar nebuvo atrastas (o gal buvo užmirštas) šiuolaikinių menininkų – jam reikia atspindėti pasikeitimų poreikį, parodyti, kad turtingas gyvenimas yra susijęs ne su materialiais turtais, o su kūrybingumu.

Net ir matydamas tiek daug nelaimių, skurdo, gamtai padarytos žalos, Jūs nenuleidžiate rankų ir stengiatės keisti padėtį. Daugelis, būdamas Jūsų vietoje, tiesiog pasiduotų. Ar niekada nesijaučiate bejėgis, neužpuola neviltis?

Ne, tikrai ne. Žinoma, per visą savo karjerą užfiksavau daugybę baisių kadrų ir situacijų, daug daugiau, nei parodžiau „Hard rain“ projekto parodoje. Bet noriu parodyti visuomenei kitokį, išskirtinį žmogaus gyvenimą, atkreipti dėmesį į labai opias problemas.

Aš niekada nemėgau fotografuoti laikraščiams, kur dažniausiai nuotrauką reikia pritaikyti prie antraštės. Tačiau visada norėjau, kad mano nuotraukos atspindėtų daugiau – visuomenines vertybes ir keltų klausimus apie jas. B. Dylano daina „Hard Rain A-Gonna Fall“ man davė pagrindą, kuriuo remdamasis galėjau realizuoti savo idėjas.

Manau, kad problemos, kurias išryškinu, yra labai rimtos, ir mes neišvengsime kataklizmų bei klimato kaitos sukeltų nelaimių. Savo planeta susirūpinome per vėlai. Mes balsavome už politikus, kurie darė neteisingus sprendimus klimato kaitos atžvilgiu, ieškojo ekonominės naudos, neatsižvelgdami į gamtos poreikius. Taip kelias, tiesiamas į geresnį gyvenimą, tampa keliu į mirtį.

Bet kuriuo atveju mums vis tiek reikia išsiaiškinti, kaip gyventi toliau ir susitarti su gamta. Modernų pasaulį tikrai įmanoma suderinti su gamta. Tai šių dienų didžiausias žmonijos iššūkis. Jei grįžtume 100 metų į praeitį, pamatytume, kad didžiausias iššūkis buvo, kaip sukurti technologinį pasaulį, kuris pagerintų žmonių gyvenimo kokybę, apsaugotų nuo ligų, padarytų gyvenimą produktyvesnį. Tačiau sukurtas industrializuotas pasaulis turi ir civilizacijos susinaikinimo bruožų. Todėl mūsų dienų iššūkis yra apversti visą procesą aukštyn kojomis ir bandyti su gamta susitarti gražiuoju.

Iš arti matote, kas ir kaip vyksta. Kokia ateities perspektyva? Jeigu mes nesikeisime, kaip pasikeis aplinka?

Pirmiausia vis brangs nafta. Šiaip ar taip, ji vis tiek kažkada baigsis. O juk be jos mes nemokame gyventi, jos yra visur, va, pavyzdžiui, be naftos nebūtų ir stalo, prie kurio sėdime. Net nebūtų manęs, jūsų. Kai apsižvalgai ir pažiūri atidžiau, aišku, kad mes labai prisirišę ir priklausomi nuo gamtos išteklių. Kažkaip turėtume pakeisti situaciją. Turėtume atsisakyti įprasto energijos šaltinio ir naudotis kitokiais, naujais. Tai, žinoma, iššūkis mokslininkams.

Kad ir kaip būtų, jau per vėlu viską pakeisti ir išsisukti be pasekmių. Žinome, kas vyko Naujajame Orleane. Potvynius ir uraganus sustiprina klimato kaita. Oras yra labai labai galinga jėga. Ir mes savo neatsakingu elgesiu suteikiame jam dar daugiau jėgos. Kuo toliau, tuo pasekmės bus žiauresnės.

Bet galime turėti bent šiek tiek vilties?

Geriausias pasirinkimas – taktinis optimizmas. Turime nusiteikti kovingai ir optimistiškai, tikėti, kad galime susitvarkyti. Pavyzdžiui, amerikiečiai sugalvojo skristi į Mėnulį, nors pradėdami programą nežinojo, ar tai apskritai įmanoma padaryti. Ir po kiek laiko įgyvendino savo svajonę. Tokiu pačiu principu turime veikti ir šiuo atveju.

Specialistai sako, kad kovoti su klimato kaita įmanoma, tačiau negalime delsti. Kuo ilgiau delsime, tuo pasekmės bus skaudesnės, tuo sunkiau bus su jomis susitvarkyti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Deja, pavyzdžiui, jaunimas vangiai įsitraukia į kovą. Mano jaunystės laikais, dar septintajame-aštuntajame dešimtmetyje, buvo noras viską keisti, nenorėjome taikytis su tuo, kas ir kaip tada buvo. Ypač menininkai siekė viską perkurti, keisti. Jautėme, kad turime kažką daryti.

Dabar jaunimas prisitaikėliškas. Jie jaudinasi dėl prekės ženklų ant džinsų ar batų, o ne dėl rimtų dalykų.

Ar vis dėlto įmanoma pakeisti jų mąstymą?

Niekas negali pakeisti jų galvosenos, tik jie patys. Viskas aplinkui – tarsi sąmokslas, kurio tikslas – užmigdyti žmones. Bet mes nebegalime leistis užliūliuojami, dabar jau tikrai laikas pabusti – visos problemos ir nelaimės sako, kad nebegalime būti dalis tylinčios daugumos.

Taigi turime kuo daugiau kalbėti apie tai, kas vyksta, kaip tai galime pakeisti. Ir ne tik kalbėti, bet pamatyti, kad suvoktume, jog tai iš tikrųjų vyksta.

Taip, tą ir stengiuosi daryti su projektu „Hard rain“.

Nuotraukose daug skausmo, kančios, mirties. Niekas nekaltino Jūsų neetiškumu?

Iš tikrųjų ne kartą buvau kritikuojamas. Bet aš į tai stengiuosi nereaguoti. Darau, ką noriu daryti, manau, kad einu teisingu keliu, ir daugelis mane supranta. Viskas padaryta ne siekiant kažkokios sensacijos, o paprastai, aiškiai. Žmonės suvokia, jog tai, apie ką kalbu, yra labai rimta.

Bet juk ramiau gyventi, kai viso to nematai.

Taip, bet viduje silpnas balsas vis tiek kužda, kad kažkas negerai, tik neaišku kas, tada kyla nerimas. Aš renkuosi ne nerimą, o žinojimą, kas ir kodėl dedasi pasaulyje. Tiesa, svarbu ne tik žinoti, bet ir duoti atsaką tam. Žinoma, galbūt ne visi taip jaučiasi, ne visi nori matyti, kas vyksta, dėl to parodą „Hard rain“ pristatome viešose erdvėse, kad žmonės, nori to ar ne, tiesiog pamatytų, ir viskas.

Jūsų interneto svetainėje skelbiamas atviras laiškas pasaulio lyderiams, jie kviečiami prisidėti ir drauge stengtis pakreipti pasaulį gerąja linkme. Laišką bei fotoalbumą „Hard Rain“ taip pat siunčiate visų pasaulio šalių vadovams. Sulaukiate atsako iš jų?

Po truputį gauname atsakymų. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas labai entuziastingai nusiteikęs, jis pareiškė labai norįs prisidėti. Atsakymai lėtai ateina, bet svarbiausia, kad jų apskritai sulaukiame. Tikimės gauti atsakymą ir iš jūsų prezidento. Mums svarbu, ką jis galvoja, ką mąsto jūsų skaitytojai ir visas likęs pasaulis.

Ar sulaukiate daug palaikymo?

Kalbant apie politikus, reikėtų pabrėžti, kad iš tikrųjų tai juk ne jie mums vadovauja, o mes jiems. Kad galėtų veikti, jiems taip pat reikia palaikymo, paraginimo. Jeigu, pavyzdžiui, visi jūsų skaitytojai parašytų Lietuvos ministrui pirmininkui laišką, kuriame išreikštų susirūpinimą ateitimi, vienokiomis ar kitokiomis problemomis, jis privalėtų į tai atsižvelgti. O jei visi jūsų skaitytojai dar ir savo draugus paskatintų pasirašyti, valdžiai neliktų nieko kito, kaip tik imtis tinkamų veiksmų. Kad išlaikytų savo pozicijas, valdžia turi įsiklausyti į tai, ko nori žmonės.

Jėga mūsų rankose. Bet mes dar pernelyg susiskaldę, užgulti savų rūpesčių ir vargų. Ir čia yra problema. Mes turime sustiprinti savo jėgas. Klausimas, ar spėsime kažką padaryti dar prieš kataklizmui smogiant.

Paprastai žmonės įpratę ką nors daryti ne prieš, o po to, kai kas nors nutinka.

Čia, deja, mąstymo spraga. Reikia keistis. Štai ir jūsų skaitytojai turi susimąstyti bei pradėti keistis (šypsosi).

Gal problema yra ta, kad mes dar ne pakankamai subrendę, nesuvokiame tikrų problemų mastų ir to, jog iš tikrųjų galime viską bent šiek tiek pakeisti ?

Aš matau daug protingų žmonių visame pasaulyje. Bet mums reikia naujo mąstysenos modelio. Priėjome ribą, kai tikrai aišku, jog turime keistis. Senas mąstysenos modelis tikrai nebetinka, turime keisti savo mąstymą.

Tarkime, nacionalizmas – kai problemos yra globalinės – jau nebereikšmingas, net nebereikalingas, juo remdamasis nieko nepasieksi. Jei tai suprasime, pasikeisime. Nacionalizmas nebeužtikrina saugumo, priešingai – sukelia nesaugumą. Gana būti užsidariusiems!

Taigi turime susivienyti.

Taip, būtinas internacionalinis susivienijimas.

Šiuo metu pradėjote darbą ties nauju projektu. Ko sieksite šį kartą?

Mes sukame pasaulį blogyn. Bet galime pasitaisyti, viskam yra išeitis, vienokie ar kitokie sprendimai. Naujo projekto tikslas – parodyti tuos sprendimus, tai, kaip jie pritaikomi. Norime, kad tai įkvėptų, kad vienų valstybių pavyzdys paskatintų imtis priemonių kitas šalis ir verstų šitą procesą vystytis toliau.

Ar pasirinkdamas fotografo specialybę galvojote apie tai, kad imsitės kai ką keisti, su kažkuo kovoti, o ne tik fiksuoti gražius vaizdus?

Fotografu tapau, nes neturėjau kito pasirinkimo – norėjau įdomaus gyvenimo, be to, aš visiškai neakademiškas žmogus, buvau beviltiškas per egzaminus. Neįsivaizduoju, ką daugiau galėčiau daryti.

Augau tokiu laikotarpiu, kai visi jautė, kad kažką turi keisti. Meno pasaulis buvo gyvas, pilnas fantazijų. Muzikoje, fotografijoje, madoje, kituose menuose, galų gale pačiame gyvenime žmonės ieškojo naujovių, įvairesnių raiškos būdų. Mes turime sugrįžti į tą laiką, turiu galvoje, jog turime susigrąžinti tą beribį kūrybiškumą į savo gyvenimus. Tik tada galėsime judėti tolyn. Juk daug smagiau būti tikrai gyvam, negu pusiau gyvam. Jeigu būsi tik pusiau gyvas, tai jau kaip ir pusiau miręs. O juk nenorime tokie būti, norime ir turime gyventi!

Kalbino Berta Tilmantaitė ir Mykolas Vadišis

Projekto „Hard Rain“ internetinė svetainė: www.hardrainproject.com